Poros sutuoktuvių ceremonija buvo privati ir vyko uždaroje teritorijoje, į kurią negalėjo patekti nei smalsuoliai, nei pašaliniai asmenys. Vestuvėse iš viso buvo apie 60 kviestinių svečių: jaunųjų šeimos narių, draugų, kolegų ir artimųjų.
„Tai – mūsų diena, kurios laukėme ir kuriai ruošėmės beveik metus! Su pačiais artimiausiais dalinomės savo džiaugsmu ir šilčiausiomis emocijomis. Jei tik būtų galimybė, niekas kitas apie tai išvis nežinotų. Kadangi taip paprastai būti negali, priimame jūsų nuotolinius sveikinimus!“ – vestuvių dieną sakė J. Milius.
„Mėgaujamės šia akimirka, stengiamės sugerti į save kiekvieną momentą, kad šis laimės ir pilnatvės jausmas išliktų atmintyje visą gyvenimą“, – mylimajam antrino K. Krysko.
Ji prisipažino, kad ilgas pasirengimas vestuvėms jai šiek tiek asocijavosi su pasirengimu dideliam ir svarbiam miuziklui.
„Panašiai viskas vyksta. Labai ilgai ruošiesi, mėgaujiesi kūrybiniu procesu, jaudiniesi, lauki premjeros, o tada ateina ta lemtinga diena ir viskas akimirksniu prabėga. Taigi, galima sakyti, kad ką tik įvyko svarbiausias mano gyvenimo miuziklas“, – šypsojosi ji.
– Karina ir Jeronimai, ilgą laiką buvote žinomi kaip ilgamečiai kolegos scenoje. Kada ir kaip prasidėjo jūsų pažintis? Ar tuomet pajutote bent menką kibirkštėlę, ar visgi šilti jausmai įsiplieskė kur kas vėliau?
Jeronimas: Susipažinome per darbus, susitikome dalyvaudami muzikiniuose projektuose, kartu dirbome ir teatre. Viskas iš pradžių vyko draugiškai.
Karina: Taip, mes pažįstami jau gana seniai. Pirmasis mūsų miuziklas buvo „Meilė ir mirtis Veronoje“, rodos, 2013 metais. Nuo to laiko vis susitikdavome – tai viename projekte, tai kitame tekdavo dirbti kartu.
J: Ir jokių blogų minčių (juokiasi)! Iš tiesų, ilgą laiką buvome tiesiog draugai, kolegos. O visa kita atėjo su laiku.
K: Tikrai sunku pasakyti, kuriuo momentu tai įvyko. Viskas vystėsi gana netikėtai, bet natūraliai.
J: Taip. Kada atsirado proga vienas į kitą žiūrėti kaip į laisvus, nepriklausomus, be antrų pusių asmenis, tuomet ir kilo minčių, kad galbūt verta, juk mums drauge yra faina.
– Užsiminėte, kad „jokių blogų minčių nebuvo“, tačiau gal buvo koks nors konkretus įvykis, nuo kurio judviejų ryšys peraugo į romantišką pusę, kai jausmai ėmė stiprėti?
J: Nuoširdžiai negalėčiau išskirti tokio momento. Tiesiog vienu metu abu išgyvenome tokį etapą, kai labai daug dirbome, pavyzdžiui, gruodžio mėnuo buvo labai intensyvus. O kadangi kartu vis daugiau dirbome, tai ir laiko drauge praleisdavome daugiau: bendri renginiai, projektai, kelionės, turai po Lietuvą ir t. t.
K: Tikrai taip. Viskas neįvyko per vieną dieną. Tiesiog palaipsniui pajunti, kad su tuo žmogumi tau gera.
J: Ir bus gerai (juokiasi abu).
– Karina, kuo jus sužavėjo Jeronimas, o kuo, Jeronimai, jus sužavėjo Karina? Kokios savybės leido lengviau suprasti, kad judu galite būti ne tik scenos, bet ir gyvenimo partneriai?
J: Mane labai sužavėjo jos išlaikytas santūrumas. Karina visiems yra labai draugiška, tą, manau, pasakys bet kuris su ja bendravęs. Net jei pokalbis ar situacija jai nėra maloni, ji vis tiek išlieka be galo maloni, nors gal tą akimirką norėtų ir pabėgti. Pastebėjau, kad net ir tokiais atvejais ji sugeba išlikti savimi, oriai sureaguoti, išlaikyti pakeltą galvą. Man tai rodo, kad ji – labai stiprus žmogus savo vidumi.
Tiesa, bene labiausiai man patinka jos optimizmas visose gyvenimo srityse. Mane „veža“ tai, kad mes abu nematome prasmės eskaluoti nemalonių situacijų, pyktis dėl smulkmenų, vienas kito neprovokuojame ir neieškome konfliktų ten, kur jų nėra. Yra žmonių, kurie negali gyventi be dramų, konfliktų, bet man tai svetima, kiek pastebėjau, tai nėra artima ir Karinai.
K: Jeronimo optimizmas ir man padarė įspūdį. Jis – smagus, linksmas žmogus. Be viso to, man su šiuo žmogumi tiesiog ramu ir gera. Kai pradėjome daugiau ir artimiau bendrauti, susidarė įspūdis, kad jį pažįstu jau visą amžių. Tai – mano artima siela, su juo galiu bendrauti apie viską, galime daug kalbėtis, ir tai niekada neatsibosta.
J: O mes tikrai kalbamės daug (juokiasi). Džiugu, kad mums pavyksta kartu leisti laiką turiningai.
– Kaip atrodė jūsų romantiškos draugystės pradžia, ar nejautėte baimės kurti santykius su žinomu žmogumi? Be to, Karina buvo tik ką užbaigusi savo praėjusius santykius: neretai žmonėms po tokių išbandymų reikia pauzės, ne visiems pavyksta greitai nerti į naujus...
J: Mano akimis, geriausia dalis ir yra ta, kad mes dirbame toje pačioje srityje, gyvename ir domimės tais pačiais dalykais. Mes vienas kitą suprantame iš pusės žodžio. Turime daug bendrų temų, interesų, tad ir baimės nebuvo. Nelabai suprantu, ko čia bijoti. Aš vedęs iki šiol niekada nebuvau, matyt, turėjau sulaukti tinkamo laiko ir savo žmogaus.
K: O aš... Po visko, kas buvo mano gyvenime, jau nebebijau nieko.
J: Žinoma. Nėra tikslo sėdėti, verkti ir gedėti. Niekas nenumirė. Gyvenimas tęsiasi. O jei gyvenime dar atsiranda ir tai, kas tave traukia, tai ko čia bijoti ar stabdyti. Dėl to, ką žmonės pagalvos? Mums neįdomu, ką žmonės pagalvos. Tą galite parašyti paryškintomis raidėmis.
K: Taip. Nesinori kalbėti apie tai, kas buvo.
J: Mes negyvename praeitimi.
– Tikiu, kad Karinai buvo be galo svarbu, jog jūs gerai sutartumėte su jos sūnumi. Ar pavyko rasti kelią į Majaus širdį?
J: Žmonės sako, kad pavyko (šypteli).
K: Tikrai taip. Jis neatlimpa nuo Jeronimo, nors šis ir būna jam griežtas, tačiau vaikui to tikrai reikia.
J: Taip, neslėpsiu, kad esu kiek griežtesnis, ko gero, griežtesnis ir už jo tėtį, bet, mano akimis, to Majui reikia. Aš pastebiu, ko trūksta, stengiuosi jam padėti, vadovautis logika, mes tikrai puikiai sutariame, tačiau dėl to aš jam nenuolaidžiauju. Nepaisant to, mūsų ryšys tikrai stiprus ir aš jį labai branginu. Manau, tai puikiai matyti ir per vestuves.
K: Jis visą laiką norėjo būti šalia. O kalbant apie meilę sūnui, manau, natūralu, kad jei Jeronimas priėmė mane, jis turėjo priimti ir mano vaiką. Džiaugiuosi, kad taip ir nutiko.
– Ar tenka dėl vaiko auklėjimo klausimų pasitarti su Majaus tėčiu? Gal retkarčiais padiskutuojate jums rūpimais klausimais?
J: Minimaliai. Galbūt laikui bėgant to kontakto labiau prireiks, matysime, kaip bus, kai jis paaugs. Kol kas tikrai nėra jokių kritinių taškų, dėl kurių reikėtų aktyviai diskutuoti, tartis. Visi rodo savo meilę Majui ir jam nori tik geriausio, o, laikui bėgant, kai prasidės paauglystė, matysime, į kurią pusę jį reikėtų labiau nukreipti.
– Ilgą laiką jūsų abiejų santykiai buvo tarsi vieša paslaptis – lyg ir visi žinojo, kad esate pora, tačiau jūs šios žinios nekomentavote. Kodėl vengėte viešumos?
K: Iš tikrųjų mes nieko neslėpėme, tiesiog savo santykių neafišavome. Bet netikėtai iš to išaugo didelis burbulas.
J: Mes ir dabar per daug nesidalijame savo asmeniniu gyvenimu, tačiau suprantame, kad dėl mūsų darbo tai nelabai išvengiama.
K: Savo gyvenimu mes stengiamės dalintis tiek, kiek mums norisi jo parodyti. Tikrai nesame iš tų, kurie kone kiekvieną savo kasdienybės momentą nori pakomentuoti, kuo nors pasigirti ar atsiduoti žmonių vertinimams. Tai juk liečia mus, mūsų jausmus.
J: Taip. Mums tikrai patinka, kaip mes dabar gyvename, ir jokių patvirtinimų, pakritikavimų iš kitų pusės nereikia.
– Karina, jūs su grupės „69 danguje“ narėmis esate labai artimos. Ar grupės merginos greitai sužinojo apie judviejų santykius? O gal ir sakyti nereikėjo, nes viskas buvo aišku kaip ant delno?
K: Kol apie tai mes patys nepakalbėjome, tol niekas nežinojo. Bet nuo merginų nieko neslėpiau, tad, be abejo, jos viską žinojo gana anksti. Anksčiau nei daugelis. Jos man yra kaip šeima, drauge esame išgyvenę labai daug įvairių pokyčių, kurie vykdavo tai vienos, tai kitos gyvenime. Žinoma, kad jos džiaugėsi dėl mūsų.
– Jūsų santykių pradžioje, kai dar nebuvote patvirtinę žinios, kad esate pora, kartais jus drauge įamžindavo paparacai. Kaip į tai reaguodavote? Ar tomis akimirkomis nekildavo noras visiems garsiai pasakyti: „Taip, mes kartu“?
K: Jeigu mes tikrai būtume norėję pasislėpti, tai nebūtume vaikščioję drauge, nebūtume susikabinę rankomis ir t. t.
J: Vienas fotografas mus nufotografavo dalykiniame susitikime, kur niekas nebūtų galėjęs pasakyti, kad mes esame pora. Tačiau buvo užtušuotas trečio žmogaus veidas ir kažkodėl tai akimirksniu tapo situacija, kurioje mes neva esame du išsigandę ir besislapstantys žmonės. Tą akimirką mes tikrai kvatojome. O visiems skelbtis, kad esame pora, nematėme prasmės. Tiesą sakant, kai pamatydavome slapta įamžintas mūsų nuotraukas, sugebėdavome iš to smagiai pasijuokti ir toliau ramiai gyventi. Mūsų neveikia įvairios provokacijos, „pakutenimai“, tai yra smulkmenos, į kurias neverta kreipti dėmesio.
– Kadangi mokėjote slapukauti, žinia apie sužadėtuves taip pat ne vienam buvo malonus siurprizas. Gal galėtumėte papasakoti, kada ir kaip įvyko jūsų piršlybos? Ar jaudinotės?
J: Viskas buvo suplanuota, tačiau Karina apie tai nieko nežinojo. Susižadėjome atostogų Kroatijoje metu, plaukiojome po įvairias salas ir radau tinkamą momentą. Viskas pavyko, o, svarbiausia, kad ji pasakė „taip“ (juokiasi).
K: Aš tikrai nieko neįtariau. Net teko kuprinėje pačiai sužadėtuvių žiedą nešti, to nė nežinant.
– Akivaizdu, kad judu branginate privatumą, – ar taip buvo visada, ar visgi laikui bėgant supratote, jog tai pozicija, kuri padeda gyventi ramesnį gyvenimą? Gal tokį kelią atradote po praeities klaidų, iš kurių norėjote pasimokyti?
J: Aš toks buvau visada.
K: Aš, tiesą sakant, irgi buvau linkusi per daug nesiafišuoti, bet buvęs mano vyras nevengė viešumo, galbūt dėl to daugiau atsirasdavo ir publikacijų apie mano gyvenimą, nors to pati niekada nesiekiau. Bėgant laikui tu vis labiau vertini ramybę. Juolab kad gyvenime ir taip daug visko nutinka, kai atsiduri prieš visų akis, – ar scenoje, ar straipsnyje, ar dar kitur. Visais atvejais žmonės nevengia komentuoti, reikšti savo nuomonę, todėl natūraliai norisi turėti gyvenimo dalį, kurią būtų galima laikyti tik sau.
– Privačios buvo ir jūsų vestuvės, kuriose susirinko tik patys artimiausi draugai, kolegos bei šeima. Kodėl pasirinkote Anykščius? Kaip atrodė jūsų didžioji diena?
J: Iki šiol sentimentalios prasmės Anykščiai mums neturėjo, tačiau dabar jau turi (šypteli). Mes tiesiog svarstėme, kur šventė galėtų įvykti, ieškojome tinkamos vietos, kuri atitiktų mūsų lūkesčius ir pageidavimus. Ta vieta būtent tai ir atitiko.
K: Norėjome, kad mūsų šventėje būtų daug gamtos elementų, daug lauko gėlių ir kad galėtų susirinkti visi mūsų brangiausi žmonės. Vieta buvo nuostabi – ir žalia, ir privati, ir jauki. Gėlių kompozicijomis rūpinosi Mantas Petruškevičius. Ta akimirka, kai tik atėjome į salę, buvo pasakiška. Kiekvienas svečias liko sužavėtas, – kiek daug įspūdžio gali palikti gėlės. Net aikčiojo, kiek daug visur žiedų. Buvo įspūdingai gražu. Po šventės visiems išdalijome gėles, nes vežtis su savimi jų negalėjome, kadangi namo dar nevykome.
J: Be to, turėjome sumanymą, kad mūsų vestuvių ceremonija vyktų pagal senovės baltų tradicijas, laikėmės pagoniškos tematikos. Jautėme norą atsigręžti į savo šaknis, nes tai labai tikra ir artima. Anykščiai atrodė tinkama vieta tokioms apeigoms atlikti.
Norisi pasakyti nuoširdų ačiū dviem merginoms, be kurių pagalbos nieko nebūtų įvykę, – tai „Vestuvių vėjai“ komanda. Joje dirba tikros profesionalės, kurios nuo pat pradžių iki pat pabaigos viską suplanavo sklandžiai, su šypsena, su begaliniu draugiškumu ir be jokių trūkumų. Jos apgalvojo kiekvieną smulkmeną ir po šios šventės mes taip susidraugavome, kad nuo šiol jaučiamės tapę draugai.
Šios merginos dalyvavo kiekviename vestuvių planavimo etape – nuo biudžeto sudarymo, scenarijaus ar techninių dalykų iki tokių detalių, kaip važiavimas kartu matuotis suknelę, desertų pirkimas, jų degustavimas, menkiausių smulkmenų apgalvojimas, supirkimas ir maksimalus rūpesčių perėmimas iš jaunavedžių. Tai labai jaunatviškos, bet itin patyrusios organizatorės, kurios ne tik techniškai, bet ir vizualiai visada pasiūlo puikių sprendimų. Jos neįtikėtinai pajuto, ko mes norime bei ko tikimės, ir tai įgyvendino su milžinišku kaupu. O, kas įdomiausia, kad per pačias vestuves jų net nepastebi, nes jos lyg tikros „vėjos“ sklandė maloniai ir nematomai bei rūpinosi, kad šventė vyktų sklandžiai ir natūraliai.
K: Dar labai norisi padėkoti mūsų vadybai – „Promostar“, kurie šiuo įtemptu metu dar kartą įrodė, kad jie yra labiau kaip šeima, o ne kolegos. Jie perėmė žiniasklaidos dėmesį, pasirūpino spaudos pranešimais ir tuo, kad šiuo momentu turėtume kuo mažiau rūpesčių. Vadyba mus visada globoja ir džiaugiasi dėl mūsų, tad ir mes jiems siunčiame meilę.
– Kuo puošėtės savo vestuvių dieną? Ar drabužiai atitiko jūsų pasirinktą temą?
J: Už drabužius eilinį kartą turime dėkoti stilistei Olgai Filatovai-Kontrimienei. Jai esame amžinai skolingi, nes ši drabužių kūrėja mus puošia ir scenoje. Vestuvių dieną vilkėjome tradiciškai: aš rinkausi juodą spalvą, Karina – baltą. Įvaizdis buvo minimalistinis, šiuolaikiškas. Nors turėjome pasirinkę pagonišką temą, svečių neįpareigojome vilktis lininių marškinių ar suknelių – kaip kas norėjo, taip ir rengėsi. Tai nebuvo prioritetas. Svarbiausia buvo emocija ir visų šventės dalyvių dalyvavimas apeigose.
K: Labai smagu, kad mudu buvome aprengti būtent Olgos, nes derėjome vienas su kitu, ji mus pažįsta, žino, kas mums patinka, tad buvo ramu nuo pat pirmo pokalbio apie tai.
J: Prieš vestuves nutiko viena neeilinė situacija. Prieš šventę užsisakiau batus iš Italijos. Jie atkeliavo keturios dienos prieš ceremoniją, tačiau avalynė buvo bent keliais dydžiais per didelė. Ištiko lengva panika, nes, pasirodo, 46 dydžio batų Lietuvoje surasti vis dar sunku net ir šiais laikais. Laimei, mane išgelbėjo „Batų namai“ – jie batus pasiuvo per porą dienų ir skubiai atsiuntė man, nors įprastai tokią paslaugą atlikti trunka dvi savaites. Tai nuoširdumo ir aptarnavimo pavyzdys, kaip žmonės savo noru skuba į pagalbą.
– Ar viskas pavyko taip, kaip planavote? Nebuvo jokių nesklandumų?
J: Ne, viskas pavyko žymiai geriau. Mums tikrai labai sekasi. Kiekviena šventė: mergvakaris, bernvakaris, vestuvės, poilsis po ceremonijos, pranoko visus mūsų lūkesčius.
K: Taip. Kiekvienas pasakys, kad tokias akimirkas reikia visiškai išgyventi, nes laikas prabėga labai greitai. Ir išties vestuvių diena tiesiog praskriejo, kartais net nespėdavome susivokti, kiek daug grožio aplink mus, bet tikrai spėjome tuo pasidžiaugti.
– Kokie šventės momentai jums įsiminė labiausiai? Gal buvo itin jautrių akimirkų?
K: Tikrai buvo tokių momentų ir daug. Pati ceremonija, jos apipavidalinimas buvo labai gražus ir jautrus. Metrikacijos skyriaus darbuotoja, kuri mus sutuokė, buvo be galo maloni.
J: Tikrai taip. Žinokite, verta važiuoti tuoktis į Anykščius. Metrikacijos skyriuje dirbančios moterys yra tiesiog nuostabios, viskas atlikta labai nuoširdžiai. Esu buvęs ne vienoje ceremonijoje, kai jose viskas būdavo atliekama itin oficialiai, pasirašoma, ir viskas – ačiū, viso gero. O mes tikrai likome be galo nustebę, kaip jaukiai ir šiltai mus sutiko. Ta pirmoji ceremonija, kuri turėjo būti oficialioji ir rimtoji dalis, iš tiesų išėjo be galo tauri, jautri ir šilta.
– Svečių sąraše buvo ne viena garsenybė. Kadangi vestuvėse norėjote išvengti pašalinių dėmesio, ar svečiams nurodėte, jog būtų apdairūs socialiniuose tinkluose?
J: Taip, aišku, kad buvo. Mūsų šventė – mūsų taisyklės. Mes nenorėjome, kad vyktų tiesioginė transliacija iš mūsų šventės ar būtų viešinamos nuotraukos.
K: Ir labai džiaugiamės, kad visi puikiai tai suprato ir tas prašymas buvo išgirstas.
– Po vestuvių turėjote gana trumpą „medaus mėnesį“ – vos porą dienų. Ar pavyko atsikvėpti, pasimėgauti poilsiu?
J: Turėjome medaus savaitgalį. Metus atostogavome nuo darbų, o dabar, jiems vėl grįžus, nusprendėme pasidžiaugti tuo, nes nežinia, kiek laiko tą galėsime daryti. Gal vėl nuo rudens bus įvesti suvaržymai, užklups nauja banga? Būtent dėl tokios grėsmės mes griebėme savo mėgstamas veiklas už ragų. Be to, tikrai per šiuos metus prisiatostogavome.
K: O medaus savaitgalis buvo nuostabus ir jo mums užteko. Oras, vieta taip pat labai lepino. Buvome Labanore, gamtoje, glampinge prie ežero, su kubilu, valtele. Geriau ir būti negalėjo.
– Praėjo vos kelios dienos po jūsų vestuvių. Ar jau įpratote vienas kitą vadinti vyru ir žmona?
J: Vadiname, kad įprastume.
K: Vadiname ir juokiamės (šypsosi). Iš tiesų tai dar keista.
J: Bet užtat kitiems su kokiu pasididžiavimu galiu pasakyti – tai yra mano žmona. Daug kas nesitikėjo, kad ją turėsiu (juokiasi). Vertėjo laukti.
– Tradiciškai vestuvės simbolizuoja šeimos kūrimą, kai natūraliai pagalvojama ir apie šeimos pagausėjimą. Ar judviejų mintyse yra tokių planų?
J: Tai taip! Tokią puikią genetiką turime, tiek daug gerų dalykų – negalime nepasidalinti (juokiasi).
K: Tikrai taip! Reikia dauginti (juokiasi).
– Atrodo, dabar esate atradę meilę, ramybę ir pilnatvę. Ar iš tiesų taip jaučiatės?
J: Tikrai taip. Man net draugai sako, kad manęs neatpažįsta, tikina, jog tokio niekada nematė.
K: Man draugės sako tą patį.
J: Aš pats nesijaučiu stipriai pasikeitęs, tačiau tą sako draugai, kurie niekada nemeluoja, tad aš jais tikiu. Jaučiu vidinę ramybę. Žinote, aš jau maniau, kad tuoksiuosi kokių 60-ies metų arba visai to nepatirsiu. Sakiau artimiesiems, kad nesituoksiu tol, kol neatrasiu savo žmogaus. Aš buvau nusiteikęs, kad galbūt ir nesutiksiu. O paskui viskas apsivertė.
K: Būtent dėl to prieš tuokiantis ir nebuvo jokių minčių apie baimę.
J: Aš visiems po to sakiau, kad kaip gerai, jog nepasidaviau giminės spaudimui. Va! Va, ko reikėjo išlaukti (šypsosi)!
– Jeronimai, kaip jūsų artimieji, draugai priėmė Kariną? Ar judviejų santykiai jiems buvo staigmena?
J: Tokio žmogaus, kaip Karina, kitaip neįmanoma priimti, tik su džiugesiu. Kalbant apie draugus, tarp vyrų yra kiek paprasčiau ir konkrečiau. Jeigu jau pradedame tokią temą, pasakai ir sulauki tik teigiamų reakcijų: „O, geras!“, „Šaunuolis“, „Džiaugiuosi dėl jūsų“. Mano artimiausių žmonių rate svarbiausia, kad tu būtum laimingas. O aš toks ir esu.
– Ar būti drauge ir namuose, ir scenoje nėra sudėtinga? Ar pavyksta neperdegti, išvengti konfliktų?
J: Mes kaip tik jaučiame didelį vienas kito palaikymą. Pavyzdžiui, grįžti piktas ir papasakoji, koks konkretus žmogus ar situacija tave supykdė. Tai abiem mums įdomu, artima, nes sukamės toje pačioje srityje. Galime iš to pasijuokti, vienas kitą paguosti, labiau suprasti.
K: Sutinku. Man tai taip pat atrodo kaip pliusas, o ne minusas. Galime drauge mokytis dainų, praktikuotis, patarti, padėti vienas kitam tobulėti. Turi žmogų, kuris ne tik išmano tą sritį, bet ir patars geriausiai, siekdamas tik gero.
– Ar dar yra kas nors, ko sau norėtųsi palinkėti?
J: Yra. Linkiu Karinai solinio albumo.
K: O aš tau linkiu (juokiasi)!
J: Mes norėtume praplėsti, papildyti savo muzikinę veiklą, susitikti dažniau scenoje.
Karinos ir Jeronimo šventės akimirkos – išskirtiniame nuotraukų albume: