Didelį įdirbį Rusijoje turinti lietuvių aktorė yra dirbusi su Nikita Michalkovu, Aleksejumi Balabanovu, Aleksejumi Učiteliu ir kitais kino režisieriais. Nepaisant to, I. Dapkūnaitės teigimu, Rusijoje ji visada jautėsi tik viešnia.
„Rusijoje visada buvau viešnia, todėl niekada nereiškiau jokios politinės pozicijos. Rusijoje aš visada jaučiausi tik besisvečiuojanti. Nemaniau, kad turėjau išreikšti kokią nors konkrečią poziciją dėl to, kas vyksta“, – sakė moteris.
Visgi, prasidėjus žiauriam Rusijos karui Ukrainoje, I. Dapkūnaitė pasisakė prieš jį ir išvyko į Briuselį. Taip pat teigė, kad gailisi, jog to nepadarė anksčiau – 2014-aisiais, kuomet buvo aneksuotas Krymas.
„Kiekvieno žmogaus aplinkybės yra skirtingos. Man nepaprastai gaila, kad turėjau atsisakyti didelės savo gyvenimo dalies ir žmonių, kuriuos myliu ir kuriems esu dėkinga už visus savo čia nugyventus metus. Tikiuosi, kad viskas pasikeis ir bus galima mąstyti kitaip“, – apie savo išvykimą iš Rusijos kalbėjo aktorė.
Menininkė be darbo neliko. Neseniai ji padarė stotelę Latvijoje, kur teatre „Daile“ įvyks spektaklio pagal prancūzų pjesę „In the Solitude of Cotton Fields“ premjera, o jame I. Dapkūnaitė pasirodys pagrindiniame vaidmenyje.
I. Dapkūnaitė prisipažino, kad jai itin sunku kalbėti apie karą ir tai, kas dabar vyksta pasaulyje.
„Prabėgo jau nemažai laiko. Pradedu kalbėti, bet tai daryti man yra sunku. Tai nelaimė: ne mano asmeninė, bet nelaimė apskritai. Sakoma, kad yra problemų ir sunkumų, tačiau ši nelaimė palietė absoliučiai visus. Ir nuo to niekam geriau netapo. Pasaulis pasikeitė. Nekalbu kaip politinė veikėja, tačiau gyvenimas persivertė“, – sakė moteris.
Nors jos darbas, pačios teigimu, yra linksminti žmones, tačiau aktorė nesutinka, kad vieši asmenys turėtų nekalbėti apie politiką. „Visi aktoriai yra skirtingi: vieni pasirengę išsakyti savo politinę poziciją, o kiti renkasi tylėti.“
„Noriu, kad žmonės, kuriuos linksminu, suprastų, ką aš mąstau. Daugelis sako, o kokią teisę menininkas turi kalbėti apie politiką? Aš esu žmogus. O jūs jau sprendžiate, ar pirkti bilietus į mano spektaklius. Šiuo metu toks yra mano pasirinkimas“, – sakė ji.
Aktorė nenorėjo blogai atsiliepti apie savo kolegas ir buvusius bendradarbius, nors šie palaiko šaltakraujišką karą sukėlusią Rusijos valdžią – režisierių Nikitą Michalkovą ir jos partnerį filme „Pamaskvės vakarai“ Vladimirą Maškovą.
„Apie šiuos žmones nekalbėsiu. Turiu apie juos šviesių ir gerų prisiminimų. Visa kita – jų reikalas“, – sakė ji.
Ar I. Dapkūnaitė grįš į Rusiją? Atsakymo į šį klausimą nežino net ji pati. „Man nesvarbu, kur mane palaidos. Aš dar per jauna ir nesubrendusi, kad galvočiau, jog turiu būti palaidota ten, kur guli mano protėviai, galite išmesti į šiukšlių dėžę, koks skirtumas...“ – pridūrė aktorė.
I. Dapkūnaitė ilgą laiką gyveno Rusijoje. Ten lietuvių aktorė ne tik filmavosi, bet ir dirbo teatre Maskvoje. Karjerą derino su motinyste, mat Rusijoje dienos šviesą išvydo jos sūnus Aleksas. Darbo reikalais aktorė daug keliavo, dalyvavo užsienio kino projektuose, taip pat kurį laiką Londone vaidino kine ir teatruose. Rusijoje I. Dapkūnaitė taip pat užsiėmė labdara ir buvo viena iš hospisus remiančio fondo „Vera“ pirmininkių.
Pats A. Dolinas, kurio laidoje svečiavosi aktorė, jau pirmosiomis karo dienomis reiškė viešą nepritarimą karui.
Latviją, kaip saugų prieglobstį pasirinkęs filmų kritikas savo „Telegram“ kanale sakė, kad jo išvykimas iš Rusijos, dabartinėmis sąlygomis, atrodo tarsi privilegija.
„Neįmanoma gyventi valstybėje, net gimtojoje ir mylimoje šalyje, kurioje jie užčiaupia burną. Ypač žmogui, kurio vienintelis įrankis yra žodis. Ir aš tiesiog negalėjau įkvėpti Maskvos oro, kuriame žmonės toliau diskutavo apie planus, žiūrėjo filmus, diskutavo apie meno kritiką, ėjo į vernisažus ir premjeras, o Ukrainoje žmonės žudomi ir miršta“, – skelbė jis.