N. Narmontaitė pamena, kad pradėjusi lankyti mokyklą savo smalsumu ir žinių siekiu stebino mokytojus.
„Aš dalyvavau visose mokyklos programose, lankiau 14 būrelių. Skaitovų, dramos, sporto – viskas man buvo įdomu. Visi matė, kad esu labai aktyvus vaikas ir man reikia tos meninės raiškos, tad buvo supratingi. Ir matematikos mokytoja išleisdavo mane rašyti sienlaikraščių“, – prisimena ji.
Namų erdvėje N. Narmontaitė taip pat nenutolo nuo menų – didžiajame kambaryje buvo sukūrusi savą pasaulį.
„Kambaryje buvo pastatytas pianinas ir man leido daryti, ką noriu. Todėl ne tik sienos buvo apkabinėtos aktorių nuotraukomis, bet ir lubos. Per pamokas bėgdavau pirkti „Špigelio“ žurnalo. Ten įdėdavo ir aktoriaus arba aktorės nuotrauką, o aš net drebėdavau.
Bėgdavau, kad tik pirma nusipirkčiau tą žurnalą, išsiplėšdavau atvartą, o tada pasikabindavau namuose ir grožėdavausi, fantazuodavau. Tame kambaryje – mano muzika, pirmos dainos, koncertai“, – išduoda aktorė.
Pasak jos, paauglystėje laukė kitas etapas – nesijautė graži dėl daugelio priežasčių: „Galime pradėti nuo to, kad pėda augo nežmoniškai greitai, buvo sunku gauti batus. Vieninteliai batukai su kulniuku, kuriuos tėtis parvežė iš Bulgarijos, man buvo kaip stebuklas. Aš visiems juos rodydavau. Kai eidavau į teatrą, nusinešdavau maišelyje, tualete užsidėdavau ir kaip princesė eidavau. Vargino didelės pėdos, ūgis... Labai bijojau šypsotis dėl dantų. O dabar nebijau – nepatinka, nežiūrėkite.“
Lipo į medžius ir kukavo
N. Narmontaitės bendraklasė ir geriausia draugė Birutė buvo tas žmogus, kuris būsimą aktorę pradėjo mokyti vaidybos meno.
„Ji liepdavo naktį eiti į kapines ir klausdavo: „Jei tu bijai eiti į kapines, tai kaip tu lipsi į sceną?“ Ji parengdavo man užduočių. Segėdavau trumpą sijonėlį, o Birutė pareikalaudavo įlipti į medį. Ir mes turėjome daryti tas užduotis. Maža to, ji man liepdavo kukuoti. Kitas pavyzdys, jei manęs link eidavo žmonės, reikėdavo suvaidinti, kad trenkiu galvą į stulpą, prasideda konvulsijos, žmonės subėga, o tu – pabėgi“, – dalijasi ji.
Vis dėlto N. Narmontaitė pravėrė sunkiąsias Lietuvos valstybinės konservatorijos duris ir stojo į aktorinį meistriškumą.
„Mano rankos buvo pilnos visokios velniavos: akordeonas, pjūklas, su kuriuo visus išgąsdinau. Visi mąstė, kad man su galva negerai. Aš važiavau į konservatoriją, jog mane išmokytų su juo groti, nes mačiau kaip Marlene Ditrich groja su pjūklu. Buvau pasiruošusi visiems atvejams: reikia gitaros, prašome gitarą, reikėjo pianino, prašome pianinas“, – tikina aktorė.
Naktimis repetuodavo, kad tik pasivytų kitus
Tapusi pirmo kurso aktorinio meistriškumo studente, N. Narmontaitė suprato, kad mokytis jai teks gerokai daugiau nei grupės draugams.
„Kurse buvo daug vilniečių, kauniečių, kai kurie – aktorių vaikai. Jie teatro virtuvę buvo gerai įsisavinę, žinojo, kokią literatūrą skaityti. Jie tikrai pasikaustę, o aš atvažiavau su savo begaliniu noru. Viską pervaidinau, perspaudžiau. Svarbiausia – būti savimi.
Aš buvau sau pasakiusi, kad tikrai visus pasivysiu. Ir eidavau, daužydavau duris, kad valytojos įleistų. Nuovargis buvo begalinis – ir užmigdavau scenoje, ir kraujas iš nosies tekėdavo. Grimo klijais tepdavau nosį, kad nematytų. Labai nenorėjau pasirodyti silpna“, – kalba ji.
Vėliau N. Narmontaitė keliavo į didžiąją teatro sceną. Šiaulių dramos teatre, Sauliaus Varno režisuotame spektaklyje „Kainas“, ji atliko Ados vaidmenį, pareikalavusį išspausti ne vieną ašarą.
„Ko aš tik nedarydavau: palaidodavau ir apraudodavau visus savo gimines, kad tik man ta ašara išriedėtų. Taip pat svogūną pjaudavau – laikiau jį nosinėje, o kad nesmirdėtų, išpurkšdavau kvepalais. Truputį pasitrindavau akis ir ašaros išsispausdavo“, – sako N. Narmontaitė.
Pilna scena aktorių, bet žiūrovų nėra
1989-aisiais į gatves plūdo žmonės, troškę atkurti šalies nepriklausomybę, bet aktoriams šis laikotarpis atnešė ne tokių teigiamų pokyčių: „Tuščias teatras – spektakliuose turėjome skylutę uždangoje, eidavome ir žiūrėdavome, kiek žmonių atėjo. Mums nieko baisiau nėra, kai scena pilna aktorių, o salė – tuščia.“
Po kelerių metų Rusijos režisieriaus Dimitrijaus Dolinino filme „Mitas apie Leonidą“ aktorė gavo Mildos Draulės vaidmenį, todėl išvyko į filmavimą Sankt Peterburge: „Labai džiaugiausi, ten buvo gera atmosfera. Perone pasitiko visa kūrybinė grupė.“
N. Narmontaitė šiandien yra sukūrusi beveik 30 skirtingų teatro, dešimtį kino ir televizijos vaidmenų. Gatvėje ji yra atpažįstama tų, kurie domisi teatru, kinu ar televizija. Tačiau labiausiai džiaugiasi laiminga santuoka su mylimuoju Pauliumi, užaugintu sūnumi Simonu, anūke Kamile bei ne taip ir seniai atrasta dar viena aistra – knygų rašymu.
„Knygos man reiškia tą patį kaip ir teatras. Dabar nuostabiai džiugus laikotarpis. Manęs klausia, kaip galiu praleisti po 12–14 valandų prie kompiuterio. Tačiau atsakau, kad laiką leidžiu ir kitaip, pavyzdžiui, susitinku su kolegomis. Ir aš jiems ilginu gyvenimus, ir jie man, nes mes tiek juokiamės, kad paskausta žandikaulius“, – išduoda aktorė.
Parengė Viktorija Juškauskaitė
Nuotraukų albume - naujausios N. Narmontaitės knygos pristatymas: