Pastoriumi tapęs G. Tautkus: tada nesupratau, kad mano muzika buvo nuodėmingo gyvenimo atspindys

Buvęs legendinės grupės „Rondo“ lyderis Gintautas Tautkus jau 14 metų su gausia šeima gyvena Airijoje. Tačiau svečioje šalyje jis, skirtingai nei dauguma jo tautiečių, užsiima kitokia veikla. Atradęs Dievą, jis įkūrė Lietuvių Krikščionių bažnyčią ir tapo jos pastoriumi. Tiesa, garsus atlikėjas neišsižadėjo scenos - tik dabar G. Tautkus pasinėrė į religinės muzikos ieškojimus.

- Jau daug metų su šeima gyvenate Airijoje. Ar nekankina Lietuvos ilgesys?

 - Jau 14 metų, kai su šeima gyvename Airijoje. Du vaikai Mary (Marija)ir Davidas (Dovydas) jau gimė Dubline. Tačiau Lietuvos pasiilgstame, net mano jauniausi vaikai nori kartu aplankyti senelius ir pabūti tėvų žemėje. Apie du tris kartus per metus apsilankome Kaune pas mano tėvus, kurie dar, ačiū Dievui, gyvi ir gyvena kartu. Tėvui jau 92 metai, o mamai 84. Dažnai kviečiasi draugai krikščionys, kad pasidalinčiau savo giesmėmis ir liudijimu, kaip susitikau su Jėzumi. Tokiu būdu dar dažniau atvykstu į Lietuvą. Gal kam ir keista, tačiau mano gyvenimas radikaliai pasikeitė po to, kai tapau krikščionimi. Apie tai ir mano giesmės ir liudijimas žmonėms, kurie dar nesurado tikrojo gyvenimo šaltinio.

 - Šie metai jums – ypatingi. Prieš dešimtmetį Dubline įkūrėte Lietuvių Krikščionių bažnyčią ir tapote jos pastoriumi. Papasakokite plačiau, kaip jums per šiuos metus sekėsi vystyti šią veiklą?

 - Niekados negalvojau ir nesiruošiau būti pastoriumi. Tai atrodė visiškai priešinga mano prigimčiai. Nors „Rondo“ scenoje gal ir atrodžiau drąsiai, tačiau gyvenime buvau tylus ir uždaras. Prie vaišių stalo, o tai būdavo pakankamai dažnai, niekados nepradėdavau kalbos. Kieno nors užklaustas nebuvau iškalbingas. Todėl tikrai nuostabu, kad šiandien esu pastorius. Nors įtikėjau 1991 metų vasarą, tačiau apie pastorystę pradėjau mąstyti tik 1999-ais, kai buvome Londone. Gavau pranašišką žodį apie tai. 2000-ais jau gyvenome Airijos sostinėje Dubline. Mano veikla dėl pašaukimo pasireiškė tuo, kad trejus metus aktyviai priešinausi pastoriškai tarnystei. Tačiau galiausiai susitaikiau ir pasakiau Dievui taip.

 Nežinojau, kad bus taip sunku. Niekados neįsivaizdavau, kokia didžiulė atsakomybė tarnauti žmonių sielų išgelbėjimo ir išganymo tarnystėje. Tačiau begalinį džiaugsmą patiriu, kai žmonės ateina pas Viešpatį. Rodos, dėl vieno žmogaus sielos išgelbėjimo, būtų verta gyventi ir tarnauti Jam. Daug žmonių įtikėjo per šiuos nepilnai dešimt metų, daug buvo išgydytų ir atstatytų gyvenimų, bei šeimų. Daug buvusių tamsoje išvydo tikrąją šviesą ir daug pasiklydusių surado gyvenimo Ganytoją. Skaudžiausia būna, kai žmonės atmetą Jėzų - tikrąją tiesą ir eina savo keliais. Galbūt tai ir sukelia didžiausius pergyvenimus ir sunkumus.

 - Kaip augo ir plėtėsi jūsų bendruomenė, kaip jus patį pripildo tokia veikla?

 - Apie bendruomenės vystymąsi galiu pasakyti, kad tai buvo banguota. Žmonių rinkdavosi tai daugiau, tai mažiau ir paskutiniu metu renkasi apie 20. Bažnyčios negalėčiau pavadinti papildymu, nes tai man tapo svarbia mano dalimi - tai mano gyvenimo kelias. Tiesa turime ir organizacinių sunkumų. Prieš pora metų bažnyčios pastato lubos peršlapo dėl sugedusio stogo ir pastatas tapo avariniu. Mums teko ieškoti naujos vietos susirinkimas. Dar ir šiandien ieškome keliaudami iš vienos vietos į kitą. Pavyzdžiui, praėjusį sekmadienį turėjome nelengvai išsprendžiamą klausimą, kaip per kelias laiptines į salę atgabenti neįgaliojo vežimėlyje sėdintį žmogų.

 Beveik prieš metus išleidome Dereko Princo knygą „Palaiminimai ar prakeikimai tu gali pasirinkti“. Labai svarbi ir turtinga knyga ieškantiems pilnaverčio gyvenimo. Šiuo metu verčiame knygą „Jie išvarinės demonus“. Tai knyga tiems, kurie nori suprasti, kaip gauti ir išlaikyti išlaisvinimą. Jei Dievas duos, tikimės ją išleisti šiais metai. Planų yra daug...

 - Prieš daugelį metų palikote grupę „Rondo“. Tačiau muzikos neišsižadėjote. Pasinėrėte į krikščioniškos muzikos ieškojimus, taip pat aktyviai koncertuojate, išleidote albumą „Ramybės uoste“. Ar dažnai grįžtate į Lietuvą susitikti su savo gerbėjais? Spaudoje radau tik vieną įrašą, kai 2011 metais koncertavote renginyje „Sielos“. Ar turite planų artimiausiu metu gimtinėje surengti koncertą?

 - Po savo traumos 1989 gruodžio mėnesį, nenorėjau paimti gitaros į rankas. Galvojau muzika kalta dėl mano tragedijos. Tačiau tada nesupratau, kad mano muzika buvo tik mano nuodėmingo gyvenimo atspindys. Todėl kokius pusantrų metų nekūriau ir nedainavau. Tačiau, kai įtikėjau, po truputį pradėjau kurti ir šlovinti Kūrėją. Netrukus dienos šviesą išvydo ir pirmoji audio kasetė „Krikščioniškos giesmės“. Tada net negalvojau, kad vėl paimsiu į rankas elektrinę gitarą - man tai atrodė kaip Velnio įrankis, panašiai, kaip ir visa roko muzika. Tačiau, tikiu, Šventoji Dvasia padėjo man atsikelti iš tokio, sakyčiau, „super religinio“ mąstymo. „Ramybės uostas“ - tai jau turbūt koks penktas mano Krikščioniškos muzikos projektas, kuriame atsispindėjo panaši muzikinė forma, kaip „Rondo“ laikais, tik su Krikščionišku turiniu. Daugiau apie muzikinę veiklą galima rasti peržvelgus mano (Peter Gintautas Tautkus) muzikinį puslapį socialiniame tinkle „Facebook“.

 - Kur dažniausiai koncertuojate užsienyje? Kur jus žmonės priima nuoširdžiausiai?

 - Dažniausiai koncertuoju Airijoje, teko koncertuoti Anglijoje, Vokietijoje, aišku, ir Lietuvoje. Sunku pasakyti, kur žmonės priima nuoširdžiausiai, tačiau kai nužengia Dievo Dvasia, tai būna įsimintiniausi koncertai. Vienas iš tokių prisiminimų, tai koncertas Berlyne - International Gospel Centre. Panašių momentų būdavo ir „Rondo“ laikais, tačiau tada nesuprasdavau, iš kur tai ateina ir vis tiek negaliu palyginti tų prisiminimų su džiaugsmu ir dvasiniu pergyvenimu, kada šlovinamas gyvasis Dievas.

 - Ar pradėjęs kurti krikščionišką muziką nesulaukėte jums nepalankios gerbėjų reakcijos?

 - Na, šito tai jau paragavau daugiau negu pakanka. Ir nieko nuostabaus, pats toks buvau seniau. Todėl ir nepykstu, kai šiandien išgirstu nepalankių atsiliepimų „paryškintoje formoje“. Tačiau dauguma gerbėjų atsiliepia gražiai ir maloniai. Dalis iš jų nuoširdžiai klausia apie senas „Rondo“ dainas. Tokiems - ir mano nuoširdūs atsakymai.

 - Tais laikais, kai koncertavote su „Rondo“, grupė buvo bene populiariausia visoje šalyje. Tačiau kad ir kaip buvote kviečiamas sugrįžti į kolektyvą, atsisakėte. Kodėl? 

 - Šis klausimas man užduodamas dažniausiai. Mane kvietė ir „Rondo“ bedražygiai, ir kiti žmonės kreipėsi su tikrai garbingais ir gražiais pasiūlymais. Ir nors mano širdyje įvyko esminiai pasikeitimai, aš gerbiu šią draugystę ir šių žmonių pasiūlymus.

 - Esate perdainavęs keletą „Rondo“ dainų. Kaip antai pagal žinomą šlagerį „Laukų gėlė“ parašėte kūrinį „Dievo jėga, gaivi, tyra“. Ar galima sakyti, kad neišsižadėjote praėjusių laikų muzikos?

 - Šitoje vietoje, galiu pasakyti tik tiek, kad tekstai, kuriuos dainuodavau „Rondo“ laikais, formavo ne tik mane, bet ir tūkstančius klausytojų. Tačiau šiandien aš nenorėčiau formuoti žmonių su savo senojo gyvenimo stiliaus pasekmėmis... Tada aš dainavau nesuprasdamas žodžio svarbos, šiandien vis labiau ir labiau suprantu, kad tai, ką kalbi ir dainuoji, nelieka be atgarsio. Mano dainos - mano senojo „Aš“ atspindys, mano giesmės - mano naujojo „Aš“ atspindys. Dovana buvo ir išliko iš Dievo, pasikeitė tik turinys. O tekstai, kurie įkvėpti Šventosios Dvasios, neša gyvybę. 

- Ar gerbėjai dar gali kur nors išgirsti jūsų atliekamus hitus, kaip „Egle, mano sese“, „Čia Lietuva“, „Pelenė“ ar „Margarita“?

 - Hitus „Egle, mano sese, „Pelenė“ ir „Laukų gėlė“, aš pabandžiau „atrestauruoti“ su Šventosios Dvasios pagalba. Jei tai buvo muzikiniai hitai, tai tie, kuriems brangus šis skambesys, galės juos išgirsti mano naujame projekte „Gyvasis Vanduo“, kurį ruošiu išleisti šiais metais. Aišku, jei Dievas duos, ir iki to dar nesugrįš Kristus.