Tai štai - akys stovi stulpu ir niekaip negaliu prisiversti užmigti. Dar neseniai atrodė, kad nemigo naktys ir paranojos kupini rytai – praeitis, o visgi pasirodo… Nėra ko stebėtis – leopardas savo dėmių ant kailio pakeisti negali, kad ir kaip užsimaskuoja, vis tiek iš tolo leopardu kvepia...
Ieškoti nerimo ir baimės priežasties – bergždžias reikalas. Kaltų nėra – visos strėlės atsuktos tik į mane pačią… Kai buvau dugne ir sveikata jau nebenorėjo su manimi draugauti - absoliučiai nieko nenorėjau. 6 mėnesiai be kavos, varškės sūrelių, steikų ir desertų – ir prašau – vėl akys nori daugiau, negu smegenys pavelka.
Ir kas gi mane vertė suplanuoti net dvi premjeras trijų mėnesiu laikotarpiu – nespėjome pasidžiaugti „Jonu ir Greta“, o gruodžio pradžioje „Trubadūras“? Niekas. Kas privertė įtikėti, kad jei darysim spektaklį jauniems ir su jaunimu, bandysim pristatyti klasikinę kultūrą tiems, kurie sunkiausiai į ją skinasi kelią – visi palaikys ir tuojau pat lygiai taip, kaip ir aš, užsidegs ta mintimi? Niekas. Kaip tik daugelis mane mylinčių žmonių įtikinėjo, kad tai bus ypatingo rizikingumo reikalas. O svarbiausia: koks velnias leido įsivaizduoti, kad tuo pačiu metu galima dar užsiimti didžiausiu asmeninio gyvenimo dvidešimtmečio projektu – visišku buto sugriovimu, tik tam, kad pradėtume viską iš naujo!
Taigi, paryčiais vėl atrodo, kad pasaulis baigia sugriūti man ant galvos, o aš nespėju nei vieno darbo. “Trubadūras” jau pilnu tempu beldžiasi į visas duris, o aš dar kontempliuoju... Tikriausiai visi sutiks su manimi, kad pamiegojus nors kelias valandas galvoje atsipalaiduoja dieną mintimis ir darbais užsikimšusios smegenys, o tada ir pradeda lįsti lavinomis problemos. Todėl aš ir visų pamėgtuose Maldyvuose negaliu atostogauti, o ir šiaip poilsis su pagulėjimais – ne man. Kai tik pailsiu, tai tokia dar nepadarytų darbų paranoja prasideda. Bet yra ir kita medalio pusė – kai pailsi, į galvą ateina geriausi pasiūlymai, kaip išspręsti problemas. Tik spėk užsirašyti! Gaila, kad jie ateina 4 val. ryto, nes puolus tuo metu rašyti dešimtis laiškų, nežinai, ką apie tave galvoja tie, kurie juos gauna…
Šiuo metu grįžom prie „studentiško“ savo gyvenimo stiliaus – draugai padėjo. Visai simboliška, sakyčiau. Kai aš tik atvažiavau į Londoną, vienas pirmųjų mano sutiktų žmonių buvo aktorius Alanas Rickmanas (Lietuvos žiūrovams tikriausiai žinomas kaip Sneipas iš „Hario Poterio“). Dabar, štai po 23 metų, mes gyvenam jo jaunystės bute, kol vyksta mūsų remontas. Kadangi aš, matyt, buvau vienintelis Alano sutiktas žmogus, kuris neturėjo jokios nuovokos apie jo padarytus darbus ir žinomumą, – mes iš karto tapome gerais draugais.
Pirmaisiais mano gyvenimo Londone metais jis man labai padėjo: suprasti aplinką, susiorientuoti darbinėse situacijose, išklausė visų mano idėjų ir supažindino su britų teatro ir kino pasauliu. Tai buvo 1991-ieji ir, aišku, tuo metu žmogus, baigęs žymiausią rusų teatro akademiją buvo nematyta žirafa Anglijos teatro padangėje. O ta akademija juk buvo legendinė – Stanislavskio metodas iš ten atėjo! Visi amerikonai, pradedant Robertu de Niro ir baigiant Alu Pacinu buvo jį perėmę ir iki šių dienų tai yra vertingiausia aktorinė mokykla. Gal todėl man iš karto ir atsivėrė Karališkojo Nacionalinio teatro durys?
Aš bandau įsivaizduoti, kokios drąsos turėjo būti tuometinis teatro vadovas, dabar jau britų teatro patriarchas Richardas Eyre’as, kad pamatęs 24 metų lietuvaitę, praktiškai nekalbančią anglų kalba, pasiūlytų 6 mėnesių darbą Karališkajame Nacionaliniame teatre! Nors, tiesą pasakius, kai aš vėliau, jau bendraudama su mano dideliu jaunystės herojumi Robertu de Niro, pamačiau užsižiebiančią ugnį jo akyse, sužinojus, kad baigiau GITIS’e režisūrą... Kai išgirdau jo pasakojimus, kuomet jis dar 70-aisiais ieškojo galimybės patekti į Rusiją ir susipažinti su ten dėstomu Stanislavskio metodu... Nesistebiu, kad daugeliui vakaruose tai buvo įdomu. Bet vis neapleidžia mintis: ar aš galėčiau tą padaryti, jei „bohemiečių“ slenkstį peržengtų, tarkim 24 metų japonas?
Mano angliškojo gyvenimo pradžioje Alanas Rickmanas buvo slaptas patarėjas atsirenkant aktorius spektakliams. Dar 1993 m. jis ėmė man pasakoti, kad yra toks aktorius Dexteris Fletcheris, su kuriuo aš būtinai turiu dirbti, nes jis visiškai atitiks mano personažo viziją... Kas galėjo pagalvoti, kad po to, 1997 m. tas pats Alanas sėdės šalia Dexterio santuokų rūmuose ir lauks mano pasirodymo mūsų vestuvių dieną… Tai buvo mano idėja: jei jau yra tas kaltininkas, kuris mus suvedė, tai padėdamas parašą santuokos liudijime ir atsakomybę turėtų prisiimti.
Gal dėl to man ir yra išugdytas stiprus tikėjimas jaunu žmogumi, nes tiek daug talentingų, protingų ir svarbių žmonių tikėjo manimi? Nuo pirmųjų dienų, nuo pirmųjų žingsnių šitoje, labai vyriškoje režisūros profesijoje. Tiesa, tie palaikantys žmonės daugiausia buvo jau nebe mano Tėvynėje… Kad Tėvynė patikėtų, reikėjo gerų 10 metų ir didelių darbų Londone, Italijoje, Olandijoje. Su mumis Lietuvoje taip jau yra: mes kažkaip sunkiai pasitikime jaunais žmonėmis, retai kada duodame jiems šansus maksimaliai išreikšti save ir išbandyti drąsiausias idėjas, ir iš viso nelabai palaikome tuos, kurie kitaip mąsto ar elgiasi. O po to dar visus jaunus keikiam, kad jie išvažiuoja! O tai ką jiems daryti? Laukti iki 40-ties, kol supras, kad jų laikas jau praėjo?
Visą rugsėjo mėnesį Vilniaus Kongresų rūmuose repetavo jauni žmonės: režisierius Gediminas Šeduikis, dirigentas Ričardas Šumila, kostiumų dailininkė Eglė Čekanavičiūtė. Jie kūrė savąją „Jono ir Gretos“ versiją, sava menine kalba, visiškai vieni! Man atrodo, kad mes su Gintaru Rinkevičiumi esam geriausi meno vadovai: ištisas 3 savaitės, repeticijose nebuvom nei karto! Aš jau visus nagus baigiau nusigraužti, kaip norėjosi pažiūrėti, bet kentėjau. Labai svarbu duoti laisvę ir tikėti, kad viską, ką tu sugebėjai duoti per tuos ilgus metus, kažkokiu būdu padėjo jiems atsidurti teisingame kelyje.
Kai aš stačiau savo patį pirmąjį spektaklį V. Jerofejevo „Valpurgijos naktis“ Londone, Gate teatre, teatro meno vadovas Stephenas Daldry buvo fantastinis. Pasižiūrėti, kaip man sekasi jis atėjo tik per generalinę repeticiją! Neįtikėtina drąsa, nes aš tuo metu negalėjau net suprasti anglų kalbos, jei daugiau nei vienas žmogus tuo pat metu kalbėjo. Aktoriai turėjo laukti eilėje, kai norėjo man kažką pasakyti, nes kelių žmonių dialogo aš sekti dar negalėjau!
Jis tikrai pakeitė mano tolimesnį požiūrį į darbą su jaunais žmonėmis. Stephenas buvo betarpiškas, nepasikėlęs, nevirtęs nepasiekiamu genijumi, tikras kolega ir draugas. Sutikti tokį režisierių man buvo didelė naujiena, nes Rytų Europos teatro pasaulis režisierių buvo labai sudievinęs ir mano sutiktų kūrėjų ir meno vadovų elgesys kitų atžvilgiu ir visa povyza gerokai skyrėsi nuo to, ką aš pamačiau Londone. Beje, Daldry, nors ir iškeitė teatrą į kiną (jis sukūrė filmus „Billy Elliot“, „The Hours“, „The Reeder“) ir buvo nominuotas Oskarui, dažnai grįžta į savo pirmąjį Gate teatrą, kuriam vadovavo.
Todėl man šiandien labai norisi užlipti ant visų Vilniaus miesto stogų ir šaukti „Žmonės, netingėkit, nebūkit abejingi – palaikykit savus! Palaikykit jaunus talentus! Dabar, o ne tada, kai jie jau bus žymūs ir nusipelnę. Būkit pirmieji, kurie juos pažins!“ Juk iš tikrųjų klasikinės kultūros vertybės yra reikalingos kaip vanduo ir duona. Tai - ne trumpalaikė pramoga, tai - požiūris į gyvenimą, gelmės paieškos, stiprios emocijos ir ryškios asmenybės. O mums visuomenėje to labai trūksta.
Toks jausmas, kad daug metų visi buvome po geležine uždanga, skaitėme knygutes, filosofavome, daug mąstėme, nes buvom priversti, o dabar, kai jau turim viską, kas įmanoma, tai tik pramogauti norime. Ir labai gaila, kad didelė dalis jaunosios kartos auga gana abejinga klasikinėms kultūros vertybėms. O kaip jiems nebūti abejingiems, jeigu jų niekas neatvedė, niekas neparodė, - tai nėra jų gyvenimo būdas? Jeigu tu nežinai, kad, pavyzdžiui, mango ar rambutanas yra skanus, tai kaip tu ju norėsi?
Neseniai mane labai sukrėtė viena istorija. Didelė verslo kompanija norėjo nupirkti kelis šimtus bilietų dovanų vaikams iš rajonų atvažiuoti į operos „Jonas ir Greta“ spektaklį. Daugeliui tai būtų buvęs pirmas kartas gyvenime. Ir vaikų labdaros organizacija, kuriai norėjo tuos bilietus skirti, atsisakė, motyvuodama, kad jie turi labai daug pramogų ir kad klasikinės kultūros renginys nebus įdomus vaikams.... O ar kas nors pagalvojo, ką ta rimta ir nuostabi muzika galėjo pasėti tų vaikų širdyse? O štai kita labai garbių prašmatnių ponų organizacija ilgai sprendusi, visgi nutarė, kad neverta vaikų iš socialiai remtinų sluoksnių vesti į operą, nes tai per brangu.
Mane baugina, kad ugdome bejausmių, visapusiškai neišsilavinusių žmonių kartą, kuriems nuėjimas į pop muzikos koncertą kokioje nors arenoje ar realybės šou su dainomis per televiziją yra kultūros viršūnė! Po 20 metų niekas ir nežinos, kas yra klasikinė kultūra! Šokiruojančiai pasibaisėtina. Ar turi šie, socialiai remtinų vaikų globėjai moralinę teisę nuspręsti už tuos vaikus, kad jiems operoje bus nuobodu? Ir kodėl jie mano, kad socialiai remtinam vaikui nereikia klasikinės kultūros?
Aš turiu puikų pavyzdį: jau daugiau, nei metus mes draugaujam su amatų mokykla „Sodžiaus meistrai“ ir jų jaunimas apsilanko mūsų operose. Štai rezultatai: „Esu labai dėkinga, kad pagalvojate apie jaunus žmones ir turiu pasakyti, kad nuo praeitų metų apsilankymų jie jau pradeda domėtis opera, kas anksčiau kai kuriems buvo siaubas“ – atvirai ir nuoširdžiai mintimis dalinasi mokyklos vadovė Dalia Beigienė. Man tai yra didžiausia mūsų veiklos sėkmės istorija.
Prieš gerus 5 metus Londone su Vygaudu Ušacku, Beata Nicholson, Kristina Sabaliauskaite, Jamie Oliveriu, Juozu Statkevičium, „bohemiečių“ solistais organizavome du didelius labdaros vakarus, skirtus Tauragės apskrities daugiavaikių šeimų vaikams, per kuriuos surinkom 410 000 litų. Tris vasaras virš 4 000 vaikų gavo edukacines, kultūrines, pažintines programas ir kiek šviesių įspūdžių pasėta šių vaikų širdyse, kiek pozityvo, o kiek dar jų tęsia tai, ko išmoko tose stovyklose… Tai gal visgi reik pasistengti?
Juk štai – praėjusį ketvirtadienį po penkerių metų pertraukos su Deivydu Praspaliausku ir Vygaudu Ušacku pasistengėme, ir mūsų organizuotas labdaros vakaras, skirtas VU Santariškių klinikų vaikų ligoninės, vaikų onkohematologijos skyriaus lovoms pakeisti absoliučiai triumfavo! Surinkome 208 341 litą! “Kempinskio” salėje buvo susirinkusi nereali žmonių grupė – labai reta! Tokie žmonės suteikia didelę viltį ir nora ne tik toliau kurti, bet ir gyventi... Šitas vakaras davė mums galimybę pakeisti visas mažųjų ligoniukų lovas i naujas medicinines ir duoti galimybę medikams juos geriau prižiūrėti. Tas vakaras mane labai pakylėjo.
Nes būna ir sunkių patirčių... „Jono ir Gretos“ pastatymas man buvo neįtikėtina patirtis – tokia, kurios nenorėčiau palinkėti nei sau, nei savo priešams, bet manau, kad ji buvo pozityvi, nes daug ką atradau. Pirmiausia tai, kad (būkim biedni, bet teisingi) mums, kaip visuomenei paauglių problemų iš tikrųjų nereikia, jauni žmonės mums iš esmės nereikalingi. Kodėl?
Nes jie yra nemokūs. Kaip man šauniai vienas žmogus sakė: „Tu išprotėjusi revoliucionierė, jei darai spektaklį, orientuotą į jaunus žmones, – jie gi neateis, jie neleis tam pinigų“. Ir tikrai, – tai yra nepermušama siena! Problema: kodėl nueiti ir savaitgalį savo malonumams išleisti 100 litų klubuose, prekybos centruose, kine ar bare yra normalu, o nueiti į operą už 50 litų yra brangu. Nes tai nėra gyvenimo būdas, to neišmokė tėvai, tai jaunam žmogui neatrodo reikalinga. Ir aš nekalbu tik apie socialiai remtinus vaikus, - lygiai tokia pati situacija yra ir su pasiturinčių, išsilavinusių šeimų atžalomis.
Ėjimas į teatrą dažnam nėra vertingas laiko praleidimas, o čia dar opera? Na, į teatrą jauną žmogų prisikviesti truputį lengviau, nes jis turi daugiau patirties, didesnį įproti, o operai tenka sunkiausiuoju keliu eiti… Jokiu būdu nesupraskit, kad aš apibendrinu, yra nuostabaus, labai kultūriškai išprususio jaunimo. Aš kalbu apie tendenciją.
Aišku, sutikau nuostabių žmonių ir organizacijų, kurie tikrai entuziastingai ir nuoširdžiai palaikė mūsų misiją, be kurių šitas projektas nebūtų net prasidėjęs. Bet kartu stebėtina, kai kartais sutikau kažkokį neapčiuopiamą vidinį pasipriešinimą. Kol esi vienam kambary, pasakoji apie tuos jaunus talentus, jaunus žiūrovus, apie tai, kaip mes turim atrasti būdus, kaip pasiekti jų širdis, kaip juos uždegti – visi labai pritaria, palaiko, džiaugiasi, suteikia daug vilties, kad ir jiems tai įdomu, o kai išeini, dauguma tik ir meldžiasi, kad juos pamirštum ir nebejudintum. Beveik niekas nenori palaikyti jaunų žmonių kuriamų projektų. Atrodo, kad „politiškai korektiška“ palaikyti jaunimą ir daug apie tai kalbėti, o kai reik imtis veiksmų štai čia ir prasideda problema.
Man baisu, nes be palaikymo ir didelės paramos tokie projektai yra neįmanomi. Kartais susidaro toks įspūdis, kad mes esam tik viešų personų, tikrų ar sukurtų asmenybių garbinimo šalis, ir jei spektaklį kuria žinomi vardai, tai lyg ir sėkmės garantas, o į jaunus neverta nei investuoti, nei eiti pažiūrėti, nes jie - per didelė rizikos grupė, nežinomasis. Bet jei jie nekurs, kaip taps žinomais? Pagaliau ir mes visi kažkada pradėjome.
Kam man reikalingas jaunimas? Kad mes padėtumėme pagrindus ateičiai, tuomet, kai mūsų jau nebus, kad vyktų augimas…
Jau 6 val. ryto – o aš galvoju apie savo remontuojamus namus ir kokie nerealūs Anglijos įstatymai. Mes gyvenam buvusiame fabrike, tai galima įsivaizduoti kokios storos ten sienos ir perdengimai. Tačiau prieš 10 dienų mūsų remontas buvo sustabdytas, vos ne su teismais, nes buvo nusiųstas skundas, kad mes sukeliame per daug triukšmo ir žmonės apačioje negalėjo net 2 valandas dirbti! Ta proga jau savaitę tampomės su juristais – uždrausti tau remontuotis niekas lyg ir negali, tačiau jie gali sukurti milijoną leidimų, kurių tau neva reikia ir išlupti nemažas sumas pinigų. O kiek dar bereikalingo laiko ir jėgų atima!
Matyt žodis „remontas“ visiems aplinkiniams tiesiog kvepia pinigais. Visose šalyse. Taigi niekam nepapasakosi, kad septynis metus taupei, ir dar mirusių tėvų namus pardavei, kad pasidarytum šitą prakeiktą remontą, o tie juk taupė visą gyvenimą…
Vakar su Dexteriu buvom pažiūrėti visiškai tuščios mūsų buvusio buto erdvės – viską išplėšėm iki pat nuogų cementinių sienų! Liko tik dvi pastatą laikančios kolonos. Puikus jausmas – lyg tuščias popieriaus lapas, kuriame gali piešti visas savo svajones.
Žiūriu į tuščią erdvę ir žiauriai gera! Man 47-eri metai, aš sukūriau labai daug spektaklių, daug nerealių pasaulių, tačiau pirmą kartą savo gyvenime kuriu savo namus. Tikrų tikriausius. Geras jausmas. Tuo pačiu gal tai ir nauja pradžia?
Šiandien laukia kelionė į Vilnių – pagaliau pradedu savo “Trubadūro” repeticijas! Anksčiau labai bijojau - kas bus, kai abu tėvai paliks šią žemę? Bijojau to tuštumos jausmo ir kelionės į nieką, kai tavęs niekas nelaukia. O dabar štai kaip išeina – kelionių į Vilnių dar padaugėjo!
Tiesą pasakius, man lėktuvas tapo lyg koks troleibusas vaikystėje, kursuojantis maršrutu Žirmūnai – Antakalnis. Jau nebejaučiu nei to pakylėjimo, kad štai kelionė laukia, nei per langą nosį priplojusi žiūriu. Dažniausiai lėktuvas yra puiki darbo vieta, kur gali parašyti visus įmanomus laiškus, ir nudirbti daug darbų.
Matyt turiu atsakyti į paskutinį visus dominantį klausimą: kodėl sugalvojau štai imti ir pradėti rašyti? Na, rašymas man niekada nebuvo svetimas – jis visada ėjo kartu su teatru. Dar mokykloje, būdama 15-iolikos metų lankiau dramos būrelį, kuriame vaidino mano draugai ir klasiokai – šiandien žymūs Lietuvos žmonės: Andrius Mamontovas, Nacionalinio dramos teatro direktorius Martynas Budraitis, žurnalo „Moteris“ vyr. redaktorė Gražina Michnevičiūtė, vienas žymiausių Lietuvos kino operatorių Ramūnas Greičius, puikus fotomenininkas Algis Kriščiūnas, „Foje“ klavišininkas Arnoldas Lukošius... Nereali grupė žmonių iš tiesų... Tada ir su a.a. rašytoja Jurga Ivanauskaite susidraugavome.
Paraleliai tada labai daug rašiau – į tuometinį žurnalą „Moksleivis“, į laikraštį „Komjaunimo Tiesa“ (dabartinis „Lietuvos Rytas“): interviu, pokalbius, probleminius rašinius. Pasirodo, kad net kažkokius konkursus esu laimėjusi. Kaip įrodymą ne per seniausiai radau savo nuotrauką laureatų puslapyje 1983 m.! Neįsivaizduoju, kas leisdavo spausdinti tos šešiolikmetės straipsnius šalies laikraštyje! Tiesa, labai daug darbų parašiau slapyvardžiu, tad daugelis net nežino, kad ten mano rašyta... Tuomet buvau paslaptinga ir dramatiška.