„Kaip manote, kuo gali pasibaigti jūsų nuostabi diena Šventojoje?
Jau kelintą vasaros sezoną iš eilės, aš apsistoju Šventojoje, Būtingės sodų bendrijoje kartu su savo augintiniu Guru. Ši vieta yra nuostabi savo gamta, miškais ir išskirtine ramybe.
Pats Šventosios miestelio centras yra už maždaug 4,5 km kelio nuo mano gyvenamosios vietos, apytiksliai valanda laiko einant pėsčiomis.
Būnant ir apsistojant čia, aš gan dažnai nueinu iki pat Šventosios pėsčiomis kartu su savo augintiniu, o grįžtame paskutiniu kompanijos „Vlasava“ autobusu, kuris išvyksta 18:00 val. vakaro (maršrutas Palanga – Šventoji – Būtingės terminalas).
Šiandien buvo nuostabi ir saulėta diena. Vidurdienį pajudėjome pėsčiomis link Šventosios kartu su Guru, ketindami prasivaikščioti ir pasidžiaugti gražiu oru, tuo pačiu nusipirkti reikiamų maisto produktų, kadangi artimiausia nuo mano namelio parduotuvė yra tik Šventojoje.
Tad po mūsų 10 km pasivaikščiojimo kartu pėsčiomis, apsipirkome prekybos centre ir nulėkėme link autobuso stotelės pasitikti savo paskutiniojo autobuso į namus.
Atvykus autobusui, aš, kaip visada, prieš įlipant į vidų, paėmiau savo 2 kg sveriantį bei ramų augintinį ant rankų.
Vos tik spėjus pasisveikinti su gerbiamu vairuotoju, jis pasitiko mus ypač piktu žvilgsniu, lyg būtume jo baisiausi priešai. Nedelsiant buvome grubiai ir gan agresyviai išprašyti iš autobuso, nes vairuotojas nesutiko vežti mūsų į Būtingės terminalą.
Aš ramiu tonu paaiškinau vairuotojui, kad neturiu kaip grįžti ir esu su sunkia bei pilna kuprine ant pečių. Taip pat paklausiau, kuo jis skiriasi nuo jo kolegų, kurie vežiodavo mus su Guru keletą vasaros sezonų iš eilės?
Tačiau gerbiamas vairuotojas buvo kategoriškas ir su malonumu dėstė savo ir ne savo taisykles, lyg mėgaudamasis savo valdžia.
Piktas, agresyvus ir, mano akimis žiūrint, nelaimingas vairuotojas paaiškino, kad tokius gyvulius kaip Guru reikia narvuose vežiotis, nes šiandien, neva, aš šunį vežtis noriu, o jau rytoj kokį arklį užsimanysiu įgrūsti į jo autobusą...
Išeidamas drebančiomis rankomis iš autobuso, aš net nesugebėjau tinkamai jį nufilmuoti, bet patyrus tokį nemalonų incidentą, rodos, net pats telefonas manęs nebeklausė.
Vairuotojas, matydamas, kad bandau kažką filmuoti, išlipo iš savo kabinos į lauką, lyg mane nuvydamas ir šaukdamas visa gerkle: „Artiste tu!!! Aš tuoj tau pafilmuosiu!!!“
Tiesa sakant, aš išsigandau ir sparčiais žingsniais nuėjau tolyn. Kiek vėliau suvokiau, kad telefono kamera nieko neužfiksavo.
Tad suėmiau save į rankas ir vėl grįžau nufilmuoti didvyrį, kuris išvažiuodamas iš stotelės, lyg gąsdindamas, o gal visai rimtai, norėjo pervažiuoti per mano augintinį ir mano kojas...
Dar ilgai stovėdamas mąsčiau, kuo galėjo viskas pasibaigti. Gal, visgi, tokiems kaip šis, nestabilios psichikos, bendravimo sutrikimų turintiems ir etiketo nesilaikantiems vairuotojams jau būtų pats laikas palikti tokias darbo vietas?
Aš to nerašyčiau, jei žmogiškumo neturėčiau nei lašo... Man, pasirodo, rūpi visi jūsų klientai, kartu su jų gyvūnais, ar be jų. Tačiau ar mes rūpime jums ?
P.S. Namo teko grįžti gana nepigiai, pasitelkiant vietinės taksi paslaugas“, – savo pasakojimą Delfi užbaigė Ruslanas.
Praktikoje buvo ne vienas nemalonus atvejis
Delfi susisiekė su įmonės „Vlasava“ atstovu, kuris paaiškino, kad egzistuoja tam tikros gyvūnų pervežimo taisyklės, kurių vairuotojai privalo laikytis.
„Nesvarbu, nors šuo svers ir pusę kilogramo – kur garantija, kad jis neįkąs kitam keleiviui? Jis duoda garantiją? Jeigu norima vežtis gyvūną, šis privalo būti su antsnukiu arba narvelyje. Taip pat svarbu užtikrinti, kad gyvūnas neapdergtų sėdynių. Juk šiuo transportu važiuoja daugybė kitų keleivių.
Negalėjo jo išspirti. Galbūt pasakė, kad išeitų. Taisyklėse aiškiai parašyta, kad gyvūnai gali būti vežami su antsnukiu arba narvelyje. Tuomet mielai prašome. Turi būti apsaugotas ir pats gyvūnas, ir keleiviai. Nes jeigu pradėsime vežioti šunis, kas tada laukia?
Praktikoje jau yra atvejų, kuomet šunys buvo sukėlę nemalonumų ir net įkandę keleiviui. Vairuotojai puikiai žino visas taisykles, kurių turi būti griežtai laikomasi“, – komentavo įmonės atstovas.
Delfi užsiminus, kad vairuotojas esą ne tik išvarė ar galimai iškoliojo keleivį, bet ir neva vos nepervažiavo jo kojų bei šuns, „Vlasavos“ atstovas negalėjo patikėti.
„Taigi ne kokie sadistai tie vairuotojai. Normalūs žmonės, kurie ir patys namuose augina gyvūnėlius. Kad važiuotų ant žmogaus, šuns ar katės – visiškas absurdas. Supykęs žmogus kreipėsi į jūsų redakciją ir šiek tiek visas spalvas sutirštino“, – įsitikinęs autobusų įmonės atstovas.
R. Kirilkinas Delfi buvo pasakojęs, kad nedidelį šunį įsigijo ne šiaip sau.
„Aš seniai svajojau apie gyvūną, tik nelabai įsivaizdavau, kokio šuns noriu ir koks šuo prisitaikytų prie mano gyvenimo ritmo bei būdo. Tenka ir išvažiuoti toliau nuo namų, keliauti užsienyje, tad šį žingsnį privalėjau atsakingai pasverti.
Guru yra ketverių metų Pomeranijos špicas, jį įsigijau Baltarusijoje, nes Lietuvoje tokio neįstengiau įsigyti. Man nebuvo svarbu veislynai ir kilmės dokumentai, šunį rinkausi ne parodose iškovotiems medaliams kaupti, o tik sau. Jis kainavo kiek pigiau nei Lietuvoje, su visa pagarba mūsų veislynams, tačiau... Kiekvieno žmogaus pasirinkimo laisvė, iš kur gyvūną įsigyti, tai priklauso nuo mūsų lūkesčių, galimybių ir įsitikinimų“, – sakė R. Kirilkinas.
Atlikėjas taip pat pasakojo, kad itin artimu jam tapęs gyvūnas namuose kartais iškrečia ir pokštų.
„Viena iš jo išdaigų ar pramogų yra ta, kad jis man nuima kojines prieš lipant į lovą. Daugelis draugų spėliojo ar tai dresūros vaisiai, deja, ne, jam tiesiog jos nepatinka. Jis – nenuspėjamas, žaismingas bei nuotaikos gyvūnas. Guru yra visiškai laisvas ir nėra verčiamas daryti tai, ko jis nenorėtų. Būna, kad ir į lauką nenori eiti, jei už lango lietus, tad kiek vėliau išvedant ir jam įsitikinant, jog kailiukas saugus – jis su malonumu džiaugiasi savo laiku gamtoje.
Jis labai mėgsta sniego pusnis bei maudynes jose. Gyvūno buvimo šalia neatstoja joks žmogus, kas turi šunį ir besąlygiškai jį myli, tas supras kiekvieną mano ištartą žodį. Jis yra mano variklis, visada mane išklausys, paguos ir neleis man liūdėti, dviese – mes jėga. Duok Dieve, man ir visiems kitiems gyvūnų augintiniams kuo ilgiau pasidžiaugi jų skleidžiama meile. Meilė daro gyvenimą tik gražesniu“, – pasakojo keturkojo augintinis.