Visų pirma, kas galvoja, kad aš kalbėsiu apie gėjų festivalį ir kaip tai pakeitė mano seksualinę orientaciją, turiu nuliūdinti, nes aš truputį ant kitos vaivorykštės „užsiroviau“. Čia bus kalbama apie europietišką „Rainbow“ sambūrį - gamtoje prie Zarasų visą menėsį įsikūrusią hipių ir gamtos mylėtojų bendruomenę, į kurią likimas mane atvedė labai atsitiktinai.
Man hipiai niekada per daug nepatiko, nors jie ir neblogi žmonės, tačiau mane nuolat baidė jų prisismilkusi ezoterika, polinkis viską paaiškinti sąmokslo teorijomis, perdėtas pozityvumas, tikėjimas, kad meilė viską išspręs ir surūgusio „patchouli“ kvapas. Dabar iš savęs galėsiu tyčiotis. Karma yra kaprizingas dalykas, kuris mus išmoko „niekada nesakyti niekada“. Gal dėl to, kad turiu patologinį kultūriškai įgimtą polinkį flirtuoti – esu meilės komunistas, kuriam visos moterys yra gražios ir mėgstu jas bučiuoti. Gal dėl to, kad esu per daug prisiskaitęs apie bendruomeniškumo ir socialinio kapitalo svarbą, bet kai „rainbows“ mane apkabino prie įėjimo į stovyklavietę ir tarė „Welcome home“, tada ir supratau, kad sugrįžęs į realybę, nebūsiu tas pats žmogus.
„Rainbows“ yra žmonės iš skirtingų tautų, spalvų, tikėjimų, profilių, profesijų, kurie jaučia prievolę kovoti už motinos žemės sveikatą ir puoselėti harmoningos žmonijos simbiozę su ja. „Rainbow gathering“ yra visą menėsį trunkantis įvairių sričių aktyvistų, idealistų, aplinkosaugininkų, šamanų, maištautojų bei kitokių „fruktų“, prijaučiančių meilei ir taikai, susiėjimas gamtoje, siekiant tarpusavyje pasidalinti ir pasistiprinti dvasiškai.
Kas labiausiai patiko apie „Rainbow“ nebuvo tai, kad mačiau be galo daug gražių papų be jokio silikono. Nebuvo ir tai, kad kiekvieną naktį iki paryčių gavau ne tik pasiklausyti, bet ir pagroti su nesuvokiamai talentingais muzikantais iš skirtingų pasaulio kampų. Nebuvo tai, kad jogai, šamanai, kvėpavimo, meditacijos ir akrobatikos meistrai nemokamai dalinosi savo žiniomis bei įžvalgomis. Nebuvo ir tai, kad susipažinau su daugybe įdomių žmonių – nuo Izraelio-Palestinos konflikto aktyvistų iki Didžiosios Britanijos aristokratijos fotografo, nuo socialinio verslo magnato iki barzdylos su gebėjimu gydyti rankomis. Nebuvo tai, kad protingi žmonės šypsojosi, nuoširdžiai savimi (žiniomis, patirtimi) dalijosi ar kad iš pinigų šioje erdvėje tiek naudos, kiek iš tualetinio popieriaus. Neišdildomą įspūdį paliko galimybė pamatyti savo akimis, kaip iš viso pasaulio atvyksta beveik 2000 žmonių į Lietuvos užkampį susiburti į bendruomenę, apsikabinti rankytėmis aplink laužą ir kiekvieną dieną nuo vienos mėnulio fazės iki kitos sėkmingai, darniai ir linksmai gyventi savo įsitikinimais be elektros ir pinigų. Apie utopijas esu skaitęs daug – nuo T. Moore'o iki A. Huxley, bet niekada negalvojau, kad Dievas man suteiks progą pamatyti ją savo akimis.
Pats bandžiau paaiškinti draugams, kas tai buvo, bet net G. Garcia Marquezas negalėtų žodžiais sulipdyti to, ką ten patyriau. Kai grižau į realybę pirmą kartą, atviromis čakromis ir dvokdamas „Eu’ de Hippie“ kvapu, mano žmona mane išvydo tokį pasikeitusį, tviskantį meile, kad net pati užsinorėjo ten nuvykti. Pasiemėme vaikus, šunį ir tris dienas gyvenome tarp žmonių, kurie viskuo dalinasi. Vaikai rinko malkas, dirbo virtuvėje ir valgė daržoves, kas mano namuose prilygsta aukščiausio lygio stebuklui. Mano žmona pirmą kartą gyvenime meditavo. Kai grįžom į kasdieninį gyvenimą, aš net nebandžiau vaidinti, kad žadu ilgai čia užsibūti – susitvarkiau esminius reikalus per 36 valandas ir nėriau atgal į utopiją. Žmona suprato ir truputį užpavydėjo ne dėl galimų mano romanų su hipių Deivėmis, o dėl to, kad pati negalėjo su manimi važiuoti ir to patirti dar. Kviečiau keletą draugų, nes įėjimas visiems laisvas ir nemokamas. Bet jei nuoširdžiai, džiaugiuosi, kad jie neatvyko. Lietuviai dar tam nepasiruošę. Netgi pats kultūringiausias lietuvis ten pasirodytų blogai. Ir mane auklėjo, kad rūšiuoti – neužtenka: „Šiukšles imi namo“. Kita vertus, tikiu, kad „maroziškumas“ yra gydoma būsena, o „rainbow“ tam yra pakankamai ekstremali terapija. Sambūryje mačiau „bachūrus“ nuoširdžiai lankančius ir sėkmingai sugeriančius jogos žinias apie meditaciją. Bet taip pat netrūko chebros su alaus skardinėmis, kurie nerado geresnių žodžių apibūdinti visa „tai“ nei „eik tu na^&*%$#. Matei? Bl#$%! gal varom jau?“ Potyris paveiktų bet kokio žmogaus bioenergetiką bei DNR.
Kadangi Lietuvos žiniasklaidoje sudėtinga išlaikyti skaitytojų demėsį, jeigu nekalbi apie seksą, narkotikus ar kitus skandalus, pradėkime nuo to. Mačiau papų daug ir užpakalių taip pat. Tačiau nemačiau jokio silikono. Turiu pripažinti, kad pirmą dieną buvo ganėtinai keista stovėti šalia arba prasilenkti su begėdiškomis būtybėmis, kurios labiau priminė miško nimfas arba graikų epopėjų herojus, nei žmones. Bet pats gana greitai nusiploviau gėdos jausmą, kai nuogalių apsėstoje ežero pakrantėje suvokiau, kad mano maudymosi glaudės atrodo kur kas vulgariau, nei visų kitų natūralios formos. Praėjus kelioms dienoms supratau, kad nuogumo atžvilgiu seksualinė įtampa dingsta. Supratau, kad galiu žiūrėti į nuogą moterį ir grožėtis be „pošlumo“, nesukeldamas nei jai, nei sau abejingų ar įtartinų emocijų. Galėjau ją apkabinti be baimės, kad kažkas netyčia išsišoks. Pakankamai juokinga buvo stebėti, kaip naujieji „rainbows“ tvarkosi su „ne aprangos“ būkle. Juos išduoda ne tik balti užpakaliai, bet ir žvilgsnis, dažnai nukreiptas žemyn ne tiek į kitų, kiek į savo pasididžiavimą.
Orgijų nemačiau. Bent jau niekas manęs nekvietė dalyvauti. Net neabejoju, kad visą menėsį vykstančiame taikos ir meilės sambūryje kažkas „pasitratijo“ krūmuose. Nuoširdžiai tikėjausi dažniau užuosti saldaus kanapių dūmų kvapą, o pasirodo, šiuolaikiniai hipiai yra šiek tiek kitokie, nei senosios, vintažinės laidos. Žinoma, jeigu norėtumėte parūkyti rastamanų sakramento, gauti tokio kaifo ne tik nesudėtinga, bet ir nemokama. Pasirodo, platintojai, apsilankantys „Rainbow“ neima pinigų, o dalinasi derliaus gerumu. Alkoholį vartojo tik mažos vietinių lietuvių gaujos, atėjusios paspoksoti į nuogas mergas ir nemokamai pavalgyti. Šmėžavo vienas kitas kaimo pijokas ir keli rusiški šamanai, kuriems alkoholis yra kaip ir jų sakramentas. Vietinius girtuoklius atbaidžiau pasakodamas, kad būtų atsargūs, nes sambūryje yra šamanai, mėgstantys išsiurbti gyvybišką energiją iš užsnūdusių girtuoklių.
„Rojus. „Čiutnas“ Rojus. Bet Rojus, vis dėl to“, - taip vienas policijos pareigūnas apibendrino šį hipių suvažiavimą, iš kurio aš galėjau ir negrįžti. Jeigu nebūtų žmonos ir vaikų, drąsiai galėčiau dabar save įsivaizduoti jodinėjantį vaivorykšte link sekančio tarptautinio „Rainbow Gathering“. Turiu patikslinti, kad aš pats negirdėjau šių pareigūno žodžių savo ausimis. Apie juos man papasakojo viena iš nedaugelio lietuvių, dalyvavusių renginyje. Tačiau puikiai įsivaizduoju pareigūno išraišką, kai jis, apsuptas poros šimtų nuogų ar pusnuogių laukinių Deivių, girdi žodžius „we love you brother“.
„Rainbow Gathering“ yra fenomenalus reiškinys, kitaip neapibūdinsi. Nuo maždaug 1970-ųjų JAV žmonės kiekvienais metais susirenka gamtoje ir gyvena kaip viena šeima. Vandeniu apsirūpina iš gręžinių, šaltinių, stato virtuves, orkaites iš molio, iškasa lauko tualetus, ruošia takelius, laužavietes, vaikų kampelį, maudymosi vietas ir taip toliau. Visame pasaulyje vykstančiuose susibūrimuose į eko-bendruomenes susirenka nuo 30 iki 30 tūkst. žmonių. Įdomiausia tai, kad tam nėra vieno oficialaus juridinio asmens. „Rainbow gathering“ kaip idėja ar brandas nepriklauso niekam, ir niekas neturi teisės juo naudotis, taip pat niekas neturi prievolės imtis oficialios atsakomybės už susibūrimo veiksmus. Tai labai pravertė tada, kai Rusijoje buvo organizuojamas toks sambūris ir FSB net nežinojo, ką „pakuoti“ už linksmybes.
Nėra jokių valdymo strukūrų: jeigu turi reikalą susėdi ratu ir sprendi su pagaliu pagal Amerikos čiabuvių įpročius. Nėra taisyklių: prašoma pagal ankstesnius susitarimus negerti alkoholio, nefotografuoti, nesinaudoti mobilaisiais telefonais ir panašiai.
Nėra apsaugos: taisyklių gali laikytis arba ne, nes niekas neprivers to daryti.
Nėra darbuotojų: „if there's a job its yours“. Viskas daroma savanorystės pagrindu, niekas negauna nei cento už jokį darbą.
Nėra pinigų: nepaisant į „magic hat“ surinktų lėšų, pinigai sambūryje nei galioja, nei yra reikalingi. „Magic hat“ yra bendras katilas, į kurį visi dalyvaujantys gali (bet tikrai neprivalo) aukoti rytojaus maistui bei kitos bendruomenės reikmėms.
Kaip žmogui, baigusiam politinius mokslus ir besidominčiam bendruomeniškumu ir socialinio kapitalo klausimais, man buvo šokas pamatyti veikiantį utopinės bendruomenės modelį su savo kultūra, nusistovėjusia tvarka ir įpročiais. Skirtingai nei mūsų „chebroje“ šie žmonės šiaip netaip įgyvendina savo įsitikinimus, gyvena savo idealais ir neapsiriboja vien šnekomis apie tai. Bendruomenė, demokratija, šeima, darbas, žemė, gamta, Dievas, dvasingumas, meilė, taika, solidarumas, vienybė, supratingumas, tolerancija, darna. Man buvo keista pamatyti savo akimis ir patiriti savo kailiu, kaip anarchiškoje erdvėje vyravo vertybės. Aš pats dvejus metus be sustojimo kalbu apie dalinimosi galią, apie nepiniginių santykių svarbą, ir pan. Ten tokie idealai buvo norma. Vienas tos pačios srities kolega garsiai samprotavo: „čia dalyvaujame visokiuose visuomeniškumo, savanorystės skatinimo projektuose ir kampanijose, kad atvažiuotume į Lietuvos užkampį ir pamatytume, kaip visa tai iš tikrųjų veikia, kaip žmonės savaime auga ir gyvena tarsi gėlės laukuose“.
Mūsų šalyje naglumas yra vertybė. Esi durnas, jeigu gali, bet nepasiimi daugiau kitų sąskaita. Pasitikėjimas yra naivaus žmogaus bruožas. Bendruomeniškumas reikalingas durneliams, kurie nesugeba užsidirbti ir prižiūrėti savęs. Tas mūsų vertybinis pasimetimas tarp ciniškojo „homo-sovieticus“ ir materializmo išryškėja, kai lyginame save su kitais bendraminčiais iš vakarų.
Neturiu jokios vilties, kad tai, ką aš pamačiau ir patyriau „Rainbow Gathering“ įmanoma pritaikyti mūsų visuomenėje. Esu idealistas, tačiau ne trenktas. Bet tai nesvarbu, nes aš asmeniškai susigrąžinau tikėjimą žmonėmis. Taip, kaip fizikai pernai apsidžiaugė Higgso-Bossono dalelėmis, neigiančiomis nusistovėjusias kvantinės fizikos prielaidas, taip aš dabar džiaugiuosi, nes pamačiau, kaip „laboratorinėmis sąlygomis“ lipdosi ir nemažos bendruomenės, pagrįstos žmogiškumu, pasitikėjimu, meile ir pagarba vieni kitiems. „Rainbow“ modelis veikia daugiau nei 30 metų ir jis negalėtų veikti be gerų, išsilavinusių žmonių, tikinčių neva utopiniais idealais. Tai įvyko ir Lietuvoje, netoli Zarasų. Tarp žmonių, lipdančių šią svajonę, buvo ir lietuvių.
Aš išmokau bučiuoti žemę, apkabinti nepažįstamus, dalintis po lygiai su visais be baimės ir kitų kompleksų.