„Papaišėliojimai“ – socialiniame tinkle „Facebook“ Nomedos sukurta grupė, prie kurios karantino metu kasdien jungėsi žmonės, norintys per pusvalandį nupiešti piešinį iš anksto duota tema. Buvo galima improvizuoti, piešti tokiomis priemonėmis, kokiomis norėjosi, o po to sekdavo ir kita ne kiek liūdnesnė dalis – darbų komentavimas, apsikeitimas gražiomis frazėmis ir auganti narių draugystė.
„Nuostabiausiai tai, kad prie „Papaišėliojimų“ prisijungė žmonės iš įvairiausių sričių – turėjome ir medikų, teisininkų. Piešiančių profesionalų ir neprofesionalų santykis buvo puikus! Niekas nesusiskirstė į jokias grupeles ir visą karantiną nuo septynių vakaro, galbūt atidėdami kai kuriuos darbus į šalį, pusvalandžiui sėsdavo piešti. Tiesą sakant, pastebėjau paišytojų pažangą. Kaip mano kalbos stilistė kažkada sakė – nuo pirmo žodžio žodyne priėjome iki trečio, ketvirto ir penkto, – pasakoja Nomeda ir priduria, kad „Papaišėliojimų“ grupės nariai piešė nesukdami galvos, atsipalaidavę ir šalia nepasidėję trintukų. – Mes turėdavome tik pusvalandį! O tokia juk ir buvo idėja.“
Moteris teigia, kad ši idėja karantino metu kilo jos sūnui Titui. Didesniu projektu tai tapo dėl paprastos priežasties – pati moteris teigia, kad viskas, prie ko ji iš širdies prisiliečia, tampa prieinama ir kitiems žmonėms.
„Viskas prasidėjo nuo to, kai karantino įkarštyje mano sūnus Titas man pasiūlė kas vakarą pusvalandį piešti susigalvota tema. Man ta idėja patiko, o aš juk esu tokia – jei mane kas nors užkabina, aš noriu tuo pasidalinti ir su kitais, ypač tada, jei idėja smagi ir atpalaiduojanti. O tokių mums labai trūksta. Juk pažiūrėkite – dauguma suaugusiųjų sako, kad nemoka piešti, o jei tokį pomėgį ir turi, tai jokiu būdu tų piešinių nerodo kitiems, – šypteli Nomeda. – Aš manau, mums visiems tų baimių reikėtų kuo greičiau atsikratyti. Pati jų neturiu nuo vaikystės. Tad šių minčių vedina mūsų su Titu piešinius vieną dieną ėmiau įkėliau į feisbuką.“
Prireikė vos kelių dienų, kad prie žinomos menininkės ir jos sūnaus kompanijos prisijungtų ne viena dešimtis žmonių. Pasak moters, daugelį sužavėjo tai, kad nebuvo jokių nurodymų ar taisyklių – buvo galima interpretuoti temą, mintį, išsakyti ją bet kokia forma.
„Mano nuomone, kad kai žmogus nori kažką kurti, tu jokiu būdu negali kištis ir sakyti, kad reikia padaryti štai taip ir taip. Iš pradžių temas galvojome mudu su Titu, o paskui kasdien šį malonų darbą perleisdavome kuriam nors mūsų smagios kompanijos žmogui, – pasakoja Nomeda. – Tačiau, kaip ir kiekvienoje veikloje, taip ir čia reikėjo lyderio. Ir kai aš tą reikalą kiek apleidau dėl pašalinių dalykų, kasdieniai papaišėliojimai nutrūko. Be to, baigėsi karantinas, atėjo vasara – visi mes buvome išsiilgę buvimo gamtoje. Tačiau aš esu neprisirišusi prie reiškinių. Ir pati dažnai pagalvoju, kad turiu baigtinį terminą, todėl noriu užsiimti veikla, kuri mane maksimaliai džiugina, o jų yra daugybė. Šis projektas buvo gyvas, sultingas, nerealus! Manau, kad jei bus lemta – mes jį ateityje dar pratęsime.“
„Kirvio koto turnyras“ – taip vadinasi ne vieną tūkstantį narių turinti grupė feisbuke, kurią Nomeda įkūrė drauge su sužadėtiniu Vytu. Joje grupei priklausantys žmonės dalijasi receptais, tačiau tai daro ne bet kaip – kone kiekvienas jų aprašytas sklandžia, literatūrine kalba. Kaip ir daugelis dalykų, kurie vyksta moters gyvenime, ji atsirado iš realaus gyvenimo aktualijų – Nomeda su mylimuoju karantino laikotarpį leido atskirai vienas nuo kito ir rašė vienas kitam personalizuotus laiškus. Nomedai sužadėtiniui išsamiai papasakodavo, kur namuose surasti produktų ir ką su jais daryti, kaip pasigaminti patiekalų. Vieną dieną šis smagus karantininis žaidimas išaugo į projektą.
„Čia yra visiškai Vyto projektas, o aš šiuo atveju juokauju esanti projekto mūza, – šypteli N. Marčėnaitė. – Aš dažnai savo idėjų net nespėju pagauti. Paskambinusi papasakojau Vytui. Po valandėlės klausiu – tai kaip tau? Ką manai, ar patiko? O jis man sako – aš jau logotipą šiam projektui piešiu. Tuomet sugalvojau pavadinimą. „Kirvio kotas“ – intelektualiai kulinarinis, pozityvus projektas. Jūs tik pažiūrėkite, kiek ten visko yra, kokie žmonės ten renkasi. Kiekvienas receptas aprašytas sklandžia literatūrine kalba. Ir tai nuostabu! Intelektas – privalomas pridėtinis elementas prie bet kokios veiklos.“
Kad neįtikėtinos Nomedos idėjos virsta realiai, ne vienam prieinama veikla, jau spėjome įsitikinti ne kartą. Taip nutiko ir šįkart – „Kirvio koto turnyro“ nariai vieną rugsėjo savaitgalį susitiko pabendrauti gyvai.
„Susitikome tam, kad visą laiką nesibučiuotume per tą kompiuterio ar telefono stiką. Susitikimą sąmoningai surengėme patogiausioje lokacijoje – vidury Lietuvos, Babtyno dvare. Tai buvo tokia šventė! Po pusvalandžio buvau persivalgiusi ir supratau, kad, deja, jau negalėsiu paragauti 95 procentų patiekalų, – pasakoja žinoma menininkė ir džiaugiasi, kad susitikimo dalyviai pasiruošė labai nuoširdžiai ir atsakingai. – Įspūdingi troškiniai, nerealiausi patieklai – vieni gamino Babtyno dvare, kiti atsivežė jau paruoštas gėrybes. Tai buvo tikra puota, tikra šventė.“
Internetinis pasaulis nėra toks netikęs – Nomeda sako, kad, netgi žvelgiant į karantino metu pradėtus „Papaišėliojimus“ ar „Kirvio koto turnyrą“, kartais tampa tikru išsigelbėjimu. Štai sunkesniu periodu sukurtos pozityvios grupės kai kuriems tapo puikia galimybe susiburti, palaikyti šiokią tokią rutiną, kuri suteikia progą išsilaisvinti, tapti daugiau kūrybiškiems ir įgauti drąsos.
„Bet reikia save kontroliuoti. Aišku, yra dvi šio reikalo pusės – internetinėje erdvėje tavimi gali manipuliuoti, pasukti į reikiamą pusę, tačiau aš matau daugiau pliusų, nei minusų. Tačiau kaip pakaitalą gyvam bendravimui, kad ir tokioje situacijoje, kurią visai neseniai pasauliniu mąstu išgyvenome ir galbūt dar kartą išgyvensime, aš vertinu itin teigiamai. Internetas labai praverstų ir vyresnio amžiaus žmonėms, kurie neretai lieka vieni, – mintimis dalijasi pašnekovė. – Štai visą vasarą kartu su manimi gyveno mama. Karantino pabaigoje ją ištiko rimtas insultas. Tai buvo kažkas panašaus į košmarą – į ligoninę patekti negalima, lankyti taip pat. Jokių iš pašalies gaunamų vaistų, jokio papildomo maisto. Tai buvo labai sudėtinga situacija. Mamos buvo itin gaila. Ligoninėje, o vėliau sanatorijoje ji buvo visą laiką viena. Tad po visko, birželio mėnesį aš ją parsivežiau į sodybą.“
Nomeda teigia pastebėjusi, kad būdama gamtoje ir šalia artimų žmonių mama akivaizdžiai atsigavo, jos savijauta ženkliai pagerėjo.
„Juk visi moksliniai tyrimai apie tą patį – laimingi žmonės ne tie, kurie daug užsidirba, pasiekia mokslo ar karjeros aukštumų. Laimingiausi tie, kurie turi stiprius socialinius ryšius. Mama yra gyvas to įrodymas. Be gyvo bendravimo žmogus ima silpti, nebemato prasmės arba jos tiesiog nebelieka. Man asmeniškai visi senelių namai yra labai baisu. Nors visi gydytojai ir psichologai mane bandė protinti, kad nelaikyčiau savo tėvų namie. Tačiau aš noriu pasirūpinti savo mama. Tėčiu negalėjau šimtu procentų rūpintis dėl Alzheimerio. O mama pažadėjau pasirūpinti – man tai nėra našta. Žinoma, yra išbandymų, bet o kas sakė, kad gyvenime jų nebus? Juk vaikus auginti – irgi iššūkis, išbandymas“, – įsitikinusi Nomeda.
Nors menininkė nelinkusi atvirauti apie savo vaikų gyvenimą bei potyrius, tačiau vis tik atskleidė savo santykį ir potyrius, kuriuos jaučia būdama su jais bei visapusį palaikymą, kurį turėtų puoselėti visi tėvai.
„Mano 21-erių Ula dirba labai atsakingą darbą. Ji – labai tvirto charakterio, veržli ir ji mėgaujasi tuo šiuo metu. Aš jai tik atsargiai užsimenu, kad saugotų save ir nepersitemptų, nes darbuose ji – visiška maksimalistė. Bet paskutiniu metu, pastebėjau, ji po truputį ėmė vertinti laisvą laiką, poreikį tausoti save. O šiaip ji tokia, kad spindi visose srityse, kurių imasi, – pripažįsta tris vaikus turinti moteris. – Na, o Titas iš Telšių grįžo į Vilnių – šiek tiek pakeitė studijų kryptį, nusprendė, kad juvelyrika yra ne jam. Dabar jis yra scenografijos studentas, taip pat Vilniaus dailės akademijoje. Kitas profilis, tačiau jis tuo mėgaujasi ir nepaprastai džiaugiasi. Dovas su šeima, žinoma, gyvena savo gyvenimą, tačiau dėl to nėra mažiau svarbus man.“
Nereikia bijoti klysti ir nuolat ieškoti savęs – žinoma moteris įsitikinusi, kad tai reikia daryti visą gyvenimą arba tiek, kiek norisi. Tad Nomeda nevaržo savo vaikų gyvenimo – priešingai, drąsina juos ir visada palaiko.
„Kartą kalbėjau su žurnaliste viena tema, o ji man sako – bet Nomeda, juk prieš penkerius metus sakėte visai kitaip. Taip juokiausi! Žiūrėkite, aš labai džiaugiuosi, kad bent kažkiek bręstu. Be to, juk turiu teisę keisti nuomonę. Juk mes tuo ir ypatingi – galime nuolat keistis, evoliucionuoti, kol atrasime pačią geriausią savęs versiją. Nereikia laikytis įsikibus savo įsitikinimų. Nieko geresnio savo vaikams perduoti negaliu, nei tai, kad visada reikia kažkiek žaisti, nesusireikšminti, nedaryti per didelių apibendrinimų, o tiesiog smagiai, truputėlį pakvailiojant gyventi šitą nuostabų gyvenimą, – šypteli N. Marčėnaitė ir priduria, kad vis tik jos vaikai nėra tokie laisvi ir atsipūtę, kaip ji. – Mano vaikai išties turi stabdžių. Kai išėjo į mokyklą, jie pasijuto lyginami su kitais, pajuto baimę keliamiems reikalavimams, deja. Juk tėvai nėra visas pasaulis savo vaikas – daug kas priklauso ir ne tik nuo mūsų. Mes esame tik lizdas. O visuomenė linkusi išgasdinti vaikus – įsitempti, sunerimti, jausti baimę, nuolatinį nerimą. O tada žmogus vėliau būna tiesiog priverstas mokėti pinigus psichoterapeutui ar kitam specialistui, kad pavyktų atsipalaiduoti, kad pavyktų susirasti save, savo galus. Juk gimstame būdami indvidualybėmis, tad iš principo niekada niekam nieko nereikėtų įrodinėti. Mums tereikėtų išlaikyti savo veidą. O mums sako, kad tas veidas nėra tikęs. Tada pradedi dairytis į kitus ir matuotis svetimus kailinius. Tėvai gali sakyti, ką nori, gali bandyti padėti. Aš savo vaikus palaikau.“
Visada linksma, pozityvi ir įkvepianti Nomeda tokia būna beveik visada. Moteris neslepia, kad ir jos galvoje sukasi mintys apie pasaulyje vykstančias negandas ar neteisingus dalykus, tačiau sugeba juos atsirinkti ir susidėlioti į atskirus stalčiukus.
„Mūsų vidinės trobos yra skirtingai suręstos. Žmogui, kuriam gerai gaminasi seratoninas, kurio harmonų sistema veikia puikiai, gali net nedėti daug pastangų, kad viskas vyktų sklandžiai – depresijos negresia. Tuo tarpu kitiems žmonėms net nereikia didelių sukrėtimų, bet jiems nėra lengva gyventi. O man yra gera gyventi – nepaisant bėdų, kurios neabejotinai ištinka. Štai mamą ištikęs insultas man buvo puiki proga pabūti su mama, atrasti ryšį su ja. Juk aš augau su močiute“, – „Delfi“ pasakoja pašnekovė.
Prakalbus apie jau praėjusią vasarą ir atostogas, prieš karantiną po visą pasaulį keliavusi N. Marčėnaitė prisipažino, jog kone visą šiltąjį metą drauge su mylimuoju praleido šalia Trakų esančioje sodyboje. Moteris sako, kad didžiausias šios vietos privalumas yra tas, kad aplinkui nėra žmonių.
„Neįsivaizduoju, kad vasarą galėčiau praleisti kur nors kitur, nei sodyboje. Net ir tada, kai nebuvo karantino ir buvo galima skristi, kur tik šauna į galvą, aš visada galvojau, kad nuostabiausia vasarą būti Lietuvoje. O žiemą visada kažkur keliaudavau – nuo tada, kai pasaulis atvėrė duris. Vieną kelionę visada turėdavau sau, o kitą – su vaikais. Dabar keliauju kartu su Vytu, o kartais – ir atskirai, – sako Nomeda, prieš pat karantino pradžią grįžusi iš kelionės po Balį. – O žiemą aš iš tiesų noriu nulėkti kur nors, kur šilta. Pamenu, kažkada vasaros pabaigoje sušalau būdama Palangoje, tai dar būdama ten nusipirkau bilietus į Egiptą, pasidovanojau sau atostogas, kad galėčiau sušilti. Juk turiu tokią teisę, tiesa?“
Vilniaus dailės akademijoje Telšių fakultete dėstantis Nomedos mylimasis – dažnas svečias Žemaitijoje. Kartu su juo į tą kraštą dažnai keliauja ir menininkė.
„Sugalvojame viską ekspromtu – sėdame į mašiną, pakeliui į Telšius aplankome labai gražias vietas. Apžiūrinėjame, viską fotografuojame, tiesiog grožimės! Mažoji Lietuva, Rambyno kalnas, Panemunės kelias – važiuoji, ir viskas tik tau. Galima užsukti į pajūrį, pasirinkti akmenukų, palydėti saulę. O paskui – atgal į civilizaciją, – juokiasi menininkė. – O kai pamačiau, kad visi į feisbuką dedasi nuotraukas su baravykais, suėmė pavydas. Susiradau mišką, pati. Išvažiavau grybauti taip, kaip stoviu. Jei kas būtų matę – būtų lūžę iš juoko: miesto poniutė atvyko į mišką. Radau 68 baravykus, patyriau tiek daug džiaugsmo. Tik noriu priminti, kad atostogos visų pirma įvyksta smegenyse. Jos gali būti mėnesio, vienos dienos, dviejų valandų. Bet reikia leisti sau visai atsipalaiduoti.“
Nomeda prisipažįsta, kad kartais ir ją kamuoja nerimas – neteisingas pasaulio suvokimas, kad dar ne viską padarei, kažko nepakeitei. Tačiau ji įsitikinusi, kad ne viską gyvenime įmanoma padaryti ar pakeisti, o šis suvokimas gerokai palengvina būtį.
„Niekada neišgyvenu dėl savęs – tik dėl kitų. Pergyvenu, ar viskas gerai vaikams, ar gerai mamai, sesei ar draugei, – prisipažįsta moteris ir staiga prisimena istoriją, nutikusią vos prieš kelias dienas. – Važiavome automobiliu ir privažiavę Kauną mes pamatėme, kad stovi policija, gaisrinė ir greitoji. O aš matau – stovi graži, didelė blondinė, šalia šviesaus automobilio galvoju, juk čia mano draugė! Jai atsitiko nelaimė! Vytas man bandė sakyti, kad ten ne mano bičiulė, tačiau nekreipiau dėmesio – buvau šimtu procentų įsitikinus, kad ten Jurga. Aš kosminiu greičiu iššoviau iš mašinos ir nubėgau gelbėti draugės. Tenka prisipažinti, kad ten visgi buvo ne ji. O aš tokia visą gyvenimą – vis kažką gelbėju.“
Praėjusią savaitę ne vienas žinomas žmogus išsakė savo poziciją apie kilusį skandalą, kurio epicentru tapo krepšininkai, broliai Lavrinovičiai, nusifilmavę „Telia“ reklamoje. Dainininkams Ericai ir Jurgiui Didžiuliams išsakius poziciją, kad įmonė suklydo tokiai reklamai pasirinkę už smurtą prieš moterį teistus vyrus, visuomenė sukilo ir pasidalino į dvi stovyklas. Nomeda sako tikinti, kad žmonės gali keistis, net ir kažkada pridarę baisių dalykų. Tačiau moteris priduria, kad yra žmonės, į kuriuos verta lygiuotis ir tokie, į kuriuos sunku lygiuotis.
„Aš suprantu, kad čia yra reklama, už kurią jie gavo pinigus. Aš darau lygiai tą patį. Tačiau manau, kad yra žmonių, kurie neturėtų tapti herojais, nors jie tokie ir nėra. Tokie žmonės gali keistis, daryti socialinius renginius, bandyti kitaip sužibėti, nes uždirbti pinigus galima ir kitaip. Kažkas komentavo – įsivaizduokite, kaip jaučiasi jų (aut.past. brolių Lavrinovičių) vaikai. Na, apie vaikus reikėjo galvoti truputį anksčiau. Pradėkime nuo to, kad tai galėjo neįvykti, tačiau įvyko. Aš suprantu, tai gali pasitaikyti įvairiose šeimose. Ne mums teisti ir smerkti. Tačiau jei tau įvyko tas dalykas, na, tu atsėdėjai savo bausmę, susilaukei vaikų, tu tikrai turi žinoti, kad likęs šitoje šalyje apie save dar daug kartų išgirsi, – įsitikinusi menininkė. – Žinoma, vaikams tai beprotiškai didelė trauma. Tačiau jie piktinasi, kodėl mes tai prisimename – o tai taip sukrėtė, kad mes pamiršti šito negalime. Tai palietė ne tik Lavrinovičių šeimą, tai palietė visą Lietuvą. Ačiū Dievui, manęs niekas niekada neišprievartavo, bet aš suprantu, ką jaučia ne tik Lavrinovičių vaikai, kas yra siaubinga, bet ir ką jaučia visos kažkada išprievartautos moterys. Žinoma, tai ir „Telia“ klaida.“
Menininkė prisipažįsta, kad juodu su Vytu šia tema kalbėjo ne kartą. Nomeda džiaugiasi, kad dainininkai Erica ir Jurgis turi tiek vidinės stiprybės, kad išsakė tai viešai. Tačiau visuomenė palaiko ne tik Didžiulius.
„Dauguma žmonių dažniausiai eina su minia. Kas domisi elgesio psichologija, žino, kad dažnas pasitiki nugalėtojo pozicija. O nugalėtojai dažnai būna prievartautojai, – pasakoja N. Marčėnaitė. – Aš jokiu būdu neteigiu, kad reikia linčo teismo, bet žmonės eina, su, jų nuomone, labiau nukentėjusiais. Visuomenėje nukentėję yra, jų manymu, neteisingai užpulti broliai. Tačiau Jurgis su Erica ne kartą pabrėžė, dėl ko atsisako operatoriaus paslaugų – tai nebuvo nukreipta prieš brolius konkrečiai. O Lietuvoje juk vis dar egzistuoja lyčių diskriminacija. Tad man labai smagu, jog kažkas deda pastangas ir parodo spragas, prie kurių vis dar esame užsilikę. Tad tai buvo labai neatsakingas „Telia“ žingsnis.“