– Kitąmet bus 50 metų, kaip dirbate LRT ir daugeliui esate mieloji Teta Beta, primenanti jaukius vaikystės vakarus. Nors televizijoje jau kurį laiką nedirbate, veikiausiai gatvėje jus dažnas atpažįsta ir užkalbina...
– Dabar sekmadieniais vedu LRT radijo laidą „Tetos Betos viktorina“, tad mažieji nebent tik iš balso gali pažinti, tačiau vyresni dažnai atpažįsta ar užkalbina. Sulaukiu ir elektroninių laiškų, tik ne visi jie šilti ir mandagūs.
– Studijavote aktorinį meistriškumą, lietuvių filologiją. Kaip jus suviliojo radijas?
– Radijas sudomino ne mane, o mano šviesaus atminimo kurso vadovą, režisierių Vytautą Čibirą. Tuo metu jau nebesimokiau aktorinio meistriškumo, bet dėstytojas mane susirado ir primygtinai siūlė dalyvauti radijo diktorių atrankoje. Tai buvo griežta, trijų etapų atranka, po kurios darbą gavome tik aš, Regina Jokubauskaitė ir Aleksas Anikinas.
Tada nesvajojau apie eterį ir niekada anksčiau nemaniau, kad kada nors jame sveikinsiuosi su klausytojais, tačiau tai darau jau kelis dešimtmečius. Tiesa, nežinau, kas man buvo įkandęs, tačiau trumpam buvau išėjusi iš darbo ir pradėjusi dirbti konsultante vienoje parduotuvėje. Galiausiai paskambinau savo vadovams iš radijo ir jie mielai sutiko priimti atgal į darbą.
Vėliau atsirado ir televizija, nuo 1975 m. vedžiau laidą „Labanakt, vaikučiai“, po to – laidą „Labanaktukas“.
– Veikiausiai dirbant tiesioginiame eteryje, ypač kai paskambina mažieji, netrūksta ir kuriozų. Ar dar įmanoma jus nustebinti ar išmušti iš vėžių?
– Žinoma, įmanoma. Negali numatyti to, ką tiesioginiame eteryje gali pasakyti paskambinęs žmogus, juo labiau vaikas. Visai neseniai į laidą paskambino antrokas berniukas ir pasidalijo savo įžvalgomis apie Kalėdų Senelį.
Kol skambėjo daina, į radiją netgi skambino pasipiktinę tėveliai, susirūpinę, ką dabar turės pasakyti atžaloms. Pasibaigus muzikinei pertraukėlei visus nuraminau ir toliau vedžiau viktoriną. Tiesioginis eteris toks – turi mokėti suvaldyti situaciją, kad ir kokia nepatogi ji būtų.
– Minėjote, kad radijuje pradėjote dirbti po griežtos atrankos. Veikiausiai jums buvo keliami griežti reikalavimai. Kaip manote, ar dabar ne per mažai reikalauja iš žmonių dirbančių eteryje? Ne visi kalba gražia, taisyklinga kalba, ne visi gražiai bendrauja su klausytojais, o kai kurie galbūt net neturi, ką pasakyti...
– Ar žinote, kad Margaret Thatcher, tapusi Didžiosios Britanijos ministre pirmininke, mokėsi viešojo kalbėjimo? Ir be to žmonės būtų supratę, ką ji sako, tačiau iš pagarbos užimamoms pareigoms, savo kalbai ir žmonėms ji mokėsi kalbėti gražiai, taisyklingai. Mūsų politikai galėtų pasekti jos pavyzdžiu.
Manau, kad kiekvienas, kurio darbas susijęs su kalba, turi gerbti savo kalbą ir tuos, kurie klausosi. Tai profesinis dalykas, kurio reikia mokytis visą gyvenimą. Juk ir taisyklinga kalba galima pasakyti viską aiškiai, dinamiškai, įdomiai.
Žinoma, persistengti taip pat nereikėtų. Pavyzdžiui, labai žaviuosi filmų garsintojais Giedriumi Arbačiausku, Gintaru Deksniu, Ryčiu Zemkausku, kurių klausant pamiršti, kad filmas apskritai yra įgarsintas lietuviškai. Nieko nėra blogiau nei garsintojas, kuris pradeda vaidinti. Pamenu, neseniai per televiziją labai norėjau pažiūrėti vieną filmą, tačiau vos tik išgirdusi, kaip garsintoja bando suvaidinti visus personažus, išjungiau televizorių.
– Apie šiandienos įžymybių asmeninį gyvenimą kartais žinome net daugiau nei apie nuveiktus darbus. Nors jūs visuomet buvote eterio žvaigždė, jūsų asmeninis gyvenimas niekada nebuvo aptarinėjamas žiniasklaidoje...
– Anksčiau to ir nereikėdavo, žurnalistai atkakliai nepersekiodavo. Tikrai nesu šventoji, o mano gyvenimas nebuvo vien rožėmis klotas, nebuvo ir raudoni kilimai patiesti. Tik anksčiau niekas to nefiksavo ir neviešino. O ir mano būdas ne toks, asmeninį gyvenimą pasilieku sau ir tiesiog stengiuosi gerai dirbti savo darbą.
– Prieš kelerius metus išleidote knygą, pirmą kartą suvaidinote filme, pernai tapote drabužių modeliu. Ar mėgstate įvairias avantiūras?
– Visa tai buvo labai smagu! Likimas taip lėmė, kad parašiau knygą, susijusią su mano vedama viktorina. Vienos leidyklos vadovė kartą pasiteiravo, kada ką nors parašysiu. Sakiau, kad nesu rašytoja, tačiau nusiunčiau jai tekstus, parengtus viktorinai. Vadovė netrukus man paskambino ir pasakė, kad nori bendradarbiauti. Taip savo klausimus paverčiau įdomiomis istorijomis ir sudėjau į knygą.
Filmuotis juostoje „Traukinio apiplėšimas, kurį įvykdė Saulius ir Paulius“ taip pat buvo labai smagu, tik turiu prisipažinti, kad filmo dar nepažiūrėjau – nedrįstu. Nors visi matę sakė, kad pasirodžiau gerai, kažkodėl nesiryžtu.
Ne mažiau patiko ir būti modeliu.
– Sekmadieniais vedate viktoriną, o ką veikiate kitomis dienomis? Minėjote, kad turite nemažai laisvo laiko, tad kokie ritualai užpildo jūsų kasdienybę?
– Kiekviena diena prasideda labai šauniai – nesvarbu, ar lyja, ar sninga, ar pūgos siaučia su šuniu traukiame link miško pasivaikščioti. Kasdien nužingsniuojame porą kilometrų, o kai oras geresnis ir – daugiau. Iš namų jis išlekia tekinas, vos nulaikau, o namo sugrįžtame lėtu žingsniu.
Šuneliui – jau dešimt metų. Kažkada jį priglaudėme ir išgelbėjome nuo sunkaus gyvenimo. Iš pradžių buvo kiek atšiaurius, tačiau dabar jis be galo mielas. Mišrūno dokumentuose parašyta „Maksas“, tačiau dėl jo mielo būdo vadinu jį Širduku.
– Esate gamtos žmogus?
– Taip. Užaugau nedideliame Viduklės miestelyje. Vasarą, jei nereikėdavo padėti tėvams, kiauras dienas praleisdavome lauke – basi lakiodavom po laukus, važinėdavomės dviračiais, žaisdavome su sviediniu, eidavome prie upeliuko.
Pamenu, patys vaikai susitardavome ir išsiruošdavome grybauti į Jūkainių miškus, sutikę nepažįstamus pasisveikindavome, prie pakelės kryžiaus persižegnodavome. Taip buvome išmokyti. Mano vaikystė buvo labai smagi.
– Ne vienerius metus stengiatės vaikams įdiegti meilę literatūrai, knygoms, o ar pati mėgstate skaityti?
– Skaitymas – mano pagrindinis užsiėmimas, susijęs ir su darbu, ir su laisvalaikiu. Viktorina draugauja su daugybe leidyklų, tad stengiuosi pasidomėti naujomis knygomis, jas perskaityti. Iš tiesų man tiesiog labai patinka skaityti, imti knygą į rankas, vartyti puslapius.
– Kaip manote, ką praranda vaikai šiandien besirenkantys ne knygas, o skaitmenines technologijas? Manote išblėso vaikų meilė knygoms?
– Mano telefonas – senutė „Nokia“. Negaliu norėti, kad mano keturiolikmetė anūkė naudotųsi tokiu pačiu, ji turi išmanųjį. Negalime norėti, kad mūsų vaikai atsisakytų progreso. Tačiau svarbu, kad vaikai mokėtų derinti ir viena, ir kita. O tai jau yra užduotis tėveliams. Vaikai kaip vaikai – ir smalsūs, ir įdomūs, šaunūs. Tačiau, kad vaikai judėtų pirmyn, jiems reikalingas artimas žmogus – tėvas, mama, močiutė ar senelis...
Stebiu savo paauglę anūkę ir suprantu, kad ji yra asmenybė, visai kitas žmogus. Jai reikia suaugusiųjų meilės ir subtilumo bendraujant su ja.
Žmogiškas ryšys apskritai yra labai svarbus. Aš esu labai dėkinga visiems savo kelyje sutiktiems žmonėms: ir mokytojams mokykloje, ir mokytojams bei kolegoms darbe. Džiaugiuosi, kad mano gyvenime buvo tiek daug puikių ir nuostabių žmonių.