Vestuvių vietą lėmė nuotakos prigimtis
Bažnyčioje vykusioje ceremonijoje, jauniesiems besikeičiant žiedais, prie Beno priėjo mažasis, vos trejų metukų brolis Haris, jis laikė brolį už rankos, kol šis nuotakai prisiekė amžiną meilę, puošdamas jos ranką vestuvių žiedu, rašoma pranešime spaudai.
Jaunieji šventę surengė legendinėje Palangos viloje „Auska“.
„Mes neturėjome šiai vietai jokių sentimentų ir pasirinkome savo šventei ją ne todėl, kad „Auska“ yra mūsų tėvų legenda. Tačiau tokia Gintarės prigimtis – Klaipėdoje gimusi ir užaugusi, ji jūros nuolat išsiilgsta, ypač dabar, kai jau dvejus metus gyvena mano gimtųjų Kėdainių krašte“, – sako Benas.
Nuo mokyklinės meilės iki santuokos
Beno ir Gintarės kelias iki santuokos buvo netrumpas. Gintarė buvo dvyliktokė, kai „Facebook'e“ ją pradėjo kalbinti Amerikoje krepšininko karjeros siekęs ir vidurinę mokyklą ten baigęs Benas.
Neilgai trukus, Beno ir Gintarės pasimatymai tapo vis dažnesni. Gintarė pasirinko kineziterapijos mokslus Lietuvos sveikatos mokslų universitete Kaune, o Benas – verslo ir komunikacijos studijas ISM vadybos ir ekonomikos universitete.
Studijuodamas Benas vis dažniau grįždavo į tėvų namus, nes jam buvo svarbu patikrinti įgytas žinias.
„Galiausiai tėtis man pačiam leido viską išbandyti. Gavau iš jo kelis tūkstančius eurų, kuriais galėjau rizikuoti ir dariau atitinkamus verslo sprendimus. „Sudeginau“ pinigus ne kartą, kol įsitikinau, kad ne visos verslo teorijos veikia praktikoje. Tik, kad tėtis buvo toks protingas, jog apribojo mano eksperimentus saugiomis sumomis. Ši praktika tėčio versle man davė maksimumą, ką galėjau gauti iš studijų. Be to, kažkaip savaime išeidavo taip, kad mano žinios darė labai teigiamą poveikį tėčio verslui, man buvo labai įdomu jam padėti, todėl, nė pats nejausdamas, įsitraukiau į visus procesus ir vis svaresnį žodį tardavau priimant sprendimus. Matyt, taip buvo paruošta ir likimo – vos spėjus man įsisukti pilnu tempu į verslą, vos spėjus viską perimti iš tėčio, jis, būdamas dar labai jaunas, vos 44-erių, praėjusių metų rugpjūčio 30-ąją išėjo taip ir neįveikęs dar vieno infarkto“, – pasakoja Benas.
Sužadėtuves paskatino tėtis
Jei ne Žanas, tikriausiai šiandien Benas su Gintare nebūtų susituokę. Jie, kaip ir dauguma jaunuolių, tiesiog gyventų kartu, kaip gyveno jau dvejus metus.
Sūnaus vestuves paskatino tėtis, žinomas batų dizaineris.
„Visas tėčio gyvenimas buvo kaip gražių atsitiktinumų ir spontaniškų įvykių suverti trapaus stiklo karoliukai. Be jo spontaniškumo neapsiėjo ir mūsų sužadėtuvės. Kaip dabar atsimenu – vieną dieną priiminėjant individualius užsakymus mūsų batų salone Vilniaus, tėtis atsiverčia savo eskizų segtuvą, o ten, tarp jo popierių – 400 eurų. Apsidžiaugęs pradeda juoktis, kad nežino, iš kur ten tie pinigai atsirado. O kai nežino iš kur, tai nėra jų ko ir laikyti – einam į juvelyrinių dirbinių saloną Gintarei sužadėtuvių žiedo pirkti – metas pirštis! Ir nuėjom. Abu išrinkom žiedą ir net ant jo piršto matavom, nes jo pirštai smulkesni nei maniškiai – Gintarei šis mano meilės simbolis, išrinktas kartu su tėčiu, tiko idealiai”, – smagią akimirką prisiminęs džiaugiasi Benas.
Karantinas vos nesujaukė planų
Prie nuolatinių pokyčių pripratęs Benas sako, kad netikėtai prasidėjęs ir užsitęsęs karantinas vos nesujaukė visų jų vestuvių šventės planų.
Jauniesiems „Batų namų“ kūrėjams pavyko išvengti verslo sąstingio. Padarę rizikingą žingsnį ir prieš pat paskelbiant karantiną pristatę pirmąją savarankišką „Batų namų“ kolekciją jau be Žano darbų, jie neprašovė.
Vietoj medaus mėnesio – nesibaigiantys darbai
Net ir po vestuvių Gintarė ir Benas neatitrūks nuo savo kūrybinių sumanymų. Po gražios ir subtilios šventės Palangoje, Benas ir Gintarė dar kelias dienas pasimėgaus jūra ir vietoj medaus mėnesio skubės namo į Kėdainius – Gintarės mintyse jau sudėliota gausybė naujų avalynės eskizų, kuriuos ji perkels ant popieriaus kurdama naują „Batų namų“ avalynės kolekciją.
Beno laukia ne menkesni iššūkiai – jam reikia užtikrinti sklandų dirbtuvių darbą, kuriose kasdien pluša šešiolika darbuotojų, siekti įgyvendinti savo vizijas ir tuo pačiu – tėčio svajonę – kad Kėdainiuose kuriami batai išplistų po visą pasaulį, o šalia Kėdainių,Česlovo Milošo Isos slėnyje, pagaliau būtų baigtos jaunosios Maslauskų šeimos namo statybos, kurias pradėjo, bet taip ir nespėjo pabaigti Žanas.