Žinią apie skaudžią netektį N. Marčėnaitė paskelbė soc. tinkluose.
„Nepatyriau karo. Kai gimiau, dvidešimtmečiai buvo jo pabaigos liudytojai. Beveik tiek buvo ir mano mamai. Tik po daugelio metų supratau, kad regėjau jį kaskart pažiūrėjusi į jos akis. Ten visada mačiau Joną Kalnietį, pokariu miške nužudytą mamos tėvą, Leonardą, mirusią sesutę, naktinius bėgimus nuo tremties ir bejausmį, nes širdyje liko su mirusiais, jos mamos Elenos rūpestį vieninteliam likusiam gyvam šeimos nariui, tik nesupratau, kas tai. Ji ir pati nesuprato. Neatsimenu, kaip paaiškino, kodėl tupiasi ir užsidengia galvą, stipriau gaudžiant pro šalį skrendančiam lėktuvui, dabar tą žino ukrainiečiai.
Mama išpažino savotišką kultą ir kitų dievų neturėjo. Jos dievas buvo vienas ir turėjo neįprastą dievybėms vardą - Rimas. Toks liko iki paskutinio mamos atokvėpio ir, kai atrodė, kad jau nieko nebeprisimena, paklausta, kaip susipažino su mūsų tėvu, pasakodavo su smulkmenomis.
Mamos failai laipsniškai defragmentavosi, bet taip iš lėto, kad beveik nepastebimai, kol vieną dieną tapome viena kitos mama. Paklausta, ar pažįsta mane, kartais gudriai šyptelėdavo, kartais tiesiog tyliai sušnabždėdavo – mama. O tada demencija ištrynė baimes, mirties taip pat, visą skausmą ir neteisingą likimą, chronišką meilės trūkumą ir sugrąžino į vaikystės giedrą.
nomeda
...
Dažnai kalbėdavomės apie mamos (ne)išsipildymą. Kaip būtų buvę, jei ne bibliotekininkystė, o muzika, kurios studijas Lietuvos konservatorijoje sustabdė rankos trauma, jei kitos „dievybės“, ir dar daug tų kas būtų, jei būtų. Bet išties buvo labai gerai. Istorijoj liko jos trumpas epizodas „Bitėse“, o priminimai apie darbus bibliotekoje dar prieš kelias savaites ją tikrai pradžiugino.
Pradžiugino neseniai ir pasakojimas, kad anūkas Džiugas ta spausdinimo mašinėle, kuria ji perrašinėdavo tėvo knygų rankraščius, dabar kartais rašo dienoraštį. Ji vis dar prisiminė, kaip išmokyta Nomedos, lipdė karolius ir išpuošė jais pusę universiteto kolegių. Tas pačias, kurioms rankomis nerdavo nuostabias sukneles.
Mama ruošdavo skaniausius balius, akomponuodavo tėvui su draugais traukiant arijas, šokdavo taip, kad griūdavo baldai, per atostogas prie ežero palapinėje ant laužo virdavo uogienes ir konservuodavo grybus, o automobilio vairavimas buvo tai, ką praėjusį rudenį Nomedai paminėjo kaip labiausiai pasiilgtą dalyką.
Ir buvo didžiausias mamos gyvenimo džiaugsmas – laikas kaime, kaip vadinome kadaise Dzūkijos miškuose nusipirktą vienkiemį. Čia buvo tas pats aistringas lėkimas per uogas ir grybus, konkuravimas su tėvu dėl baravykų skaičiaus, žvejyba ir jos vienos laikas priemenėj su cigarete – stebint besikeičiančias klevo spalvas.
…
Dar daug visko buvo, turėsim ką prisiminti, su šeima keliaudami į Kauną, kur ji norėjo būti palaidota šalia mūsų tėvo Petrašiūnų kapinėse. Čia kviesime susitikti ir kauniečius mamos draugus, kurių nebesinori varginti kelionėmis į Vilnių, kur ji su mažomis pertraukomis gyveno pastaruosius septynerius metus, ir kur bus pašarvota. Informacija apie tai – šiek tiek vėliau. Rusnė“, – savo ir sesers mintis feisbuke pažymėjo N. Marčėnaitė.