Į interviu Monika atskubėjo su aukštakulniais, nors dar prieš kelias dienas pajudėti galėjo tik su ramentais. Panašu, kad fizinį skausmą Monika moka ignoruoti. Tik ne dvasinį. Kalbėdama apie meilę bei mylimų žmonių netektis M. Šalčiūtė sunkiai tramdė ašaras.
Negana to, interneto sensacija tituluojama mergina prisipažino, kad serga depresija. Ir serga seniai, nuo paauglystės. Kaip ji pati sako, jos nuotaikų kaita gąsdina ją pačią, nes nuotaikos šios merginos galvoje keičiasi ne dienomis, o tiesiog sekundėmis. Tad jai ir pačiai nenuostabu, kad būti su ja gali ne bet koks žmogus, buvimas šalia reikalauja ypatingos kantrybės.
Prieš porą metų mergina išgyveno vaikino netektį. Šis nusprendė pats pasitraukti iš gyvenimo. Nuo tada Monika vis poruojama su įvairiais vaikinais. Ir nors savo širdies draugo oficialiai ji dar nepristatė, tačiau šiame interviu Monika pagaliau prabilo apie santykius su milijonieriumi Ugniumi Kiguoliu, sportininku Janu Bakulo ir aukštas pareigas užimančiu Žygimantu Surintu. Ji paneigė gandus, neva kai kurie santykiai tebuvo reklaminis triukas ir prisipažino, su kuriuo jai po ilgų bandymų taip ir nepavyko užmegzti rimtų santykių.
Šiame interviu Monika buvo nuoširdi kaip niekad, o šypseną ir juoką dažnai keitė graudulio kupinos akys.
– Monika, feisbuke dažnai pasidalini nuotraukomis su vaikinais, tačiau vis neigi, kad jie – tavo antrosios pusės. Kodėl erzini savo gerbėjus?
– Man smagu. Anksčiau tai iš viso buvo nauja ir žiūrėdavau, kaip visi reaguos. Nors jei su vaikinu bendraučiau rimtai, ilgai neviešinčiau jo, kol nebūčiau tikra jo jausmais, ateities planais ir rimtumu.
Apskritai noriu rodyti gerą pavyzdį – propaguoti ilgalaikius santykius su vienu žmogumi, o ne trumpalaikius su bet kuo.
– Nejau nori pasakyti, kad jau beveik trejus metus, nuo tada, kai tavo vaikinas tragiškai pasitraukė iš gyvenimo, neturėjai jokio kito širdies draugo?
Turėjau (šypsosi).
– Ar tai buvo vienas iš tų, kurių nuotraukas matėme tavo feisbuke: sportininkas Janas Bakulo, verslininkas Ugnius Kiguolis, sportuoti pasiryžęs Lukas Raščiauskas, o gal neseniai kartu matytas LKL direktorius Žygimantas Surintas?
– Sportininkas tikrai ne. Na, galbūt jis buvo vienas iš daugelio, kuris man rodė dėmesį ir aš jam tiesiog daugiau leidau jį parodyti nei kitiems. Tik tiek. Nelabai ką radau tame žmoguje, tačiau jis nėra viešas, todėl nenoriu apie tai daugiau kalbėti.
Dėl kitų... Kažkada buvo net taip, kad vaikinas tiesiog priėjo prie manęs nusifotografuoti ir kažkas parašė straipsnį, jog tai naujas mano vaikinas. Juk prie manęs per dieną prieina daugybė žmonių! Teko skaityti straipsnį, kad neva susiradau vaikiną, kai nuotraukoje įsiamžinau kartu su savo broliu (juokiasi).
O aš esu jauna, aš tyrinėju. Buvau su žmonėmis, bet į rimtas draugystes visa tai dar neperaugo... Ar žiniasklaida žino, kas buvo mano vaikinai? Galbūt.
– Kodėl nė su vienu iš jų nepavyko užauginti rimtų santykių?
– Sunku pasakyti. Kažkaip aš moku dirbti, moku generuoti idėjas, galiu susikaupti ir daug ką padaryti, tačiau nemoku sukurti santykių. Aš net nežinau, ką reikia daryti susipykus. Nemoku. Visuomet būnu grubi. Šiuo klausimu man labai trūksta patirties.
Nors labai norėčiau turėti vaikiną, net vaikų jau norėčiau turėti! Gal ne šiandien ir ne rytoj, bet pradėjusi draugystę norėčiau apie ją galvoti rimtai ir planuoti bendrą ateitį.
Dar labai norėčiau išmokti leisti kitam žmogui savimi pasirūpinti. Daug ko dar reikia išmokti. Dažnai tokia nelabai moteriška jaučiuosi. Žinoma, to išmokė gyvenimo aplinkybės, reikėjo išmokti kovoti už save, todėl dabar labai sunku būti tiesiog mergina.
Būtų labai smagu grįžti namo ir nieko nebegalvoti, nesvarstyti, verta tą paskolą imti ar ne, norėtųsi turėti su kuo pasitarti. Noriu vyro, kuris būtų šeimos galva. Vyras turėtų būti už mane protingesnis.
– Ar amžiaus skirtumas poroje Tau yra svarbus?
– Man patinka vyresni, nes su bendraamžiais tiesiog neturiu apie ką kalbėti. Jie būna tokie vėjavaikiški ir nesupranta elementarių dalykų. Ką jau kalbėti apie pagarbą moteriai.
Na, bet jei jau vaikinas tiktų man į tėvus, tai jau būtų per senas. Dvidešimties metų skirtumas, manau, tikrai yra per didelis.
– Pernai nemažai laiko praleisdavai su gerokai vyresniu verslininku Ugniumi Kiguoliu. Kas jus siejo?
– Galėčiau tai pavadinti „nepavykusiu blynu“. Nors mes net nebuvome pora, nes aš apskritai gal tik po pusmečio bendravimo galėčiau įvardyti, kad štai aš ir kažkoks vaikinas esame pora. Man reikia laiko bendrauti. O su Ugniumi buvo įdomu būti kartu, bendrauti. Ir dabar bendraujame, tačiau dažnai pykstamės. Bet mūsų bendravimas tikrai nebuvo kažkoks reklaminis triukas.
Jis tikrai geras žmogus ir reikėjo dažniau paklausyti, ką jis sako, tačiau jis labai ne šeimos žmogus. Labai toli nuo to. Kartais jis apskritai toks dviejų veidų: vieną dieną vienaip kalba, kitą kitaip galvoja. Be to, jis labai liūdnas ir linkęs į depresiją.
Vis tik su juo jausdavausi labai saugi, kaip už sienos. Bet tikrai nenorėčiau kažkokių santykių su juo kurti ir planuoti vaikus.
– Ar dažnai prie Tavęs tiesiog gatvėje prieina vaikinai?
– Taip. Ir nežinia kodėl, tiek merginoms, tiek vaikinams priėjus rankos dreba, akivaizdžiai matosi, kad labai jaudinasi. Kartais atrodo, kad kokia pasaulinė žvaigždė būčiau (šypteli). Na taip, esu nemažai pasiekusi kaip tokio amžiaus...
– Ką reiktų daryti vaikinui, kuriam Tu labai patinki? Kaip sužavėti Moniką Šalčiūtę?
– Žinau savo vertę ir su bet kuo tikrai nebūčiau. Na, juk negaliu būti su vaikinu kuris man dovanoja Swarovskius, jau reikia kilti aukščiau(juokiasi). Kažkada vienas ir padovanojo juos, bet juk tokių ir pati galiu nusipirkti, man reikia daugiau, reikia deimantų (kvatojasi).
Bet nemanau, kad esu pasipūtusi, tiesiog esu nemažai pasiekusi ir tai matau ne tik aš, bet ir mano artimieji bei draugai. Galbūt vieniems atrodo vienaip, o kitiems kitaip, tačiau tikrai turiu nemažą vertę. Tad ir dėl vaikinų...
Tikrai santykių nepradėčiau nei klube, nei po kokios nors žinutės feisbuke. Kažkaip rimčiau viskas turėtų prasidėti. Mane sužavėti būtų lengviau jei iš pradžių turėtume kokių nors darbo reikalų, jei susitiktumėme kokiame nors susitikime ar panašiai. Būtent taip viskas ir prasidėjo su paskutiniais dvejais vaikinais (šypteli).
– Paskutinis vaikinas, su kuriuo Tave poravo žiniasklaida - LKL komercijos direktorius Žygimantas Surintas. Juk su juo taip pat susipažinai darbinių susitikimų metu. Nejau tai nebuvo pokštas, iš tiesų buvote pora?
– Bendraudama net darbiniais reikalais stengiuosi sukurti šiltą ir jaukią aplinką. Ir žmonės šalia manęs tampa tokie – jaukūs, draugiški ir atviri. Toje nuotraukoje, kur pozavau su Žygimantu, tikrai nesėdėjau jam ant kelių, kaip daugeliui atrodė, gal tiesiog toks kampas fotografavimo. Su juo tikrai nebuvome ir šiuo metu nesame pora.
Teko dirbti, buvo smagu, nes kartu kūrėme projektą su Luku. Su juo mus taip pat poravo, tačiau aš projektui buvau reikalinga tam, kad pritraukčiau auditoriją. Reikia būti labai kvailu, kad to nesuprastum.
Beje, net ir po projekto su Luku puikiai sutariame, jis labai nuostabus žmogus.
– Tavo feisbuke galima rasti nuotraukų ne su vienu vaikinu, žiniasklaidoje taip pat dažnai galima paskaityti įvairių antraščių, kurios ne visuomet būna malonios. Ką Tavo šeima mano apie tai? Ar močiutė nebara anūkės?
– Niekada su ja apie tai nekalbėjau. Nors ji žino, kaip yra iš tiesų. Mano broliai ir sesuo taip pat žino, todėl kažkokio pokalbio pasiaiškinimui niekada nebuvo.
Apskritai nei su šeima, nei su draugais nekalbame apie mano populiarumą ar panašiai. Kaip viskas buvo prieš penkerius metus, taip viskas yra ir dabar.
Dažniau mane kritikuoja svetimi žmonės, užtenka nuotrauką įsidėti ir prasideda: tai be makiažo, tai per daug makiažo, kaltina, neva gražinu nuotraukas ar esu kažką pasididinusi. Iš tiesų, dabar net bijočiau darytis plastinę operaciją, net jei to ir norėčiau, nes tai būtų pretekstas visiems kalbėti, kad štai va iš tiesų Monikos grožis nėra natūralus. O aš esu natūrali, manau, daugelis apkalba iš pavydo.
– Vis kalbi apie savo brolius, sesę, močiutę ir mamą, tačiau apie tėtį visuomet nutyli. Kodėl?
– Nes man gėda. Tai yra juodas šeimos puslapis. Nenoriu apie jį kalbėti ne tik dėl savęs, bet ir dėl savo šeimos. Tiesiog gėda. Nebendrauju su juo, to žmogaus mano gyvenime tiesiog nėra.
– Ar nepavargsti nuo viešumo?
– Atsibosta įrodinėti savo tiesą. Dažnai daugelis skundžiasi, kaip čia Lietuvoje yra blogai ir panašiai, bet jie patys ir sukuria tokią atmosferą.
Būtent dėl šitų dalykų aš pastarąjį pusmetį ir buvau dingusi iš viešumos, net feisbuke po savaitę ar ilgiau nekeldavau jokių nuotraukų.
– Iš ko pragyvenai, jei pusmetį buvai dingusi iš visų projektų, reklamų ir panašiai?
– Buvo kažkiek reklamų, tačiau nedaug. Žinoma, dar turiu ir šokių studiją. O be to, man pakanka nusifilmuoti poros minučių trukmės vaizdo įraše ir uždarbio pakanka mėnesiui.
– Žinau, kad šiuo metu sieki sveikatingumo trenerės sertifikato, kam to ėmeisi, jei jau nebedirbi trenere savo šokių mokykloje?
– Ir dėl tos mokyklos, ir dėl savęs, dėl draugų. Galvoju grįžti ir į mokslus, nes vienas žmogus mane labai motyvavo. Buvau nusprendusi grįžti, nes po poros metų nutraukiau studijas, o aš mėgstu tiksliuosius mokslus. Tuo metu, kai kalbėjau su tuo žmogumi, iš tiesų buvau beveik apsisprendusi grįžti vien dėl to, kad jis didžiuotųsi savo moterimi. Bet dabar galvoju, ar man to tikrai reikia, ar aš to noriu.
O trenerės kursus jau baigsiu visai netrukus. Džiaugiuosi, kad dabar jau mokėsiu taisyklingai sportuoti (šypteli).
– Neseniai paaiškėjo, kad netrukus pristatysi ir savo vardo kvepalus. Kaip kilo tokia mintis?
– Tai tiesiog vienos įmonės užsakymas. Tiek man, tiek Egidijui Dragūnui kvapus kuria tuo pat metu. Būtent tai, kad vienu metu bus pristatyti abu kvapai, man šiek tiek ir nepatinka (šypteli). Buvo atlikta apklausa, kurios metu paaiškėjo, kad žmonės labiausiai norėtų pirkti mano arba Egidijaus kvepalus ir tiek.
Ir man patiko ši idėja, todėl visą procesą labai seku, prašiau, kad be manęs nežengtų nė žingsnio. Šiuo metu renku ir buteliuką, viską. Neskubu, todėl parduotuves kvepalai pasieks gal tik pavasarį, E. Dragūnas šiuo klausimu buvo mažiau principingas (šypteli).
– Atrodo, Tu turi viską: darbą, karjerą, pripažinimą, nereikia skaičiuoti pinigų, kaip reikdavo dar prieš kelis metus. Ir vis tik kalbi, kad grįžus namo norisi verkti. Kodėl?
– Negaliu atsakyti į šį klausimą, nes nežinau. Tai depresija, kuri tiesiog yra, net ir dabar sunku tvardyti emocijas, yra toks nerimas, kurio negaliu normaliai paaiškinti, nes nežinau jo priežasties. Tai tiesiog tokia liga, kuriai nereikia kažkokių blogų dalykų, kad jaustumeisi blogai.
Jau pusmetį ketinu atsidaryti reklamos agentūrą, tačiau depresija man kiša pagalius į ratus, aš tiesiog neturiu noro kažko imtis.
– Ar gali įvardyti šios depresijos priežastį?
– Iš pradžių mane labai sukrėtė mamos mirtis, vėliau, kai jau atrodė kažkiek atsitiesiau ir viskas ėmė klostytis neblogai, praradau vaikiną. Taip vis kas nors nutinka. Nors dabar viską turiu, atrodo, neturėčiau pernelyg stresuoti, bet, pavyzdžiui, negaliu susirasti vaikino. Matyt, viskas taip ir tęsiasi.
Jei nuoširdžiai, depresija sergu maždaug nuo penkiolikos metų. Tuomet galvojau, kad štai sulauksiu pilnametystės, pradėsiu dirbti ir viskas bus gerai, tačiau nebuvo. Tada pradėjau galvoti, kad man reikia uždirbti tokią sumą ir tada jau būsiu laiminga, bet net ir uždirbdama užsibrėžtą sumą netapau laiminga... Šiuo metu turiu dar vieną tikslą, kurį labai noriu pasiekti, ir jei depresija nedings net ir jį pasiekus, tada tikrai nebežinosiu, kur čia šuo pakastas...
Iš tiesų man net pačiai baisu. Mano nuotaikos keičiasi ne dienomis, o tiesiog sekundėmis. Kažkada galvojau, kad man artimas žmogus priims mane tokią, kokia esu, tačiau taip tikrai nėra. Žmonės bėga nuo problemų. Pati ne kartą pastebėjau, kad žmonės vengia bendrauti su tais, kuriems yra blogai.
Jei pasiskundžiu kam, kad štai man blogai, išgirstu, kad tai kažkas neturi laiko su manimi bendrauti, atsirado reikalų ar panašiai. Niekas nenori spręsti problemų ar būti su tais, kuriems blogai.