Niekada per daug apie asmeninį gyvenimą neatviraudavę K. Krysko ir S. Skambinas net ir po ilgai trukusių kalbų apie skyrybas šio fakto nepuolė tvirtinti. Santuokos griūtis visgi atsidūrė viešumoje, kai byla oficialiai pasiekė teismą, bet buvę sutuoktiniai ir toliau susilaikydavo nuo plačių komentarų.
Delfi ilgą laiką sulaukdavo skaitytojų laiškų su informacija, kad tiek Karina, tiek Saulius jau kurį laiką kuria gyvenimą su naujais mylimais žmonėmis. Pramogų verslo užkulisiuose taip pat vis dažniau pasigirsdavo kalbų, kad dainininkė santykius puoselėja su savo kolega Jeronimu Miliumi, o šokėjas – su ilgamete bičiule Živile Barzdaityte, su kuria netgi susilaukė vaikelio. Netrukus šios spėlionės pasitvirtino.
Naujų mylimųjų dabar nebeslepia nei Karina, nei Saulius. Dainininkė romantiškai besiklostančiais santykiais su J. Miliumi vis dažniau pasidžiaugia socialiniuose tinkluose, o šokėjas kartu su Ž. Barzdaityte jau ne kartą pasirodė viešuose renginiuose, kuriuose pora plačiai šypsojosi kartu su judviejų dukra Mila.
Pats S. Skambinas Delfi teigė norintis, kad šis atviras interviu taptų tarsi atskaitos tašku, nuo kurio būtų galima lengviau keliauti toliau, nes sunkiausias etapas – jau praeityje, o dabar jo širdyje įsivyravusi ramybė.
– Sauliau, norint kalbėti apie naują jūsų etapą, vargu ar galima praleisti, kad pastarieji metai jums buvo sudėtingi, – išgyvenote skyrybas. Ilgą laiką apie tai neatviravote nei jūs, nei Karina. Ar tyla buvo jūsų susitarimas, kad tai, kas skaudu, liktų šeimoje?
– Tai nebuvo skaudu. Mes nesame iš tų žmonių, kurie skalbtų savo skalbinius viešai. Esame du suaugę brandūs žmonės, suprantame, kad kartais santykiams ateina galas, išsisėmėme. Ateina tokia riba, kai nebeturi ko paimti iš žmogaus ir ką jam duoti. Supranti, kad reikia judėti toliau. O norint keliauti pirmyn reikia užbaigti vieną etapą ir pradėti naująjį, kuris būtų šviesus, progresyvus. Mes šį sprendimą priėmėme draugiškai susėdę pasikalbėti, ir tai įvyko.
Šiuolaikiniais laikais gyvenimo tempas labai greitas. Jeigu pažiūrėtume į mūsų senelius, kurie nugyvendavo visą gyvenimą kartu, matytume, kad jų gyvenimo tempas buvo kur kas lėtesnis. Atrodo, kad mes gyvenimą nugyvename per daug trumpesnį periodą. Dėl to pora ir išsisemia. Supranti, kad ateina laikas kažką keisti. Manau, tikrai neverta kankintis, neverta kartu likti ir tik dėl vaikų. Mano nuomone, vaikai tampa laimingesni, kai mato laimingus tėvus. Dabar net ir buvimas su vaiku jau kitoks – imi labai branginti laiką kartu, stengiesi jį praleisti kokybiškai.
– Sutiktumėte, kad žinomam žmogui skirtis yra sunkiau, nes net ir tokiu metu visi tarsi jaučia turintys teisę jums patarti, nors jūsų neretai nė nepažįsta?
– Taip, būtent, – net nepažįsta. O kalba, rašo ir aptarinėja, tarsi viską žinotų. Žinomumas turi dvi medalio puses. Vienoje viskas yra kaip ir gerai, o kitoje – prasčiau. Tokiu atveju, jei tau blogai, tave nuteis dvigubai.
Gyvename visuomenėje, kuri dažnai teisia, net neįsigilinusi į situaciją, sprendžia už mus. Man tai yra keista. Kas turi suktis žmogaus, kuris pila purvus, galvoje? Juk mes šį gyvenimą gyvename, tik mes jį matome iš vidaus ir tik mūsų reikalas, kaip norime jį nugyventi. Tie patarėjai iš šono, kurie neva viską geriau žino, galėtų geriau tvarkyti savus gyvenimus.
– Po žinios apie skyrybas praėjo gana nemažai laiko, ar dabar lengviau suprasti, kodėl jums su Karina nepavyko? Gal sau ar drauge įvardijote ir skyrybų priežastį?
– Nesakyčiau, kad mums nepavyko. Manyčiau, kad mums netgi labai pavyko. Su Karina mes kartu nugyvenome labai gražų laikotarpį, turime nuostabų sūnų, kuris, mano manymu, yra tikras stebuklas. Mes atlikome viską, kas buvo mums numatyta mūsų bendru laikmečiu. Mums viskas buvo gerai, tiesiog supratome, kad atėjo laikas keistis ir judėti toliau. Dėl to ir nesame kartu. Mes labai daug ką sukūrėme, nuveikėme. O po visko ėmėme kurti naujus gyvenimo etapus.
Man svarbiausia, kad net ir dabar su Karina sutariame puikiai, mes galime pasitarti ir dėl vaiko, ir šiaip pabendrauti. Matau, kad jai puikiai sekasi. Aš tikrai dėl to džiaugiuosi, esu jos talento gerbėjas ir visada būsiu, nes, mano nuomone, ji yra ypač talentingas žmogus. Aš džiaugiuosi jos sėkme.
– Skyrybos neretai būna labai sunkus ir skaudus etapas, o jūsų atveju susidaro įspūdis, kad viskas įvyko lengviau, nei būtų galima pagalvoti. Kaip jums pavyko iki galo nesusipykti, „neišsidraskyti“?
– Aš galvoju, kad apskritai santykių pagrindas yra pagarba. Meilė, jausmai keičiasi, transformuojasi. Bet jeigu santykių pagrindas yra pagarba vienas kitam, ryšį ir toliau pavyks išlaikyti. O prireikus, kai supranti, kad viskas jau išsemta, kad reikia judėti toliau, ta pagarba išlieka. Ji nesikeičia ir niekur neišnyksta. Net ir išsiskyrus keliams galima kuo puikiausiai bendrauti ir kalbėtis. Tokia mano gyvenimiška patirtis.
– Ar įmanoma įvardyti, kada viskas ėmė klibėti, kada supratote, kad jau reikia susėsti rimtesnio pokalbio?
– Sunku įvardyti tikslų laiką. Viskas atėjo savaime, lašas po lašo. Aš šio klausimo nė nesvarsčiau. Man atrodo, kad supratau tą, ir viskas. O kada tas suvokimas jai ir man atėjo, sunku pasakyti.
– Kas jums buvo sunkiausia šiuo etapu? Gal šią žinią buvo sudėtinga pranešti artimiesiems, draugams? Gal slėgė aplinkinių dėmesys šia tema?
– Ne, žinote, kai viduje yra susitaikymas, kai suvoki viską iš vidaus, nebėra jokių sunkumų. Aišku, nesinorėjo viešai apie tai kalbėti, lįsti į analizes. Nemanau, kad tai buvo sunku. Net nežinau, kaip perteikti tą jausmą, kai ateina supratimas, kad viskas pasikeitė ir kad gyveni jau kitomis mintimis. Tuomet visos mintys sukasi tik apie ateitį, ką su ja daryti, kaip kurti, ką statyti, kokie darbai laukia ir t. t. Viskas palaipsniui klostėsi be jokių didelių lūžių. Nebuvo jokių dramų, viskas vyko švelniai, po truputį dėliojosi į savas lentynas, ir dabar tiek aš, tiek Karina esame laimingi.
– Kalbant apie naują jūsų etapą negalima nepaminėti mylimosios Živilės ir judviejų dukters. Apie jas taip pat ilgą laiką neatviravote, nors apie naują jūsų širdies draugę buvo žinoma dar prieš gimstant jūsų vaikeliui. Ar dėl jautraus nėštumo laikotarpio tą žinią laikėte paslaptyje?
– Aš saugojau vaiką, nes esu linkęs manyti, kad pikti liežuviai, bjaurūs žodžiai paveikia. Savo sūnų Majų viešumoje taip pat parodėme tik praėjus kuriam laikui, rodos, kai jam buvo jau ketveri ar penkeri metai. Neskubėjome jo rodyti viešumoje. O Živilė yra mergina, kuri viešumo išvis nebuvo patyrusi, ji neturi tos vadinamosios užsiaugintos storos odos, todėl labai asmeniškai ir jautriai reaguoja į kiekvieną repliką. O aš neskaitau jokių komentarų. Man neįdomu, ką beveidis žmogus komentuoja apie mane. Tai yra tik jo nuomonė, ir man nuo to nei šilta, nei šalta. Bet Živilė kitokia, ji viską priima labai asmeniškai. Labai norėjau ją apsaugoti nuo to. Net ir dabar ji yra labai jautri, todėl nesinorėjo jos traumuoti, stengiausi, kad į šią erdvę ji papultų palaipsniui. Norisi, kad jai nebūtų jokių traumų. Keista, bet žmonės labai žiaurūs. Nežino nieko, o gelia taip skaudžiai. Susidaro įspūdis, kad taip elgiasi tikri beširdžiai.
– Gal pamenate, kaip šį sudėtingą laiką ištvėrė Živilė? Gal su ja kalbėdavotės, kodėl kurį laiką jums būtų geriau privengti viešumos?
– Žinoma, kalbėdavome, ramindavau ją kiekvieną kartą, nes ji labai jautriai reaguoja į žmonių nuomones, tai ją gniuždo. Jai buvo labai sunku. Bet matau, kad jau po truputį ji įsivažiuoja. Aš stebiuosi žmonėmis, tikrai. Aš labai myliu juos, man patinka su jais bendrauti, bet kartu jie sugeba labai nuvilti, įskaudinti, kalbėti iš piršto laužtus dalykus.
Aš jai patardavau neskaityti komentarų apie save, kartodavau, kam to reikia. Aišku, ji ne visada manęs klausydavo. Labai dėl to liūdėdavo, verkdavo, bet laikui bėgant su tuo tvarkosi vis geriau.
– Ar aptarėte konkretų laiką su Živile, kai pagaliau nebeslėpsite, kad esate drauge, kad turite dukterį? Ar kaip nors planavote šią žinią paviešinti?
– Viskas įvyko natūraliai. Vis dažniau pasirodydavome viešumoje, jau esame nusifilmavę vienoje laidoje, kuri dar neišėjo į eterį. Viskas vyksta organiškai, specialiai nieko nedarėme. Kas nors paklausia, kur nors dalyvaujam, jau yra nuotraukų su vaiku.
– Kai pirmą kartą pasirodė žinia apie naują jūsų šeimą, sulaukėte didžiulio susidomėjimo, nes daliai žmonių tai buvo naujiena. Ar tikėjotės, kad drauge su Živile sukelsite tokį ažiotažą?
– Tiesą sakant, ne. Bet, matyt, žmonės taip jau sutverti. Kas gero vyksta, mažai kam įdomu, o kai jau vyksta intrigos, jie skaito, žiūri, domisi. Atrodo, kad tik vienetams įdomūs nuveikti darbai, kuriami projektai. Žymiai įdomiau, kas su kuo susiporavo. Dėl to keista.
– Kaip susipažinote su Živile?
– Mane su Živile suvedė vienos partijos veikla – ji dirbo Seimo pirmininko padėjėja, ilgą laiką būdavome bendroje draugų kompanijoje. Mes su Živile esame pažįstami, ko gero, jau aštuonerius metus. Turėjome bendrą kompaniją, veiklų. Nebūdavo nė savaites, kad ta bendra kompanija nesusitiktų. Taip po truputį ir susibendravome. Pamenu, kad mus piršo jau seniausiai, tiesa, tuomet tokios kalbos tikrai buvo laužtos iš piršto.
– Gal atskleisite, kada tarp jūsų įsižiebė kibirkštis?
– Atvirai pasakysiu, nežinau, kada. Vėlgi – viskas vyko natūraliai. Ryšys augo ir užaugo. Tai tikrai nebuvo meilė iš pirmo žvilgsnio, nebuvo ir taip, kad mus suvedė likimas. Tiesiog viskas klostėsi ir susiklostė. Aš net tikslios datos nepasakyčiau. Esame žmonės, kurie palaipsniui pajuto vienas kitam simpatiją. Mes abu vienas kitą pažįstame iš giliau, matyt, mūsų abiejų gyvenimuose atėjo tas laiko tarpas, kai vienas kitam pagaliau tikome. Manau, visa tai mus tvirtai sulipdė.
Kartu esame apie metus. Žinau, kad atsiras žmonių, kurie bandys įtarinėti, tad noriu pabrėžti, kad Živilė visiškai nesusijusi su mano skyrybomis. Tai visiškai nesusiję dalykai. Skyrybos buvo nuspręstos jau iki to, o paskui, kaip sakoma, iškrito tokia korta. Ilgą laiką bendravome kaip draugai be jokių pašalinių minčių, o vėliau įvyko, kaip įvyko.
– Ar Živilė, susižavėjusi jumis – žinomu žmogumi, buvo pasiruošusi, kad ir pati atsidurs dėmesio centre, kad aplinkiniai domėsis, kas ji, kuo užsiima?
– Konkrečiai apie tai nekalbėjome, bet šitai yra tarsi savaime suprantama. Ji tą suvokė natūraliai, tik, aišku, buvo visiškai tam nepasiruošusi. Iš šono žvelgiant, viskas atrodo smagu, lengva, bet yra ir kita žinomumo pusė. Kad išgyventum tai, reikia užsiauginti storą odą. Ji nemanė, kad bus taip sudėtinga psichologiškai.
– Ar tapo lengviau, kai jūsų naujoji šeima nebebuvo paslaptis? Kai žinia apie Živilę ir jūsų dukrą paplito viešai?
– Tikrai lengviau. Kadangi visas mintis buvo galima nukreipti jau kita linkme – į darbus, į veiklas. Pagaliau atsikvėpėme, nes nebereikės apsikrauti nereikalingomis kalbomis apie santykius. Aš nesu tas, kuris daug mėgtų kalbėti apie savo asmeninį gyvenimą, man mieliau kalbėti apie projektus, veiklas. O santykiai yra labai privatus dalykas, kuris turėtų liktų už uždarų durų.
– Dar viena naujiena daliai žmonių tapo tai, kad turite antrą vaikelį – dukrą Milą.
– Taip. Mano sūnus Majus jai yra absoliutus didvyris. Mila jį pamačiusi būna labai laiminga, jis su ja užsiima, nešioja. Jie sutaria puikiai.
Živilė irgi puikiai sutaria su Majumi. Ji jį praktiškai pažįsta nuo gimimo. Kadangi sūnus dažnai laiką leisdavo su manimi, nesvarbu, ar tai būdavo laisvas laikas, ar koks renginys, – mes visada kartu. Tad mano visiems draugams yra tekę susipažinti su juo, Živilei yra tekę net jį prižiūrėti. Jie – labai geri draugai, kartu skaito, ruošia pamokas ir sutaria puikiai.
– Šiuo metu išgyvenate naują etapą, kuris jus labai džiugina. Ar drįstate pagalvoti apie antrą santuoką?
– Neatmetu tokios galimybės. Tiesa, santuoka, mano manymu, tėra formalumas, popierius. Svarbiausias dalykas yra ryšys, tarpusavio supratimas. Vargu ar pats vedybų faktas ką nors stipriai keičia. Bet tikrai neatmetu tokios galimybės. Tiesa, kol kas apie tai negalvojame, turime daug veiklų, auginame vaikus. Nemanau, kad reikia to bijoti, juk du kartus į tą pačią upę neįbrisi. Nereikia bijoti pokyčių, viskas, kas turi įvykti, įvyks, tiesiog reikia būti atviram ir gyvenimas nuves ten, kur reikia.
– Ar tas naujas etapas jums nebuvo sunkus psichologiškai? Neretai žmonės palūžta, kreipiasi pagalbos į specialistus. Kaip jūs susitvarkėte savo galvoje su visais vienas po kito įvykusiais pokyčiais?
– Nepasakyčiau, kad buvo labai lengva, tačiau aš gerai suvokiau, kas vyksta. Susiimti privertė ir nauja gyvybė, ir apskritai naujas etapas. Žinoma, tas pereinamasis laikas, kaip įprasta, nėra paprastas. Bet aš jį priėmiau kaip savaime suprantamą. Būdavo, jaučiu nerimą, susierzinu, bet eidamas miegoti pagalvodavau, kad viskas rytoj bus kitaip. Stengdavausi į tą patį objektą ar įvykį pažvelgti kitaip, susidaryti kitą požiūrį. Ir man pavyko visai gerai susitvarkyti. Neleidau sau panikuoti, žinojau, kad viskas sutvarkoma. Juk beveik visos problemos, kurios kartais atrodo neišsprendžiamos, vėliau, po kelerių metų, kelia šypseną. Viskas praeina. Supratau, kad ateis laikas, kai tą sunkesnį periodą prisiminęs šypsosiuosi, nes viskas jau bus praeityje. Toks ir buvo mano psichologinis savęs palaikymas. Aš tikėjau, kad viskas išsispręs.
– Ar naujas etapas padarė įtakos jūsų darbui, veikloms? Gal ir čia atsirado naujų vėjų?
– Esu pedagogas, vesdavau šokių, fizinio aktyvumo treniruotes sportininkams, profesionalams. Bet prasidėjo karantinas, todėl ėmiau svarstyti, kuo užsiimti ir kuo užimti vaikus, nes pats turiu ūgtelėjusį sūnų. Šios minties vedami nusprendėme sukurti pradinukų bendravimo stovyklą, kurioje vietos yra ne tik fizinėms atrakcijoms, bet ir bendravimui. Svarbiausia, kad jiems būtų ne tik smagu, o kad mokėtų tarpusavyje bendrauti su bendramečiais. Norisi juos mokyti dalytis, užstoti vienas kitą. Suformavome stovyklas ir mums puikiai sekasi tvarkyti tą vidinę atmosferą tarp vaikų. Tarp jų yra lyderių, kurie skuba vadovauti, yra ir tų, kuriuos reikia paskatinti. Neužtenka vaiko tik mylėti, vaiką reikia socializuoti. Jei vaikystėje jis to neišmoksta, atsiranda didžiulių problemų ateityje. Jei tai progresuoja, paauglystėje padėtis gali tapti nevaldoma. Nutinka taip, kad tuo etapu tėvai griebiasi už galvų, nes nežino, kaip tvarkytis su paaugliu, o galiausiai paaiškėja, kad problemos neišspręstos dar vaikystėje.
Susidomėjimas stovyklomis gana didelis. Smagiausia, kad stovykla vyksta turėdama ne daugiau nei 13 vaikų. Yra individualios grupės, todėl galime skirti daugiau dėmesio kiekvienam atskirai. Be to, stovykla įrengta mano namuose. Namas didelis, tad visi telpa kuo puikiausiai, yra baseinas, sūkurinė vonia, batutas ir visa kita. Sugalvojame ir kitų atrakcijų, nes vieta – prie Kauno marių, plaukiame su barža, einame į naktinius žygius ir t. t. Nenaudojame telefonų, interneto, tėvai skambina kartą per dieną vakarienės metu. Per veiklas kuriame tarpusavio bendravimą, nes ramiai susisėdus retas vaikas atlaikytų rimtesnį pokalbį. Stovyklos vyksta ciklais, pastebiu, kad kai kurie vaikai pas mus lankosi jau trečią ar ketvirtą kartą, ir tai labai džiugina.
– Namuose įrengta vaikų stovykla – viena iš daugelio jūsų veiklų, kurias sieja aktyvus gyvenimo būdas. Ar ir į kitus darbus tai įpinate?
– Apskritai esu linkęs į gyvą veiklą, esu praktikas, o ne teoretikas. Be šios veiklos, taip pat turime projektą „Erasmus+“, t. y. tarptautiniai mainų projektai, susiję su menu, šokiu, tik, žinoma, koronavirusas sutrikdė viso to veiklą, nes tapo sudėtingiau keliauti.
Dar turime fizinio aktyvumo projektą „Sportadienis – sportuok smagiai“, tai – poros metų projektas Lietuvoje, finansuojamas specialių fondų. Jo esmė ta, kad 4 000 žmonių turės galimybę sportuoti nemokamai. Turiu komandą, su kuria ruošiamės ir pradėsime nuo sausio mėnesio. Dabar vyksta paruošiamieji darbai, tikiu, kad apie šį projektą sužinos visa Lietuva, nes jis yra vienas didesnių, kuriam pavyko gauti finansavimą.
Be viso to, organizuoju gatvės šokių čempionatus. Apskritai esu visuomenininkas, tad nuolat turiu įvairiausių projektų ir veiklos. Man svarbu, kad žmonės judėtų, sportuotų, būtų sveiki ir laimingi, todėl ir veiklos sukasi aplink šią temą. Dabar darbuose man padeda ir Živilė, todėl viskas juda dar efektyviau. Kartu esame namuose bei darbe, ir tai džiugina.