Pirmas atviras Veronikos Montvydienės interviu po skyrybų: svarbūs gyvenimo sprendimai, kitoks požiūris į viešumą ir nauji santykiai

Nuomonės formuotoja Veronika Montvydienė pasakoja apie svarbius gyvenimo pasirinkimus ir viešumą, kurio negali išvengti nei ji, nei jos vaikai. Taip pat atskleidžia, kad šokių trenerės profesija nėra tinkamai įvertinta Lietuvoje. „Kiek tu įdedi darbo ir kiek tu gauni atlygio – tai labai neproporcinga“, – sako ji. Be to, žinoma moteris prisipažįsta, kad jos širdis daug ką išgyveno, bet yra atvira naujiems santykiams.

Veronika, vaikystėje lankėte kovos menus. Kaip ten atsidūrėte?

Pradėjau lankyti kovos menus, būdama 9 metų. Man buvo stuburo iškrypimas ir reikėjo pradėti sportuoti. Tėvas mane kartu su broliu nuvedė į tą būrelį. Buvau aktyviai įsitraukusi į bendruomenės veiklą. Galvoju, kad tėvai nesitikėjo, kad tiek metų ten išbūsime, lankiau 15 metų. Tai nebuvo tik sportas, bet buvo ir Rytų filosofija, ir gyvenimo būdas. Tai man labai padėjo vėliau gyvenime. Jų filosofija sako, kad viskas yra tik mūsų galvose, tave sunku išmušti iš vėžių, pats priimi sprendimus. Tai duoda stiprų psichologinį pagrindą.

O jei gatvėje kas užpultų, dar mokėtumėte apsiginti?

Taip, įgūdžiai dar tikrai išliko. Manau, kad galėčiau apsiginti, bet svarbiau yra to išvengti. Aišku, geriau iš viso nepatekti į tokią situaciją.

Kodėl perėjote iš kovos menų į šokius?