Nepaisant to, pasmerktas mirti kūdikis virto daugkartiniu Lietuvos, Europos ir pasaulio Bušido, Shidokan karatė čempionatų nugalėtoju. 47 metų vyras turi daugiau nei 15 metų trenerio patirties ir vadovauja sporto klubui „Naglis“. Visa ši jaudinanti istorija yra apie Rytų kovos menų meistrą Jordaną Poškaitį.
„Viską žinau tik iš mamos pasakojimų, nes tuo metu tokių savo gyvenimo epizodų negalėjau atsiminti. Kai gimiau, regis, buvau niekuo neišsiskiriantis kūdikis, tačiau netrukus prasidėjo mano sveikatos problemos. Kauno ligoninėje mano tėvams pasakė, kad aš neišgyvensiu, kartojo, jog turiu nepagydomą būklę. Visa tai buvo pasakyta šaltos gydytojos žodžiais, kuri tuo metu tiesiog rūkė“, - DELFI pasakoja sportininkas.
Naujagimio būklė kabojo ant plauko, todėl artimieji buvo pasiruošę blogiausiam. Jordanas ligoninėje buvo skubiai pakrikštytas kunigo ir... įvyko stebuklas. Kūdikio sveikata ėmė gerėti.
„Kadangi mano tėtis tuo metu buvo žinomas dviratininkas, gerbiamas sportininkas, jis turėjo ryšių visoje Lietuvoje, todėl jis iškart mane skubiai išgabeno į Vilnių. Ten man buvo atlikta operacija, po kurios teko laukti. Nors iš pradžių medikai nedavė daug vilčių, netrukus pasakė, kad gyvensiu. Tiesa, gydytojai įspėjo, kad vis tiek galiu turėti sveikatos sutrikimų. Išvengti jų man padėjo sportas“, - tikina Jordanas, kuriam vos per ketverius metus buvo atliktos trys skirtingos operacijos.
Abu kovos menų meistro tėvai buvo neabejingi sporto pasauliui, todėl ir savo sūnų pastūmėjo šia linkme. Pastebėjus, kad dėl aktyvaus gyvenimo būdo vaiko sveikata gerėja, tai jam tapo neatsiejama dienos rutina.
„Tėvai sakė, kad tikrai sportuosiu, nes man tai užprogramuota genetiškai. Kadangi nuolat mačiau tėtį sportuojant, automatiškai ir pats pradėjau sportuoti. Taip ir prasidėjo tas judėjimas į priekį. Aišku, buvo ir traumų, tačiau jau dėl savo paties lėkimo, o ne sveikatos. Atrodo, kad neturiu nė vienos sveikos vietos, turiu daug lūžių, nudegimų“, - dėsto jis.
Į sūnaus traumas jam augant tėvai reagavo skirtingai.
„Šeimoje buvo balansas. Mama mane lepindavo, o tėtis buvo griežtesnis, jam negaliojo žodžiai „skauda“ ar „sunku“. Eini į priekį ir viskas. Pamenu, kai grįždavau iš treniruotės ir trumpam nugriūdavau ant sofos, mama suskubdavo išskalbti mano sportinę aprangą, tačiau aš ją iš naujo persiskalbdavau, nes tai buvo mano darbas, negalėjau jai duoti visko daryti už mane“, - sako Jordanas.
Kovotojas tikina, kad sportuoti jam buvo ne tik naudingas, bet ir skatinantis tobulėti laiko praleidimo būdas.
„Visada norėjau laimėti, treniruotėse siekiau padaryti daugiau už kitus. Jei treneris pasakydavo, kad darome 30 atsispaudimų, aš padarydavau 32. Norėjau lenktyniauti. Visose sporto šakose – krepšinyje, futbole, stalo tenise, plaukime, lengvojoje atletikoje – buvau pirmūnas“, - pasakoja jis.
Sportą pamilęs paauglys net buvo sukūręs žurnalą, kuriame pildydavo, ką jis spėjo nuveikti per visą dieną.
„Rašydavau, kiek per dieną padarau prisitraukimų, atsispaudimų, kiek su dviračiu pravažiuoju – vidurkis pas mane būdavo apie 50-70 kilometrų per dieną. Iš viso dienoje skirdavau po 5-6 valandas sportui“, - sako kovotojas.
Minties galia įveikia baimes
Netrukus po to Jordano gyvenime atsirado kovos menai. Paklaustas, ar po tokių išgyvenimų jis nejautė nerimo dėl galimybės susižeisti, vyras tikina, kad visos žmogaus baimės slypi tik jo paties galvoje.
„Neturėjau tokios baimės. Norėjau būti stipriausias. Pradėjau sportuoti dziudo ir kažkaip užsikabinau. Tada išbandžiau imtynes, kovos menus, karate. Dabar vedu psichologinius ir motyvacinius seminarus, kuriuose pasakoju apie savo patirtį. Žmogaus baimės yra psichologija. Dažnai baimės yra susipynusios, todėl sulaužius vieną barjerą, galima įveikti ir kitus. Jų netekęs gyvenime tu gali daugiau padaryti. Viskas, kas veikia iš išorės mus labai sukausto. Žmonės nori kažko imtis, bet bijo blogiausio, tačiau dažniausiai tai niekada neatsitinka. Tai tik mūsų įsitikinimai“, - sako sportininkas.
Jordanas yra atlikęs ir nestandartinius triukus: šoko nuo televizijos bokšto, laidė peilius į savo pilvo presą ir plikomis rankomis įveikdavo ne vieną plytą.
„Baimė yra išgalvota. Įveikęs jas tu visai kitaip jautiesi. Lengviau reaguoji į nesėkmes. Žinoma, aš ir šiandien turiu dalykų, kurių bijau. Tikiu, kad tik psichiškai nesveikas žmogus nieko nebijo. Nepaisant to, baimę galima paversti naudinga energija, adrenalinu, kuris stresinėse situacijose gali padėti, suteikti greitesnę reakciją. Viskas priklauso nuo mūsų minčių galios, nuo kompiuterio, esančio tarp mūsų ausų“, - dėsto pašnekovas.
Paklaustas, kaip sportininkas reaguoja į trumpalaikius sveikatos sutrikimus, pavyzdžiui, gripą, Jordanas nusijuokia, mat jis tam neturi laiko.
„Su skausmu ir su liga yra taip – kiek tu ja tiki, tiek ji ir yra pas tave. Mano žmona stebisi, jog aš visai nenaudoju vaistų. Nenoriu prisikalbėti, bet aš net nežinau, ką tie vaistai reiškia. Žinoma, būna, kad susergu, tačiau vaistų nesigriebiu. Tiesą sakant, dažniausiai aš tiesiog neturiu laiko sirgti. Kuomet yra tikslas, nuoseklumas, tu tiesiog eini į priekį. Buvo atvejis, kuomet man trūko ausies būgnelis, tuomet buvau užsisukęs darbuose, tačiau mėnesį klausiau gydytojų nurodymų ir tikėjau, kad pasveiksiu. Atėjus į apžiūrą jie labai nustebo – mano klausa atsistatė. Gydytojai sakė, kad tokį stiprų pokytį vos per mėnesį laiko jie matė pirmą kartą“, - teigia kovotojas.
Šeimoje – apsuptas moterų
Daug savo laiko Jordanas taip pat skiria šeimai, kurioje jis yra pagerbtas tarp moterų. Sportininkas kartu su žmona Jolanta augina tris dukras: Medą, Urtę ir Austę, kurioms jis stengiasi įskiepyti savo gyvenime išmoktas pamokas. Visos vyro atžalos turi mėgstamas aktyvias veiklas.
„Stengiuosi perduoti savo žinias, bandau jas paskatinti, kad reikia veikti ir nebijoti suklysti. Žmonės klaidų nedaro, visa tai yra patirtis. Esu griežtesnis, nes kartais vaikai mėgsta manipuliuoti tėvų jautrumu. Kai žmona man pasako, kad auginame ne berniukus, aš atsakau, jog gyvenimas jas dar ne taip pamokys. Vaikai mėgsta patinginiauti, o aš siekiu, kad jos eitų tik į priekį“, - tvirtina jis.
Paklaustas, ar žmona naudojasi jo, kaip trenerio, paslaugomis, Jordanas šypsosi.
„Žmona truputį pajuda, tačiau sportuoja nedaug, ji nėra labai didelė entuziastė. Šia tema net nekalbu, jau susitaikiau, kad savo namuose pranašu nebūsi. Juokauju, kad ji turi puikias galimybes, tačiau jomis nesinaudoja“, - pasakoja sportininkas.
Mama parašė knygą apie sūnaus gyvenimą
Sunkios pirmosios Jordano gyvenimo dienos labiausiai paveikė jo mamą, kuri, sužinojusi, kad jos sūnui gresia pavojus, kas rytą nubusdavo su mintimi „Ar mano mažylis gyvas?“.
Daug bemiegių naktų praleidusi Vidimanta Kazimiera Poškaitienė nusprendė parašyti knygą apie savo sūnaus gyvenimą. Kūrinį istorijos herojaus mama pavadino aštriai, bet teisingai – „Pasmerktas mirti. Kovinga Jordano Poškaičio gyvenimo istorija“.
„Kuomet buvau pasmerktas mirčiai, mano tėvai kiekvieną dieną rašė į sąsiuvinį, kiek aš suvalgiau, kiek sveriu, ką aš veikiu. Viskas surašyta net valandų ir minučių tikslumu. Kai užaugau visa tai virto į knygą“, - sako jis.
„Knygos pavadinimas yra realus. Juk ligoninėje tėvai iš gydytojos išgirdo, kad mirsiu. Ironiška, tačiau po kokių penkerių metų mes ir vėl papuolėme pas tą pačią moterį, kuri neslėpė nuostabos ir tarė: „Tai čia tas juodukas, kurį buvome nurašę?“. Buvau tamsiaplaukis, rudų akių berniukas. Tėvams ši frazė labai įstrigo. Matyt, sovietmečiu toks bendravimas buvo standartinis“, - svarsto Jordanas.
Ne vieną knygą apie kraštotyrą, paveldą parašiusi Vidimanta biografinį kūrinį pristatė pirmąjį kartą, tačiau, kaip tikina jos sūnus, gabi lituanistė su tuo puikiai susidorojo. Koks jausmas apima skaitant apie save?
„Savo istoriją kažkiek žinojau. Kai buvau paauglys man tėvai pasakojo tam tikrus mano gyvenimo epizodus, tačiau vis tiek kai kurių detalių nežinojau, buvo įdomu“, - sakė J. Poškaitis.