Apie tai, kad laukiasi trečiojo vaiko, Aistė sužinojo knygą įpusėjusi.
„Kūrybinis rašymo procesas mane pakerėjo, tapo mano prieglobsčiu nuo neišvengiamos mažamečių mamos rutinos. Tapo mano laiku sau, kuriuo mėgavausi iš visos širdies ir kuris mane pripildydavo teigiamų emocijų. Rašydama pailsėdavau ir niekas man negalėjo sutrukdyti. Netgi tai, kad knygą įpusėjusi, sužinojau, jog laukiuosi“, – pranešime spaudai pasakoja Aistė.
Knygos rankraštį leidyklai ji pridavė laiku. O vyšnaite ant torto, kaip pati sako, tapo žinia, kad knyga spausdinti bus atiduota tą dieną, kai turėtų gimdyti. „Taigi, šią vasarą pagimdžiau du kūdikius“, – šypsosi Aistė.
Knygą „Laisvųjų papūgų karta“ Aistė parašė apie savąją Y arba tūkstantmečio kartą. Ji įsitikinusi, kad sovietmečiu augę ir laisvės dvasią tik nujautę žmonės ir tie, kurie gimė laisvėje, nepriklausomoje Lietuvoje labai skiriasi. Kiekvienas iš jų turėjo nueiti itin asmenišką savo kelią. Jį nuėjo ir pati Aistė.
Pradėjusi rašyti knygą moteris pažadėjo sau, kad nemeluos, rašys tik tai, ką pati patyrė ir todėl – žino. Aistė sako nenorėjusi imtis pamokslavimų nuo bačkos, nes jie neveikia. Veikia tik atviras dalijimasis patirtimi. Dar ji sau prisakė rašyti džiugiai, nesikankinti ir nevaidinti kūrybinių krizių kratomos menininkės. Tiesiog sėsti ir užrašyti taip, kaip buvo ir ką ji galvoja.
Pirmuoju prisėdimu Aistė sako parašiusi apie dešimt procentų knygos. Tarsi ir buvo pasirengusi preliminarų planą, tačiau pasirodė, kad knyga rašosi pati: „Minčių, kurias ne vienerius metus nešiojausi savyje, buvo tiek daug, jos pačios guldėsi popieriuje, besipindamos ir vingiuodamos taip, kad kartais net pati nustebdavau – negi tai iš tiesų parašiau aš? Ir tai buvo magiškas jausmas“.
Aistė sako, kad rašyti knygą ją įkvėpė žmonės – po jos tekstais feisbuko paskyroje nuolat atsirasdavo komentarų, skatinančių tekstus sudėti į knygą. „Pasidalinusi savo patirtimi, sulaukdavau nuostabaus atgalinio ryšio, – prisimena, – žmonės sakydavo, kad mano mintys jiems padeda geriau suprasti savąsias. Galiausiai, draugės prispirta, pažadėjau jai kasdien siųsti po tekstą. Po metų paskambino iš leidyklos“.
Pirmąją savo knygą išleidusi, ji neabejoja, kad knygos rašymas ir nuolatinės atsakymų į kylančius klausimus paieškos, pakeitė ir ją pačią: „Dėl pirmojo savo sūnaus aš pradėjau ieškoti savęs ir gyvenimo, kokio norėčiau jam. Antrojo sūnaus gimimas mane paskatino užrašyti savo ieškojimus, o trečiasis kūdikis suteikė jėgų ir apsaugos, kurių, neabejoju, prireiks, sukantis viešumo karuselėje. Kakalų ir vėmalų valymas labai padeda nesusireikšminti“.
Knygoje „Laisvųjų papūgų karta“ Aistė aprašė savo pačios kelią į išsilaisvinimą iš stereotipų, iš svetimos nuomonės gniaužtų, iš savo pačios senų ir nereikalingų įsitikinimų.
Siūlome paskaityti Aistės Paškevičiūtės knygos „Laisvųjų papūgų karta“ ištrauką.
3 SKYRIUS
KALĖJIMAS BE GROTŲ
„Modernus vyras yra išsilavinęs, sėkmės lydimas ir atidus savo išvaizdai.“ Skaitau citatą ir galvoju: „Mama mia, kurgi ritasi pasaulis?“ Akivaizdu, kad į kažkokią labai modernią, sėkmingą ir išvaizdžią vietą.
Tokią, kurioje vaikšto (ką ten vaikšto – važinėja prabangiausiais automobiliais arba geriau skraido nuosavais lėktuvais!) lyg šveicarų sargybiniai išsičiustiję svajonių jaunikiai. Ant kairės rankos laikrodis, už kurį galėtum nusipirkti kaimą Pasvalio rajone. Dešinėje atsainiai lyg taksofono ragelis laikomas naujausias išmanusis telefonas. Trijų metrų spinduliu girdėti, kad šis tobulybės gardemarinas ką tik sudarė milijono vertės sandorį. Pasakoja apie tai jis, greičiausiai, savo madingai, prisižiūrinčiai, apsiskaičiusiai, linksmai, sportiškai, meiliai, seksualiai, šiuolaikiškai gyvenimo draugei. Nuostabu, ar ne?
Įdomu, ką tokie tobuli žmonės veikia tuo metu, kai nesistengia atitikti visų įmanomų standartų ir taisyklių (laisvu nuo tobulumo metu). Keletą variantų žinau iš asmeninės patirties. Vieni geria kibirais, tada girti įvairuoja savo auksines vežėčias į kelio stulpelius, bet išsisuka neaptikti, nes pinigai kažkokiu stebuklingu būdu panaikina per penkis metrus sklindantį viskio tvaiką. Kiti ryja tabletes. Saujomis. Ryte tonizuojamąsias, per pietus stabilizuojamąsias, pavakariams raminamąsias, o nakčiai migdomąsias. Treti perka. Daug ir visko. Kuo daiktas brangesnis ir nereikalingesnis – tuo geriau. Ketvirti ieško atgaivos po trumpais sijonais. Po ilgais – irgi. Svarbu, kad sijonas būtų naujas, dar neragautas. Penkti... na, jie nueina į savo namų vonią ir nusprendžia atsipalaiduoti kilpoje. Amžiams.
Tikrai, koks tobulas ir nuostabus pasaulis. Mes pavyzdingai šypsomės vieni kitiems ir stropiai pasakojame, kaip puikiai atitinkame visas keliamas karteles. Ar jums ne koktu nuo viso šito? Nuo to nepakeliamo savo paties tobulumo svorio, kuris taip prislegia, kad, atrodo, ant širdies visas miegamasis rajonas stovi. Pilkas, vienodas, negyvas.
Yra tokia pasaka apie žmogų, nusipirkusį kostiumą, kuris toks kreivas, kad jam reikia kaire ranka patraukti liemenės skverną žemyn, dešine – prilaikyti klešnę, kad teisingai kristų, o smakru prispausti kylantį petį. Įsivaizduokite tokį žmogų einantį. Jis atrodo kaip visiškas luošys. Bet koks gražus kostiumas! Kaip dailiai guli!
Dauguma mūsų vilkime tokius kostiumus. Kiekvieną mielą dieną įvairiausiais kanalais esame bombarduojami nurodymais, kaip turėtume elgtis, ką kalbėti, kaip atrodyti, ko pasiekti, kad būtume pripažinti savais. Mums diegiama, kad tokie, kokie esame, iš tiesų būti negalime. Jokiu būdu. Turime save pakoreguoti, pataisyti, kad atitiktume visuomeninį standartą. Gal jau užtenka viso to savęs blizginimo, poliravimo ir vaškavimo, bandant paslėpti pūvančias rūdis?
Ar pastebite, kokioje laisvės iliuzijoje mes gyvename?
Šis mano tekstas „Facebook“ socialiniame tinkle sulaukė nemažai dėmesio. Ir nors tai šaržas, visgi paminėti dalykai kraupiai tikri. Žinau, kad dauguma mano bendraamžių, o ir kitų kartų atstovų, tiki, kad šiuolaikinis gyvenimas labai šaunus. Visur švaru, gražu. Žmonės tokie žvaliai besišypsantys, mitrūs, vikrūs. Madingi drabužiai, madingi namai ir darbai, madingi gyvenimai. Atviros sienos ir kelionės po visą pasaulį. Tai galėtų būti išties žavinga, bet visgi nėra. Nes netikra, nes per sukąstus dantis, nes iš skausmo, baimės ir menkavertiškumo kyla šie egzotiški kasdienybės miražai. Kai pavyksta prasikrapštyti pro blizgantį šiuolaikinio jaunimo paviršių, atsiveria vienatvės ir kančios dykynės. Mes taip veržėmės iš vadinamojo Hommo sovieticus mentaliteto, taip norėjome tapti pavyzdiniais vakariečiais, kad perlenkėme lazdą į kitą pusę. Gėdydamiesi savo tariamo provincialumo net neuostę griebėme maloningai pasiūlytą importinę žuvį. Paaiškėjo, kad tai pūdyta silkė. Dabar žiaukčiojame pilnomis burnomis, bet neišspjauname – negražu, nemandagu.
Taip kalbu todėl, kad dauguma jaunų žmonių išties yra labai nelaimingi, baikštūs ir nepasitikintys savimi. Tos ryškios plunksnos, kuriomis puošiamės, tėra bandymai nukreipti dėmesį nuo savo tikrosios vidinės savijautos. Mes ir patys save dažnai įtikiname, kad viskas tiesiog fantastiška. Tačiau vidinės gėdos dėl savo tapatybės jausmas padaro mus lengvai valdomus ir manipuliuojamus.
Mes esame perversmo karta. Jausdami su krauju perduotą pasišlykštėjimą okupantais ir atsilikusiais Rytais, kaip alkani kačiukai griebėme pažangiuosius Vakarus. Kaip merginos, paniškai bijančios likti vienišos, per naktį pakeitėme vieną netikusį jaunikį kitu ir patikinome save – na dabar tai jau tikrai viskas bus kitaip. Kaip tos išsigandusios naivios merginos neradome savyje stiprybės pabūti vieniši, be jaunikių ir pasistengti suprasti, kas gi esame? Nekvestionuodami nusprendėme, kad jeigu Rytai buvo blogi, vadinasi, Vakarai savaime gerai. Tai labai dažna loginė klaida, nuo kurios daugiausia nukenčiame patys. Taip ir šįkart.
Tik dabar mus pradeda pasiekti giluminės Vakarų pasaulio kultūros žinios ir ima matytis jų gražiai maskuojami ir kasmet perdažomi pelėsiai. Pastebėti juos geriausiai gali būtent mūsų karta, vadinamieji milenialsai. Mes esame dviejų pasaulių vaikai. Mes pažįstame uždarą ir skurdų sovietinį getą, bet jau miname ir liberaliojo kapitalizmo painius labirintus. Labai įdomūs laikai ir didžiulė dovana atiteko mums, galintiems reflektuoti šiuos du skirtingus, priešingus pasaulius ir pamatyti jų tikrąją esybę.
Toks ryškus, visa apimantis socialinės aplinkos pasikeitimas perliejo mūsų esybes. Mes veržėmės, gėrėme atsivėrusį pasaulį. Kaip išbadėję kimšome į save vakarietiškas normas bei taisykles, stengėmės pasivyti pažangiuosius Vakarus ir kreivai raukėmės, kai mūsų tėvai nostalgiškai žiūrėdavo filmus rusų kalba. Žinių alkis, smalsumas ir praeities santvarkos gėda tapo neįtikimai puikia dirva vakarietiškoms sėkloms. Rijome nekramtydami. O dabar žiūrėkime, kas išaugo. Depresijos, priklausomybių ir savižudybių daigai, o gal jau net jauni medeliai. Menkavertiškumas tapo pandemija. Nežinojimas, kas esi – naująja mantra. Esame sutrikusi, išsigandusi, abejonių sukaustyta karta, kuri vis bando dangstytis puošniomis drapanėlėmis ir dailiais pavadinimais. Kodėl? Kas nutiko?