„Šiame interviu būsiu labai atvira“, – dar prieš pradedant pokalbį patikino Neringa ir nemelavo. Dėl savo energijos ir pakilaus balso tono puikiai atpažįstama moteris DELFI atskleidė kitokią, rimtesnę savo asmenybės pusę, kurią žino tik nedaugelis.
– Neringa, dienos šviesą išvydo dar vieni „Tele Bim-Bam“ koncertai, kuo šis turas yra kitoks?
– Per visą karjerą skirtingų formatų turėjome įvairiausių – nuo A iki Ž. Visos didžiausios arenos užkariautos. Sausio 1-ąją turėsime „Tele Bim-Bam“ gimtadienį, nepatikėsite – sueina 29-eri. Tiek žmonės negyvena. Iškart mintys sukasi aplink trisdešimtmetį. Buvau šiek tiek dingusi nuo tų visų kamerų, nes maniau: „Na, teta, jau laikas būtų tau atsitraukti“. Tuo labiau, kad mano gyvenime atsirado kitų darbų – yra „Tele bim-bam“ darželis ir yra mokykla „Upė“, kuriems vadovauju. Dabar tai yra mano gyvenimas. Galvojau, kad po truputėlį, po truputėlį mes ir pabaigsime viską su tais koncertais, bet staiga tie mūsų organizatoriai sugalvojo, kad reikia daryti turą po Lietuvą. Nepasakysiu, kad nesipriešinau, tačiau ir vėl greitai užsivedžiau darbui.
Naujų dainų aš neberašau, paprasčiausiai tam nėra laiko. Šiuo metu užsiimu visiškai nauja mokyklos kūrimo koncepcija, kurios, tikiu, Lietuvai labai reikia. Nueitas kelias su „Tele Bim-Bam“ yra didžiulis. Nuolat galvoji, ką dar įdomaus galima padaryti. O pasirodo iš tiesų galima. Juk net ir ateinantys nauji vaikučiai dainuoja visai kitaip. Regis, dainuoja visiems žinomas dainas, tačiau jos skamba visai kitaip – naujų solistų lūpose. Taip vėl susidarė nauja stipri komanda, kuri buvo vedina noro koncertuoti. Jaučiausi įpareigota. Norit jūs – noriu aš. Džiaugiuosi, kad pasiūlytas didžiulis turas. Smagu, kad dabar turėsime progą apkeliauti beveik visą Lietuvą. Įdomu pajusti žiūrovų skirtumus, nes jie tikrai yra. Neretai mažesniuose miestuose publika yra ne tokia drąsi, tačiau ji nėra tokia išlepusi, labiau klausanti, santūresnė, tėveliai – drausmingesni, nepaleidžia savo vaikų lakstyti po salę. Tai gana dažna problema – ypač Vilniuje, kur didelės salės, arenos. Atrodo, kad tėvai specialiai paleidžia vaikus ir liepia jiems: „Eikite dūkti“.
– Ar labai tai pastebite?
– Taip. Žinoma, yra dainų, per kurias aš pati kviečiu atsistoti ir šokti, bet kartais padainuoti lyrinę gražią dainą tampa sunku, nes aplink zuja vaikai. O tėveliai į jų klykavimus visai nereaguoja. Negaliu būti ir bloguoju policininku, kuris sakytų, kad dabar elgsitės tik taip ar anaip. Vis tiek esu vaikų draugas, todėl stengiuosi maksimaliai prisitaikyti prie jų kuriamų sąlygų. Gyvenimo patirtis jau leidžia suvokti, kokiai tu publikai vis dėlto koncertuoji. Tiesą sakant, po pirmos-antros dainos jau aišku, koks bus visas koncertas. Net mažieji manęs iškart klausia: „Na, kaip publika?“, tačiau dažniausiai viskas būna gerai.
– Kiek jus tenka pastebėti, viešumoje atrodote tarsi nuolatinis pozityvumo ir energijos užtaisas. Regis, visada esate geros nuotaikos, pakili, tačiau ar taip dažniausiai ir jaučiatės? O gal tai tėra sukurtas įvaizdis, kuris įpareigoja jus taip elgtis?
– Tai tikrai yra įvaizdžio dalis. Kartais kasdienio skambučio metu iš nelabai pažįstamų žmonių dėl to sulaukiu replikų. Po poros žodžių manęs laukia klausimai: „Kas nutiko? Gal sergate? Kodėl jūs tokia liūdna?“. Kažkodėl yra susidaręs mąstymas, kad aš visada turiu būti pakilios nuotaikos. Juk man tenka kalbėtis ir absoliučiai dalykiniais klausimais. Tačiau net ir tada būna, kad žmonės paklausia, kas man nutiko – nieko, aš dirbu. Taip jau yra. Mano balsas taip pat yra daugeliui žinomas. Galiu paskambinti nepažįstamam žmogui ir jis atskris, kad tai aš ir nieko čia nepadarysi. Meluočiau, jeigu sakyčiau, kad linksma esu visą laiką. Tokiu atveju jau seniausiai būčiau išprotėjusi. Aš ir liūdžiu, ir verkiu, ir baruosi – darau viską, kaip ir bet koks kitas žmogus. Kitas klausimas, kaip tu su tomis emocijomis susitvarkai ir ar dėl to nesi našta. Esu žmogus su savo vargais ir laimėmis, su bėgančiais metais, su kintančiu požiūriu į gyvenimą, artėjančia senatve – būkime atviri. Dėl to ir iškyla man tas klausimas dėl scenos. Man, asmeniškai, nėra nieko baisiau, kai pasenusi dainininkė ant scenos įsivaizduoja dar esanti jauna. Man tai yra tabu. Tikiu, kad ta riba man jau taip pat yra visiškai šalia, vis stumiu ją į priekį, tačiau tai neišvengiama. Ji tikrai ateis ir tai normalu – viskam savas laikas. Daugiau nei 20 metų atidaviau televizijai. Aš mokiausi televizijos režisūros, aktorinio, sukūriau savo autorinę laidą – net nemaniau, kad man įmanoma gyventi kitaip.
– Tačiau jūsų požiūris pasikeitė. Papasakokite apie darbą televizijoje. Kaip tai jus paveikė?
– Vienas mano draugas sako: „Aš nepažįstu nė vieno kito žmogaus taip stipriai pasikeitusio, kaip aš pats“. Tai aš irgi tais pačiais žodžiais norėčiau atsakyti. Aš, būdama su dabartine patirtimi ir dabartine išmintimi, niekada nebūčiau ėjusi į televiziją. Aš negyvenau savo gyvenimo, gyvenau įvaizdyje. Nuo to kentėjo mano šeima, vaikai. Aš tikrai jiems galėjau skirti daugiau laiko, kalbant apie mano pirmagimius, kurie taip pat yra „Tele Bim-Bam“ dalis nuo mažų dienų. Ir mažylis taip pat. Tiesa, vargu, ar jį galima bevadinti mažyliu – jam netrukus 16 metų. Jis taip pat yra „Tele Bim-Bam“ vaikas, bet jo kelias kitoks, jam jau geriau.
– Teko domėtis, kad jūsų vyresniesiems vaikams – Kotrynai ir Justui – nebuvo lengva augti šalia žinomos mamos...
– Ne, nebuvo lengva. Įsivaizduokit, koks buvo tempas. Mano vyras užsiima scenos apšvietimu ir garsu renginiuose. Mes abu su mano vyru dirbame toje pačioje sferoje. Tai labai sunkus tandemas, dėl kurio šeimoje nesibaigia kalbos apie darbą. Galite įsivaizduoti? Kai kiaurą parą tu gali kalbėti vien apie tai. Neseniai dėl šios situacijos įvedžiau griežtas taisykles. Aš dirbu tik iki 18 val. Tuo metu namuose mano biuras užsidaro, prašau man neskambinti, nekalbėti darbo klausimais, nes aš turiu pailsėti. Aš privalau pailsėti. Džiaugiuosi, kad namiškiai gerbia šią mano poziciją, nes aš tikrai nenoriu dar daugiau dirbti. Stengiesi susidėlioti tokius rėmus, nes pats gyvenimas tai diktuoja: dažniau ir greičiau pavargsti, keičiasi požiūris į gyvenimą. Tačiau ta pozityvioji mano pusė nepasikeitė – aš myliu gyvenimą, myliu žmones, labai myliu muziką. Aš nežinau ar myliu sceną, kaip mylėjau anksčiau, nes scena yra ego. Scena yra aš. Man šis suvokimas keičiasi. Aš džiaugiuosi, kad ateina žmonės, tačiau dabar vietoje „aš“ atsirado „mes“.
Dabar turiu mokyklą, o tai yra darbas jau nebe į plotį, o į gylį. Tiesa, ir anksčiau turėjau daug kokybiško darbo. Nemanau, kad mano dainos yra lėkštos – galbūt dėl to jas dainuoja ir vaikai, ir tėveliai. Matyt, čia ir yra viso to meistriškumo dalis. Tikrai tuo didžiuojuosi ir neišsižadėčiau nė vienos savo dainos, bet dabar aš kuriu jau kitą pasaulį. Kai ateina idėja tu ją suvoki, pajunti tai visa širdimi. Dažnai savęs klausiu „Kodėl tik dabar?“. Galėjo tai ateiti žymiai anksčiau. Na, bet yra, kaip yra. Kiekvienas į savo kelią ateiname savu metu.
– Neringa, papasakokite šiek tiek daugiau apie savo vaikus. Kaip gyvena jūsų dukra, abu sūnūs?
– Mano dukra vasaros pabaigoje ištekėjo. Gyvena jau ne vienerius metus atskirai nuo mūsų. Sūnus kitąmet taip pat ruošiasi vestuvėms. Dviejų vaikų namuose nebėra. Mūsų dideliuose namuose likome tik trise. Visas rūsys yra užgrūstas būgnais. Rapolas baigė Ąžuoliuko mokyklą, jis puikiai groja fortepijonu, jau antrus metus vaikšto pas papildomą mokytoją ir rimtai ruošiasi stoti į Berlyno muzikinį universitetą. Aš jam visada sakau: „Tu tik gerai pagalvok“, nes jis mokosi labai gerai. Jis – buvęs klasės seniūnas, aktyvistas, renginių vedėjas, taip pat būtų labai geras aktorius – ir jis tą puikiai žino. Bet aš galvoju, kodėl gi būgnininkui nebūti aktoriumi? Juk visos roko grupių gerbėjos labai mėgsta būgnininkus. Žinoma, juokauju. Jis man yra rūpestis, nes visas šis pasaulis yra artimas pramogų verslui, blogąja to žodžio prasme. Mes jau daug su juo apie tai kalbėjome ir šnekame toliau. Turiu omenyje ir alkoholį, ir narkotikus, ir cigaretes. Tai yra padidinta rizikos zona.
– Ar anksčiau su vyresnėliais irgi teko kalbėtis tokiomis temomis?
– Kalbėjau. Mano dukra absoliučiai nevartoja alkoholio. Aš nežinau, kodėl. Mes su vyru tikrai nebuvome abstinentai, dabar – taip, aš nevartoju alkoholio ir mano vyras taip pat. Tačiau taip sudiktavo pats gyvenimas, neturėjome jokių bėdų dėl to. Kad ir kaip juokingai tai beskambėtų, pereini į kitas vibracijas ir tau tai nebeteikia nei malonumo, nei atsipalaidavimo. Aš jau mieliau pasėdėsiu prie žvakės arba užsidegsiu židinį ir sau ramiai pamedituosiu, tiesą pasakius. Ką pastebėjau dar? Kad su laiku vis labiau vertini vienatvę, norisi mažiau to triukšmo.
Gyvename namuose trise. Turime dar šuniuką ir katiną. Šiemet per šuns metus išėjo du vilkšuniai, patyrėme dvi netektis, bet toks gyvenimas. Mūsų jaunėlis ėjo kartu su tėčiu ir veterinaru migdyti šuns. Jis pats pasirinko ten eiti. Man tepasakė: „Aš eisiu“. O aš atsakiau, kad gerai. Vadinasi, jam tai buvo labai svarbu, jis labai mylėto tą šunį, jis patyrė didelį išsiskyrimo jausmą, tačiau jis jį išgyveno – šaunuolis. Vaikai labai greitai auga. Jau seniai esu pati mažiausia šeimoje, o kažkada buvau visomis prasmėmis viršesnė. Dabar aš suprantu, kad kartais reikia ir vyrui mažiau vadovauti, tebūnie ramybė. Su laiku supranti, kad nereikia keisti žmonių, nes nieko nebus. Nekeisk žmonių, bet keiskis pats. Jeigu keitiesi pati, pasaulis aplink tave taip pat keičiasi.
– Gal tai ir yra tvirtos santuokos, šeimos receptas?
– Taip. Svarbu tolerancija, empatija. Meilė negali būti amžina aistra, su laiku ji perauga į tikrąją empatiją žmogui. Tikiu, kad tai yra didysis progresas meilėje. Kai gali priimti žmogų toks, koks jis yra. O mes visi labai stipriai keičiamės. Tie žmonės, kurie sako, kad nesikeičia – arba jie to nesupranta, arba patys absoliučiai to nenori daryti. Juk tai yra didžiulis darbas su savimi. Nestovėti vietoje, nebūti užsistovėjusia bala. Net ir mano mokykla dėl šios priežasties pavadinta „Upės“ vardu, nes tai pratekanti, besikeičianti, kartais išdžiūstanti, bet ir vėl pakylanti srovė. Tai yra amžinas procesas. Smagu turėti tokių gyvenimo simbolių, kai žinau jų prasmę. Pastaruoju metu labai susidomėjau akmenimis – pradedant mineralais, kristalais ir baigiant tiesiog lauko akmenimis.
– Jūsų ranką taip pat puošia akmenukų apyrankė, kas tai?
– Akvamarinas, kuris yra savasties akmuo. Jis skirtas tam, kad tu visose situacijose būtum savimi. Tai yra labai svarbu. O lauko akmenis renku iš man svarbių vietų, kur aš nuvažiavau. Pavyzdžiui, Žemaitijoje po dideliu ąžuolu pajuntu trauką ir pradedu ieškoti akmens. Tapau tikra akmenų ieškotoja, mano visi draugai jau iš manęs net juokiasi. Tai nėra mano hobis, tai tarsi pasikalbėjimas. Iškasus juos po to nuprausiu, pasilabinu, duodu vardą ir tik tada pastatau. Mano vyras viename festivalyje prie gražaus piliakalnio iš upės man ištraukė didžiulį akmenį ir man atvežė kaip dovaną. Tokios tos mūsų dovanos. Ir tai yra istorija. Gali sėdėti ir žiūrėti. Keista, bet tas akmuo yra visada šlapias. Visi akmenys sausi, o jis – šlapias. Vis mąstau, kada jis čia baigs rasoti. Mūsų Lietuva yra tikrai pilna stebuklų, tik mes per tą skubėjimą pamirštame klausytis gamtos, matyti jos ženklus.
Buvome neseniai susitikusios su Mildažyte, ji mane kalbino, kad gal vėl norėčiau į televiziją. Jokios minties. Viskas buvo gerai, ačiū. Tai buvo mano gyvenimas, daug ko pasimokiau, visomis prasmėmis, sutikau daug žmonių, padariau daug kūrybinių darbų, tačiau aš televizijai jau užvėriau duris visam laikui. Ir pilnai duris atvėriau kitur. Esu dėkinga likimui, kad aš galiu būti drąsi, stipri išeiti, nes žinau, kad tai padaryti pavyksta ne kiekvienam. Tą reikia sau pasakyti labai sąžiningai. Su ta sąžine man vis labiau pavyksta susitarti, todėl gerai miegu naktį. O ramiai išmiegoti visą naktį – didžiulė dovana ar net privilegija. O anksčiau kas būdavo...
– Bemiegės naktys?
– Žinoma. Tik kokia mintis trenks į galvą ir viskas, jokio miego. O dabar save ramini: „Viską padarysim“, „Juk tu tą jau žinai“, „Eik miegoti“. Ir miegam. Aišku iki tokio etapo reikia ir daug knygų paskaityti, bet žinios yra viena, o praktika – visai kas kita. Pažįstu n žmonių, kurie gali kalbėti apie viską, tačiau jie nieko nedaro, ką jie žino teoriniame lygmenyje. Gyvenu tikrai spalvingą gyvenimą ir tokie turai, koncertai man primena jaunystę, kuomet daug keliaudavome, kai patys pardavinėjome bilietus, kai nesirinko tiek žiūrovų, kiek mes norėjome. Bet buvo smagu. Surengi anšlagą – nerealu. Viską sumoki – džiaugiesi, nes išėjai ant lygiųjų. Juk reikėjo mokėti už viską – kelių dienų maitinimą, autobuso išlaidas, viešbučius. Tai buvo jaunystė.
– Kaip apskritai šovė mintis viso to imtis?
– Tikrai nepasakyčiau, kad tai buvo sąmoningas mano projektas. Bet, matyt, buvo kažkokie intuityvūs keliai. Aišku, prie sėkmės, net neabejoju, prisidėjo ir vykęs pavadinimas – „Tele Bim-Bam“, kuris tikrai skamba. Net ir išvažiavus į užsienį buvo paprasta – nieko nereikia versti, viskas visiems aišku. Taip nutiko visiškai netyčia. Tuomet net neturėjau minties, kad tai gali išsivystyti į tokio dydžio prekės ženklą.
Pamenu visas tas atrankas, kai ateina keli šimtai vaikų ir turi susitvarkyti su jais 5-6 valandas. Tai buvo tikra mėsmalė, bet gerąja to žodžio prasme. Kiek talentų atrasta, kiek pati jų ieškojau, vaikščiojau net ir po darželius. Smagu, kad iki šiol su tais žmonėmis palaikai santykius: Tomas Narkevičius, kuris neseniai irgi buvo DELFI, dabar žinomas Free Finga pseudonimu, aktorė Gabrielė Malinauskaitė, kuriai aš pati dėsčiau mikrofoninį dainavimą, Eglė Gadeikytė iš „Lietuvos balso“, net mano pačios dukra Kotryna, kuri yra įsibėgėjusi kūrybiniame kelyje. Su ja mes kartu dirbame, ji man padeda ir mokykloje, ir darželyje. Kotryna turi savo grupę ir ji turi absoliučiai kitokį suvokimą į muziką – tai išliekamąją vertę turinti lietuvių ir kitų tautų liaudies muzika, kuri pateikiama šiuolaikiškai. Labai ją gerbiu. Nežinau, iš kur pas ją tiek jėgos ir žinojimo. Aš, būdama jos metų, tikrai tiek neturėjau. Kiek aš abejojau, kiek aš visko bijojau... Tačiau ji turi tą arkliuką. Matyt, anksti buvimas ant scenos padėjo. Ji žino – nedirbsi, neturėsi. Mano vaikai daugiau kentėjo dėl savo pavardės, nei džiaugėsi, nes aš niekada jiems neleidau ja naudotis. Jie buvo išmokyti viskuo rūpintis patys. Kai sūnus išvažiavo mokytis į Londoną, jo pirmieji žodžiai buvo: „Ačiū Dievui, nebebūsiu Neringos sūnus, ten manęs nežinos niekas“. Įsivaizduojat?
Dabar Rapolas, trečiasis mūsų su vyru vaikas, eina į Užupio gimnaziją ir taip pat girdi panašias kalbas – „O! Čia Kotrynos ir Justo brolis“. Aš jam sakau, kad dabar jo užduotis yra daryti viską, kad jie taip nebesakytų, jog jis jiems taptų „Tas Rapolas“ ir nesvarbu, kokia jo pavardė. Visada savo vaikams buvo griežtesnė, niekada nebuvo jokių nuolaidų dėl to, kad jie buvo „Neringos vaikai“ – jie kaip tik kentėjo dėl to. Iš kitos pusės, aš neužauginau sužvaigždėjusių, pasipūtusių atžalų. Nesakau, kad tai buvo sąmoningas žingsnis, tiesiog tai buvo vidinė sąžinė, motiniškas pojūtis, kad taip negalima. Jeigu per visus tuos mūsų koncertus vaikus aprengia tėvai, mano vaikai rengdavosi patys, todėl, kad jų mama tuo metu kitame kambaryje irgi ruošiasi koncertui. Jie buvo tokie vienišiukai. Bet pėdkelnes užsidėti jie per minutę mokėjo nuo ketverių metukų. Jie buvo labai savarankiški, jie išsiugdė jausmą, kad susišukuoti, apsirengti ir į sceną išeiti reikės patiems. Tai buvo didžiulė mokykla. Atrodo, kad tai tiesiog bim-bam, bet ne. Juk reikėjo ir bendrauti, ir keliauti ilgą laiką. Būdavo, kad reikia praleisti visą dieną su kolektyvu, kurio amžius svyruoja nuo trejų metukų iki septyniolikos. Nepaisant to, visi vienas kitą palaiko. Niekada dičkiai neskriaus mažo, o jei kažką pastebi blogo, turi dirbti kaip pedagogas.
– Jūsų visi vaikai turi polinkį į muziką. Ar taip įvyko savaime, o gal su vyru juos pastūmėjote šia linkme specialiai?
– Mano vyras – muzikantas, grupės „Volis“ lyderis ir buvęs rokeris, grojantis gitara. Sūnus Justas gitara groti išmoko būtent iš jo. Rapolas groja būgnais. Kotryna taip pat muzikuoja. Visi muziką girdėjo nuo pat mažų dienų ir jie muzikai yra labai jautrūs. Mano su Justu muzikiniai skoniai labai atitinka. Pavyzdžiui, jis paleidžia kokią nors muziką ir ji man visada bus 10 balų. Man labai patinka dukros kuriama muzika, man patinka Justo klausoma muzika ir man patinka, kai Rapolas vis groja ir groja būgnais rūsyje. Tai nelengvas išbandymas. Tačiau tai neerzina, nes kiekvieną dieną jauti jo ėjimą į priekį, tobulėjimą ir tai vyksta taip sparčiai, kad kartais net susižvalgom su Juliumi – vadinasi, mes čia dar tikrai auginame užslėptą vulkaną.
– Neringa, jūs kartu su vyru esate pramogų verslo atstovai, tačiau, kiek teko pastebėti, didžioji šeimos žvaigždė esate jūs, o vyras dažniausiai lieka „už kadro“, ar taip yra iš tiesų?
– Čia pirmiausiai yra jo paties pozicija. Jis nėra scenos žmogus. Jis taip pat nenori, kad mes kviestumėmės žurnalistus į namus, tačiau taip jau yra. Jis nėra viešas žmogus ir dėl to tikrai nesigaili. Nepaisant to, didieji mūsų darbai yra nuveikti drauge. Jo visa kuriama muzika yra nuostabi. Net ir daina „Voras“ yra jo. Kartais tenka aiškintis, kad kai kurie kūriniai nėra mano. Net ir tarpusavyje pasimiršta, kas ką sukūrė, visi mūsų darbai persipynę.
– Ar vyrui nėra apmaudu, kad visus saulės spindulius susižeriate jūs?
– Nemanau. Esame apie tai šnekėję, nes kažkada susiginčijome dėl vienos dainos autorystės. Jūs įsivaizduokite, kaip galima pamiršti, kieno tai sukurtas kūrinys? Viskas tiesiog labai persipynę. Nepaisant to, šita tema neiškyla. Jis yra tarsi pilkasis kardinolas, kuris sudaro sąlygas, kuris supranta mano poreikius. Lygiai taip pat ir aš jį suprantu, kad jo darbas yra nenormuojamomis valandomis ir savaitgaliais. Kita moteris sakytų: „Ei, palauk, mes juk dar ir vaikų turime“. Tačiau yra, kaip yra. Atsigriebiame kitaip.
Visi tie spinduliai tėra išorė. Vidiniame pasaulyje yra viskas kitaip. Aš esu prožektorius, kurį visi mato, aš sutikau su tuo vaidmeniu. Tačiau dabar mano šviesa yra nukreipta į mano vidų ir to visai nežadu afišuoti. Tai jau tampa privatu. Dabar man įdomu paskaityti kokią nors psichologinę knygą ir paprašyti, kad ją perskaitytų mano vyras, o po to kartu su juo apie tai padiskutuoti. Net nebūčiau pagalvojusi, kad ištekėjusi už rokerio taip nutiks. Vadinasi kažkokia intuicija buvo, kad tai mano žmogus.
Kalėdinis periodas pas mus šeimoje išvis užimtas. Būna, kad tenka tik susiskambinti telefonu. Aš grįžtu šiek tiek anksčiau, nes turiu pabūti mama Rapolui, bent jau vakarienę jam padaryti. O vyras grįžta tada, kada grįžta. Šiuo metu jis ruošiasi „Tele Bim-Bam“ turui. Pagrindinis apšvietimas yra jo rankose. Alfredas jau sukūrė labai gražias konstrukcijas – miesto koplyčią, čiuožyklą, vasaros pavėsinę ir iš šviesų. Jis sėdi, kuria, daro, braižo – kaip aš galiu jam kažką sakyti? Man užtenka žinoti, kur jis ir ką jis daro.
– Ar nepasiilgstate vienas kito?
– Norisi to pabuvimo kartu. Anksčiau jo buvo šiek tiek daugiau. Dabar esame visa galva pasinėrę į mokyklos darbus. Tai yra mano idėja, kuri kol kas tik reikalauja vis daugiau investicijų – duok man, duok man. Tikiu, kad kažkada ateis ir atgal. Ne man, o visiems.
Dabar esame susikaupimo periode. Ir tai yra gerai. Tai yra idėjos nėštumas. Tikrai. Esu net tą pajutusi. Tu pradedi lauktis idėjos. Iki trijų mėnesių, kaip įprastai ir daro nėščiosios, apie tai nereikia dar niekam sakyti, na, mažą ką. Taip pat ir su idėja. Tris mėnesius nešioji, brandini – jau tuoj pradės matytis pilvas. Tada tau ateina poreikis pasidalinti žinia – aš nėščia arba aš turiu idėją. Tu pradedi ja dalintis ir į tą idėją ateina žmonės. Čia yra kosmosas. Šį jausmą šimtu procentų pajutau su mokykla. Žmonės ateina patys tau pagelbėti – beveik kaip pribuvėjų ratelis. O tada jau mes gimdome tą kūdikėlį, labai jį mylėdami ir čiūčiuodami. Tai tikrai artima asociacija. Galima sakyti, kad turiu penkis vaikus – tris savo, mokyklą ir darželį.
– Turėjote darželį, kodėl įsireikė ir mokyklos? Ar tai buvo ilgai brandinta idėja, kuriai tiesiog reikėjo tinkamo laiko?
– Ta mintis kirbėjo kokius 4 metus. Darželiui jau yra 8 metai. Iš jo išeinantys vis užduodavo klausimą – o kur toliau? Kai supratau, kad yra toks poreikis pradėjau uoliau mąstyti – kas toliau? Klausiau savęs, ar aš galiu apsiimti tokią riziką, ar esu tiek stipri vadovauti dar kitai įmonei, ar turiu užtektinai resursų – ir išorinių, ir vidinių. Tada sau atsakiau „taip“. Po to jau prasidėjo buitiniai reikalai: patalpos, investuotojai ir t.t. Netrukus viskas ir įvyko.
– O iš kur jums kilo tas vidinis impulsas? Pamatėte, kad kažko galbūt mūsų Lietuvoje trūksta?
– Taip, absoliučiai. Švietimo sistemoje yra didžiulis trūkumas. Vaikai kreipiami ne ten, kur reikia. Dažniausiai turime robotukų mokyklas, kur svarbu tik atsiskaityti ir būti geram mokytojui. Tokiu būdu vaikas išmokomas manipuliacijos meno ir kaip įtikti kitam – ko jis kaip tik turėtų vengti.
Svarbiausia yra būti savimi, atrasti savo kelią, suvokti santykius aplink save ir jau tik tada, kas yra pasaulyje. Vaikams reikia pabandyti suprasti savo misiją – ko tas Dievulis juos čia atsiuntė į tą Lietuvą? Į šitą visiems nepatogią šalį, kur yra šalta, kur menki atlyginimai, kur valdžios geros nebuvo niekada, kur vieni kitiems meluoja. Kodėl Dievas tavo sėklytę pasodino būtent čia? Vadinasi, čia yra tavo darbas. O tada mes mokomės mylėti tėvynę. Ką tai reiškia? Mes mokomės suprasti, kas yra tėvynė pirmiausia. Čia jau yra vertybių klausimai. Mūsų vaikai visi sustoję giedą Tautinę giesmę su ranka prie širdies ir tikrai ne pačiomis valstybingiausiomis progomis. Jeigu jiems ateina noras sugiedoti Tautinę giesmę – jie tą ir daro. Pavyzdžiui, mirė pelytė ir vyko laidotuvės lauke. Vyksta gyvūno pakasimas ir visi sukruto, kad reikia padainuoti būtent tą giesmę. Tai yra procesas. Jie kažko netenka, jie jaučia liūdesį, bet atiduoda pagarbą. Neįtikėtina. Iš kur tai ateina? Juk pirmiausiai vaikui Lietuva reiškia mamą ir tėtį. O kas yra Lietuva? Reikia sužinoti jos istoriją, pačiupinėti akmenis, apvažinėti pilis, piliakalnius, ne istorijas pasakoti, kas čia buvo, o tiesiog leisti vaikui pabūti, gal jis daugiau pajus, negu mes su savo užblokuotais kūnais. Juk žmogus ne tik protas, mes esame ir emocijos, jausmai. Apie tai mokykloje daug šnekame.
Aš ir pati vedu kartu su psichologe užsiėmimus – Šviesos valandą, per kurią mes kalbame apie vaikų emocinę brandą, apie emocijų atpažinimą, blogųjų emocijų identifikavimą, pavyzdžiui, pyktį ir apie jo valdymą bei susitvarkymą su juo, kad tai netaptų agresija sau ir kitiems. Teoriniame lygmenyje jie visa tai jau puikiai žino. Aišku, visa tai įgyvendinti jau sunkiau. Nepaisant to, neseniai mūsų mokykloje vienas vaikas pasielgė bjauriai, norėjo būti pirmas, jam nesigavo, tada jis supyko, trenkė durimis, išėjo ir užsidarė į tualetą. Mokytoja jam leido išbūti. Jis netrukus grįžo, pats atėjo prieš klasę ir, būdamas pirmokas, visų atsiprašė. Niekaip negali pykti ant tokio vaiko. Jis pergyveno visą procesą iki atsiprašymo. Tai yra didžiulis džiaugsmas. Jeigu man reikėtų rašyti pastabą, aš už tokį elgesį dėčiau didelį pliusą. Jis padarė tai, ko dažnai nepadaro net ir suaugusieji.
– Neringa, kokios dar jūsų pareigos?
– Esu steigėja, direktorė ir kuruoju visą programą. Sukūriau pačią koncepciją, idėją, ką mes vaikui duodame, ko jam reikia. Pas mus yra privalomos fortepijono pamokos. Dažnas moksleivis renkasi ir papildomas pamokas. Grojimas, prisilietimas prie muzikos, net mokslininkų įrodyta, prisideda ne tik prie bendro vaiko lavinimo, bet ir padeda matematikoje. Visi pirmokai pas mus jau groja abiem rankomis. Tai mažas stebuklas, tačiau jam reikia daug laiko ir pastangų. Visada mokytojams sakau, kad tu esi mokytojas tik tada, kai pats mokaisi. Kai tik pasakai, kad aš jau viską moku, tu sustoji tobulėti. Tai reiškia, kad nėra gerai. Net iš pačių vaikų galima daug ko išmokti.
Mums net nereikia jokių prevencinių programų prieš smurtą. Apie smurtą jau kalbėjomės pernai, kai jie buvo priešmokyklinukai. Jie žino net smurto rūšis ir kaip su jomis tvarkytis. O pas mus smurto programa įprastai vedama tik 5-6-oje klasėje. Palaukite, kur jūs buvote anksčiau? 5-mečiai moka puikiai smurtauti ir net visais lygmenimis – fiziškai, psichologiškai, tyliai, vingriai... Viską tėveliai, deja, juos išmokė. Deja.
Šiandien mokykloje kalbėjome apie elgesio taisykles – braukėme didelį raudoną brūkšnį ir bandėme sudėlioti, kas yra už raudono brūkšnio. Yra veikla iki raudono brūkšnio ir yra veiksmai už jo, dėl kurių yra baudžiama. Vaikai pradėjo vardyti muštynes, blogus žodžius, tačiau galiausiai viskas nuėjo iki žeminimo ar pavydo. Netgi pavydas, jų nuomone, irgi jau yra už raudonos linijos. Mes dar bandėme diskutuoti, kad gal vis dėlto pavydas dar nėra toks blogas dalykas, o jie atsakė: „Bet širdelė tai verkia“. Tokios akimirkos verčia susimąstyti. Tokių ar panašių užsiėmimų didelėse mokyklose, kur yra didelės klasės, padaryti neįmanoma. Pas mus klasėje yra 10 vaikų tam, kad mokytojas galėtų skirti savo dėmesį kiekvienam iš jų. Taip pat tai yra pilnos dienos mokykla – nuo 7:30 iki 18:30. Švietimo ministerija tik dabar pradėjo galvoti, kad gal reikėtų pilnos dienos mokyklų. Mes jau seniai suvokėme viso to prasmę. Vaikas viską pasidaro mokykloje – ir namų darbus, ir papildomus būrelius aplanko. O namo grįžta ilsėtis ir būti su šeima.
– Užsiminėt apie smurtą, sakote, kad net pirmokai puikiai žino, kas tai yra ir netgi gali įvardyti jo rūšis. Kokia jūsų pačios nuomonė apie dabar itin skaudžias smurto istorijas, nuskambėjusias Lietuvoje?
– Nevyniosiu į vatą. Smurtas gimdo smurtą. Jis gimsta šeimose ir nebūtinai asocialiose. Pyktis gimdo pyktį. Jeigu tėvai nemoka susidoroti su savo emocijomis, jie tai perduoda savo vaikams. Vaikas viską perima ir idealu, jeigu šeimos ir mokyklos pozicija sutampa, kai jis nėra įspaustas į dvigubą žaidimą, tačiau jei jam namuose į galvą kalama: „Jei tave muša – duok atgal“?
Gaila, bet kažkokius rimtus pokyčius matau tik dar už šimto metų. Viskas vyksta tik teoriniame lygmenyje, kad tai vyktų ir praktikoje, reikalingi atsidavę žmonės. Kad tokių žmonių yra – aš net neabejoju. Turime šviesų jaunimą, kuris jau yra užaugęs kitaip, matęs pasaulio, matęs kitą bendravimo kultūrą, tačiau visam tam dar reikia labai daug laiko. Reikia iškuopti visą dumblą, palaukti kol jis nusistovės ir tik tada kurti iš naujo.
Mūsų visuomenė yra apskritai labai agresyvi. Tik pabandyk aplenkti kitą mašiną, jau iškart žinai, kad sulauksi signalo ar dar blogesnio ženklo. Kadangi aš pati važinėju BMW, turiu pasiruošusi įvykdyti vidinę programą, norėdama įrodyti, kad BMW automobiliai nėra agresyvūs, jog moterys moka vairuoti ir kad šviesių plaukų moterys nėra kvailos. Buvau net sugalvojusi ant pagaliuko prisiklijuoti šypsenėlę, kad kai man kas nors parodys pirštų kombinaciją, aš ištrauksiu ją pro langą ir parodysiu. Man širdį suspaudžia, kai matau per perėją bėgančiu senolius. Ko gero, jie yra įbauginti agresyvių vairuotojų. Gal net tų pačių BMW. Juk tokiame automobilyje gali sėdėti ir vaikas, kuris mato, kaip tėtis keikiasi ir išsilieja ant kito žmogaus. Tik dėl to, kad jis senas ir nepaeina. Siaubas. Vaikai yra mūsų veidrodis ir nevaidinkime, kad taip nėra. Vaikas keikiasi mokykloje – iš kur jis to išmoko? Kita vertus, paaugę mes visi tuos žodžius žinome, tačiau įprastai niekas jų nenaudoja. Kodėl? Nes tai nemalonu. Jei pirmą kartą vaikas ištaria šį žodį, patariu geriau į tai visiškai nereaguoti, po kelių dienų jis jį pamirš, jeigu jo negirdės namuose. Tačiau jeigu mama su tėvu niekaip negali užbaigti vakaro be skandalo, nieko nebus.
Esu dalyvavusi tokiose situacijose, kai susirenka kompanija, jie išgėrinėja, keikiasi ir nevaldo liežuvio, o aplink laksto vaikai. Tai nebuvo mano artimi žmonės, ne mano draugai, tačiau teko atsidurti tokioje situacijoje. Mąsčiau, kaip greičiau dingti iš ten. Pirmiausia dėl to, nes ten jaučiausi kaip pareigūnė.
– Ar jūsų namuose pavykdavo nesusikeikti?
– Mes daugiau juokaujame dėl šių žodžių. Rapolas buvo vienu metu pradėjęs juos vartoti, tada jam pasakiau, kad man tai atsibodo girdėti. Kadangi jis nežino, ką tie rusiški žodžiai reiškia, aš jam išverčiau ir viską išaiškinau. Jam tai nepatiko. O kai vaikai buvo maži ir jei lepteldavo panašius žodžius, mes su vyru ignoruodavome tą jų atsineštinuką. Tai tikrai geriausias ir patikrintas būdas. Jei vaikas nenustoja jo vartojęs, tuomet paklausi, ar jis žino, ką tai reiškia, dažniausiai jis nežino. Tuomet tu stengiesi aptakiai paaiškinti, kad tai yra labai negražus, bjaurus žodis ir jis visai netinka niekam. Svarbiausia kalbėti. Dar ne apie tokius dalykus žmonės kalbasi.
– Ar pačiai, Neringa, jums teko susidurti su smurtu?
– Teko, ir įvairiu. Pavyzdžiui, televizijoje prie manęs priekabiavo vienas darbuotojas. Aš niekam negalėjau to sakyti. Net ir savo vyrui. Jaučiausi pati kalta. Tai buvo žiauru. Ačiū Dievui tai ilgai nesitęsė. Aš pati esu smurtavusi. Vaikystėje prieš brolį nemažai smurtavau. Buvau gana berniukiška. Viskas vyko tol, kol jis manęs nepasivijo. Kai mes fiziškai susilyginome jėgomis, mes tapome geriausiais draugais.
Esu buvusi ir vienoje, ir kitoje pusėje. Aš stengiuosi dabar to nedaryti. Kartais pačią save tenka raminti, sakau sau: „Kodėl čia staugi dabar ant to savo vaiko?“. Tada atsiprašau. Reikia išmokti atsiprašyti. Juk aš irgi turiu emocijas, gal man buvo labai bloga diena. Tačiau kada mes būname negeri? Tada, kai mums patiems yra negerai. Suaugusiųjų pareiga yra blogų emocijų neatnešti į namus, neapkrauti jomis vyro ar vaikų. Namai yra skaistykla. Jeigu tau šeima yra vertybė tu privalai tą daryti. Tiesa, visiškai slėpti emocijų nereikia. Pavyzdžiui, kai mirė mano mama, aš praktiškai mėnesį praverkiau ir nesislėpiau nuo vyresnių vaikų. Pasakojau jiems apie savo mamą ir tokiu būdu aš išgedėjau jos netektį. Parodžiau, ką reiškia netekti mamos. Nėra nieko blogo rodyti emocijas, svarbu jas valdyti. Tu turi būti vaikui pilnavertis žmogus, o ne įvaizdis. Aš lengva ranka galėjau ir namuose būti ta linksmoji Neringa su pakiliu balsu, tačiau pasirinkau kurti tikrą gyvenimą.