Pianistas, pedagogas, Nacionalinės premijos laureatas išmano asmeninio tobulėjimo ir sėkmingos karjeros paslaptis. Bet žino ir sėkmės kainą.
– Esate teigęs: mene negali būti abejonių, ir jei savęs klausi, ar gerai grojau, vadinasi, grojai blogai. Ar toks dėsnis egzistuoja ir jūsų gyvenime?
– Stengiuosi įsiklausyti, ką sako mano energetika, mano kūnas. Sąmonė gali klysti, o jie – niekada. Tokie mano vidinių matavimų kriterijai, ir jie labai aiškiai pasako, kas gerai, kas – ne.
– Ir vis dėlto – ar esate pasielgęs taip, kad ir šiandien negalite sau atleisti?
– Yra tokių dalykų, dėl kurių gailiuosi. Be abejonės – jų yra. Dažniausiai tai – santykiai su žmonėmis, karjeros klaidos. Kaltas. Labai labai kaltas (juokiasi).
– Sakoma, kad talentas yra Dievo dovana. Kaip manote, kodėl Dievas pasirinko jus?
– Kiekvienas žmogus turi talentą kažkam. Kiekvieno mūsų potencialas didžiulis, neišnaudotas. Aš turiu absoliučią klausą, leidžiančią atlikti specifinį darbą, bet geras pianistas nėra pasaulio bamba. Manau, kad genijai dažnai būna labai nelaimingi žmonės, tačiau žmogui malonu būti apdovanotam gabumais. Jie mane ir gelbsti.
– Nuo ko?
– Nuo gyvenimo chaoso. Manyje esanti struktūra leidžia nepasimesti. Pirštams užgavus kelias gaidas, įvyksta kažkas nepaaiškinamo. Jei tarp gaidų pavyksta sugauti tuštumą, įvyksta kažkas teisingo.
– Talentingas garsių Lietuvos menininkų vaikas. Garsios Maskvos menininkų šeimos žentas. Muzikas, vadinamas fortepijono magu. Kokia yra kita, nematomoji pusė?
– Pliusas ir minusas egzistuoja visada. Jei valgai mėsą, nužudai gyvybę, jei geri alkoholį – energijos gauni naikindamas savo paties ląsteles. Viena tavo dalis miršta, kita tuo pat metu atgimsta, kiekvieną sekundę vyksta tam tikras aukojimo ritualas.
Kūrybiškumas gimsta būnant bjauriame minuse, nors profesionalas įkvėpimą moka prisišaukti bet kada. Tiesa, tam dažnai reikia vidinės katastrofos. Tai lyg banga, kuri užgriūva ir padeda atsitiesti. Profesionalams pavyksta išplaukti, tačiau yra tokių, kurie po vandeniu murdosi nuolat.
– Menininkai, ypač talentingi, kartais prisipažįsta, kad dažnai jaučia gūdžią egzistencinę vienatvę. Ar jums šis jausmas pažįstamas?
– Taip, bet man pažįstamas ir nevienatvės jausmas. Tačiau jei pasigaunu vienumos bacilą, jaučiuosi labai nelaimingas.
– Ar tiesa, kad alkoholis ir seksas – artimiausios slėptuvės nuo įtampos, kūrybinių perkrovų, jausmo, kad esi tuščias, išsisėmęs?
– Alkoholis, seksas, moterys... Bet jei moteris – tik atsipalaidavimo priemonė, tada aš atsiprašau... Jei vyrai įtampą gesina moterimi – žemas lygis. Aišku, negaliu smerkti. Atsipalaiduoti galima įvairiais būdais. Tačiau nereikia naudoti moters kaip šiukšlių dėžės. Man tai nepriimtina.
– Kas jums yra moteris?
– Stebuklas, skirtas ne atsipalaiduoti, o įtampai, energijai. Vyras tokios energijos neturi. Jis turi impulsą, kūrybiškumą, sąmonę, bet energija yra moteris.
Vienų gastrolių metu suvokiau, kad visos moterys yra fantastiškos. Sėdėjau oro uoste, lėktuvas vėlavo. Buvo labai daug žmonių, kai staiga supratau, kad nesvarbu, jaunos ar senos... Visos jos ypatingos.
Pagalvojau, jei nebūtų nė vienos moters, įvyktų katastrofa. Jos teikia deguonį (šypsosi). Moters ląstelės kitokios nei vyro. Gal taip ir nėra? Bet toks buvo mano išgyventas tiesos momentas.
– Gyvenimo moteris. Jums tie žodžiai ką nors sako?
– Manau, kad tai – tik mitas. Iš tiesų ir vyrams, ir moterims tikėti tokia teorija patogiau. Galiu pasakyti, kad tą moterį ir Petrą sujungė meilė, ir tai bus tiesa, bet praeis akimirka, ir aš jau būsiu kitas. Tai – ne materialūs, metafiziniai dalykai. Žmogus gyvena ne vieną gyvenimą. Kiekvienas turi savo asmeninio gyvenimo versiją.
– Jus ir žmoną vis dar skiria kilometrai?
– Taip, ji – vis dar Maskvoje. Aš – Lietuvoje. Įvairių akimirkų būta.
– Kiek valandų per dieną įprastai grojate? Ar būna, kad nebegalite žiūrėti į instrumentą?
– Grodamas valandų neskaičiuoju. Man patinka groti. Grodamas gaunu energijos, mane tai maitina.
– Gyvenate bute ar nuosavame name?
– Vilnietiškame XX amžiaus pradžios bute. Mano tėvas jį pirko, iki šiol jame ir gyvename su tėvais. Bute – lietuvių inteligentų stilius. Vienas draugas, ilgai gyvenęs Paryžiuje, įžengęs į mano namus paprašė vienintelio dalyko – nedaryti jokių remontų. Butas nėra labai tvarkingas, eklektiškas, bet jame specifinė aura: fortepijonai, daug knygų… Mano mama dailininkė išrinko namams spalvas. Pas mus – pavyzdinė meniška netvarka.
– Kaip manote, ką apie jus pasakytų kaimynai?
– Viena kaimynių, kuri gyveno kaip tik po mumis, jau nieko pasakyti nebegali, nes neseniai mirė. Virš mūsų gyvena garbaus amžiaus našlė. Šalia – profesoriaus Kristupaičio (garsi medikų šeima) dukra. Mes labai draugaujame. Daug kaimynų išmirė.
Anksčiau kiekviena mirtis šokiruodavo, o dabar jau įprasta. Mano tėtis ir mama laidoja bendraamžius ir jaunesnius. O kaimynai, matyt, galvoja: kiek jis gali groti? Bet jie fantastiškai geri. Groju iki pirmos nakties, ir viskas tvarkoje.
– Ar tiesa, kad pianistai ir chirurgai niekada neskuta bulvių ir nekeičia automobiliui padangų, nes labiau už savo akį saugo pirštus?
– Mano atveju taip yra nuo mažens. Bet mano brolis Julius, menininkas ir dirigentas, – techniškas žmogus. Jis mėgsta ir aparatūrą taisyti, ir mašiną. O man techniniai arba juodi fiziniai darbai niekada nepatiko. Aišku, jeigu gyvenimas priverčia, galiu kažką padaryti.
– Esate kada susižalojęs pirštus ar rankas?
– Mokykliniais metais dariau tai, kas rankoms labai pavojinga – žaidžiau krepšinį. Azartas, fizinis kontaktas, staigumas... Esu patyręs pirštų ir rankų traumų. Vėliau krepšinio visai atsisakiau. Nors mokykloje maniau, kad negaliu be jo gyventi.
– Jūsų pirštai apdrausti?
– Visi man sako, kad reikia juos apdrausti, bet dar neapdraudžiau. Neprisirengiu.
– Jūs ir sūnus Lukas – puikus fortepijoninis duetas. Obuolys nuo obels?..
– Prie Luko rankų muzika iš karto prilipo. Jis – pianistų pianistas. Ketvirtos kartos... Fenomenalus! Jau dabar, matyt, jis Lietuvos pianistų istorijoje stipriausias.
– Šiandien daugelis menininkų sutinka papuošti partinius sąrašus. Kaip į Meką veržiamasi į televiziją. Jums šios pagundos svetimos?
– Aš net į katedros, kurioje profesoriauju, susirinkimus nevaikštau, ką jau kalbėti apie politiką, Seimą, partijas... Ir visai ne dėl to, kad jų negerbčiau. Vienintelė situacija, kurioje galiu ištverti daug žmonių, – koncertas. Jame dalinuosi vidiniu savo pasauliu, energija. O televizijos laidas apie muziką vesti galėčiau. Galvoju, gal kas ir pakvies? Bet šou pasaulis manęs netraukia.
– Ar įsivaizduojate save grojantį vestuvėse arba žinomo turtuolio jubiliejuje?
– Na, žiūrint, kiek sumokėtų (juokiasi). Toks jau muzikanto darbas.
– Kiek kainuotų asmeninis Petro Geniušo koncertas?
– Gėdijuosi pasakyti sumą. O jei jau priverčia, pasakau, tik paskui galvoju, kad mažai užsiprašiau. Suma eurais ir su trim nuliais (juokiasi).