Kopenhagos oro uoste visą grupę praleido be jokių priekabių, o Dovydo – ne. Jau peršviestą jo bagažą pareigūnai iščiupinėjo po kiekvieną daiktelį. Čikagos oro uosto jis jau laukė neramia širdimi. Migracinė tarnyba mus vėl praleido, o jį pasikvietė į atskirą patalpą ir dvi valandas ten pralaikė”, - pasakojo Dainius.
“Amerikiečiams sukėlė įtarimą ne tik mano išvaizda, bet ir pavardė. Pase parašyta “David Šamraj” – be lietuviškų galūnių. Pirmiausia jie paklausė, kas mano tėvai. Atsakiau, kad motina – lietuvė, tėvas – ukrainietis, pats save laikau lietuviu.
Domėjosi ir religiniais įsitikinimais. Klausinėjo, kokiu tikslu čia atvykau, smulkiai kamantinėjo kiekvienos dienos darbotvarkę ir t.t, ir pan. Viską pakartojau gal dešimt kartų. Stengiausi nesinervinti, bet laikas bėgo, o jie nesiliovė. Nors kalbu angliškai, pokalbis vyko per vertėją, kuris labai tiksliai stengėsi išversti kiekvieną mano žodį.
Galų gale, man atsibodo ir angliškai pasakiau, kad manęs laukia visa mūsų delegacija ir kad turime skubiai išvykti į Niujorką, o be manęs jie negali to padaryti. Gal tai padėjo, nes pareigūnai atidavė pasą ir mandagiai palinkėjo “turėti gerą laiką” JAV. Supratau, kad esu laisvas. Kai atėjau pas kitus, Dainius, Robertas, Tadas ir Dija jau buvo bepradedą lažintis: išsiųs mane atgal ar ne”, - pasakojo Dovydas.