Nacionalinis Kauno dramos teatras praneša, kad liepos 27 d. po ligos mirė Lietuvos teatro ir kino legenda – aktorė G. Balandytė. Tą BNS patvirtino ir teatro generalinis direktorius Egidijus Stancikas.
Atsisveikinimas su aktore vyks jos mylimame Nacionaliniame Kauno dramos teatre liepos 29 d. nuo 11 iki 21 val. ir liepos 30 d. nuo 10 iki 12 val.
Urna išnešama 12 val. Aktorė atguls Petrašiūnų kapinėse. Artimųjų valia prašoma talentingą menininkę, šiltą žmogų, asmenybę pagerbti baltu gėlės žiedu.
Apie savo ligas ir net ligoninėje išlaikomą humoro jausmą G. Balandytė papasakojo dar 2013 metais, duodama interviu žurnalui „Šeimininkė“.
„Aš visiškai nejaučiu savo amžiaus! Laimė, prie jaunų kavalierių nekimbu (juokiasi). Pati niekaip negaliu to suprasti... Pavyzdžiui, išeinu iš namų, einu į teatrą ir galvoju: „Būsiu solidi, rimta.“ Ateinu į teatrą, su budėtoju rimtai pasisveikinu, o manęs klausia, kas man atsitiko (juokiasi). Ir iš to mano rimtumo nieko neišeina – turiu šypsodamasi visą laiką vaikščioti.
Mėgstu pasijuokti iš savęs – pasišaipyti ir pakritikuoti save, ypač per repeticijas. Kartais gal net per daug negailestingai... Tekdavo gulėti ligoninėje, o ten humoras ypač reikalingas. Pavyzdžiui, guliu paralyžiuota Klaipėdos ligoninės nervų skyriuje, kur visi tokie pat. Viena moteriškė buvo visa susukta, bet jos liežuvis gerai dirbo, o aš sunkiai kalbėjau.
Ji pasakoja, kad jos nebūtų taip suparalyžiavę, jei dukra būtų iš karto vežusi į ligoninę, bet ji kategoriškai nesutikusi, nes tuo metu dirbo sode ir kojos buvo nešvarios. Kol dukra jai nuplovė kojas, visai pablogėjo... O aš jai perkreipta burna ir sakau: „Lavoninėje labai gerai nuplauna“ (juokiasi).
Ir taip mes visą laiką visos paralyžiuotos juokaudavome, gydytojai tik kraipydavo galvas. Vaivai ašaros upeliais tekėjo, kaip ji išgyveno dėl manęs. Ateina pas mane į palatą ir, susukusi lūpas, kokios mano tuomet buvo, klausia: „Ar tau lūpas padažyti?“ (juokiasi) Ir padažė! O kai mane vežė iš Palangos reanimacijos palatos į Klaipėdos ligoninę tokiu kledaru, žiūriu pro mažą langelį ir galvoju: „Po perkūnais, teatras gi išgriautas, kur mane šarvos?“
Profesorius patikrino mano širdies stimuliatorių ir sako, kad jau ir ritmo nebeatkursi, ir prieširdžių virpėjimas yra, bet gyvena dėl to žmonės – taigi ne vėžys. O aš ir sakau: „Profesoriau, aš ir vėžiu sergu“ (juokiasi). Tik šitaip ir galima. Bet ateina momentas, kai pasibaigia tas „gazas“ ir atsiduri juodoje duobėje. Kai baisiai blogai jautiesi, taip pavargsti laukti kada... kada... kada...
Tas mirties laukimas labai varginantis. Aš buvau pasiruošusi. Aplinkui staiga įvyko tiek daug praradimų: išėjo Rūta Staliliūnaitė, Algimantas Masiulis, Genutė Pleškytė. Tie patys daktarai gydė ir mane, dėl to jausmas nekoks... Galvoju: kada dabar man? Žinai, kaip aš jaučiu gyvenimą? Man jis yra viena ilga diena ir viena ilga naktis. Gyvenimas yra žaidimas. Reikia į viską žiūrėti linksmai, tada ir gyventi bus daug linksmiau“.
Paklausta, kas jai gyvenime svarbiausia, G. Balandytė sakė:
„Svarbiausia man yra mano mama. Ji buvo, yra ir bus. Ir eidama į sceną aš persižegnoju, pasižiūriu į viršų, ir man ji yra Dievas. Toks įspūdis, kad mano brolelis, mano tėvelis, mano mama saugo mane, globoja. Jeigu jie paliko mane čia būti, vadinasi – esu tuo tvirtai įsitikinusi – jie šildo mane... Kartais klausia: ko paprašytum, jeigu susitiktum su Dievu? Aš paprašyčiau, kad leistų dar susitikti su mama. O gyvenime man svarbiausia meilė. Meilė gyvenimui, žolei, pienės pūkui...
Ir tai mane gelbsti. Be meilės nieko negali būti. Man pačiai nieko nereikia. Norėčiau, kad mano artimiems brangiems žmonėms sektųsi. Tai yra pagrindinis mano troškimas. O kai jiems seksis, tai ir aš žydėsiu kaip pakelės gėlė“.
Lietuvių kino ir teatro aktorė gimė 1937 m. birželio 27 dieną. G. Balandytė teatrui skyrė daugiau nei penkis dešimtmečius.
Nuo 1955 metų Gražina lankė Klaipėdos dramos teatro studiją. Po metų moteris tapo Klaipėdos dramos teatro, o nuo 1958 m. ir Kauno dramos teatro aktore. Čia ji sukūrė daugiau kaip 80 vaidmenų.
Nuo 1957 m. vaidina kine ir televizijoje.
1997-2001 m. Gražina vedė populiarią TV laidą „Ponios Gražinos virtuvė“.
1995 m. apdovanota Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Komandoro kryžiumi.
1996 m. aktorei įteiktas personalinis „Fortūnos“ prizas už moters vaidmenį spektaklyje „Japonijos naktys“.
Už viso gyvenimo nuopelnus 2004 m. G. Balandytei įteikta padėka „Fortūna“.
2005 m. aktorė gavo Auksinį scenos kryžių už antraeilį Froilen Šnaider vaidmenį Kauno valstybinio muzikinio teatro Džono Kanderio miuzikle „Kabaretas“.
2006 m. G. Balandytė apdovanota Vyriausybės meno premija,
2008 m. Kauno miesto savivaldybės kultūros ir meno premija už scenos meno puoselėjimą bei reikšmingą kultūrinę veiklą.
2014 m. Fortūnos prizas už Pamelos Kronki vaidmenį spektaklyje „Mūsų brangioji Pamela“
2014 m. įteiktas „Auksinės gervės“ apdovanojimas už viso gyvenimo nuopelnus.
Gavusi prestižinį „Auksinės gervės“ apdovanojimą dar 2014-iais Gražina Balandytė sakė, jog kinas Lietuvoje atgimsta.
„Tai buvo labai gražus vakaras, labai iškilmingas. Šventė – nuostabi. Atsiranda viltis, kad kinas atgimsta Lietuvoje, kaip kitados, kai Lietuvos kino meistrų darbai garsino mūsų šalį visame pasaulyje“, – aprimus įspūdžiams kalbėjo G.Balandytė.
Auksinės gervės laureatė pabrėžė, kad reikia nebėgti nuo savo šaknų, nevengti kalbėti ir dainuoti lietuviškai.
„Savitumas, išskirtinumas – mes tuo ir galime būti įdomūs, o jeigu susiniveliuosime – kas būsime?“ – retoriškai klausė aktorė.
G.Balandytė taip pat paminėjo, kad lietuvių šiuolaikiniuose filmuose perdaug akcentuojamas skausmas, kritiniai išgyvenimai.
„Nepaprastai daug juodos spalvos. Man likimas siuntė ir kančios, ir skausmo. Jeigu aš į visa tai būčiau pasinėrusi, tai aplink mane ir žolė neaugtų, ir žmonių nebūtų, – kalbėjo G.Balandytė. – Pati būčiau pikta, kerštinga, pavydi, įtūžusi, ir kas iš to? Kokia prasmė?
Šita erdvė turi būti šviesesnė. O dabar toks supratimas, kad jeigu kas nors yra labai juodo, labai beviltiško, ar koks nors išsigimimas – tai tikrasis menas. Grožis, netgi sentimentas, kuris begaliniai gražus, yra nevertinamas. Net politikai sako: „Tai – emocijos, jūs kalbate emocijomis.“ Bet emocijos dirgina protą, skatina mąstyti. Žmonės juk nėra robotai. Emocijos – tai jausmai, meilė, jutimas gėrio, blogio, visas spektras jausmų. Tad man kine norėtųsi įvairovės.“
Lietuvių kino akademijos (LiKA) teikiamas prizas – gervės statulėlė – Gražinai atrodo nepriekaištinga.
„Tobula šita „gervė“, jos tobulybė – linijose. „Gervė“ pripildo erdvę kūrybos, šviesos ir energetiškai tiesiog skleidžia begalinį gražumą, estetiką. Lenkiuosi iki žemės skulptoriui Audriui Liaudanskui už tokią gražią statulėlę“, – sakė aktorė.
Kuklumu ir paprastumu garsėjanti G.Balandytė gegužės 2-osios vakarą pelnytą garbingiausią – „Auksinės gervės“ apdovanojimą priėmė nuoširdžiai jaudindamasi.
„Net mintyse negalvojau, kad gausiu „gervę“ – neverta esu. Mano gyvenimas taip susiklostė: buvo daug ligų, sudėtingo laikotarpio. Turėjau pasiūlymų vaidinti, bet negalėjau filmuotis. Davė gyvenimas, bet nepajėgiau paimti. Todėl man buvo labai sudėtinga priimti šį apdovanojimą“, – kalbėjo G.Balandytė.