Kaip pasakojo Ž. Grigaitis, vagišiai iš jo kelioninio krepšio ištraukė odinį „Botegga Veneta“ dėklą, kuriame buvo itin brangių ir svarbių daiktų.
„Skridau su reikalais, buvau keliuose renginiuose, į kuriuos negali ateiti su plastmasiniais laikrodukais. Tad papkėje turėjau brangių papuošalų, tarp kurių – ir perkurta mamos sagė. Taip pat ten buvo ir raktai nuo namų, kurių pirmą kartą išvykdamas niekam nepalikau. Šiaip išskrisdamas ilgesniam laikui vieną porą raktų stengiuosi palikti. Nuostolis – pakankamai ženklus“, – pasakojo Ž. Grigaitis.
Žilvinas paskaičiavo, kad pirminė žala galėjo siekti ir 10 tūkst. eurų. „Ten taip pat buvo ir telefonas, ir muzikos grotuvas, ir ausinės, ir akiniai ir kiti daiktai. Kai pradėjau skaičiuoti, rūgštu pasidarė“, – kalbėjo pašnekovas.
Vis dėlto, kitą dėklą, kuriame buvo grynieji pinigai, pasas ir lėktuvo bilietai, laimei, Žilvinas turėjo su savimi.
„O į „Bottega Veneta“ dėklą prieš skrydį sudėjau visa kita – nusiėmiau žiedus, laikrodį, išjungiau telefoną. Ir ją įsidėjau į krepšį. Tai buvo odinė „Botegga“ baltos odos tašė, kurioje taip pat laikiau kosmetinę, žurnalą ir kiti maži dalykai. Kadangi skridau maršrutu Bankokas – Singapūras – Singapūras – Dubajus. Na, o tarp skrydžių Bankokas – Singapūras turėjau tik valandą laiko pakeisti terminalus. Rankoje turėjau pasą, skrydžio bilietą ir man daugiau nieko nereikėjo. Atstumas nuo vieno terminalo iki kito – didelis. Tad tikrai nebūčiau spėjęs įsijungti telefono. Atėjau į lėktuvą, atsisėdau skristi į Dubajų, atsisegu tašę, norėdamas išsiimti telefoną, o žiūriu, kad tašėje papkės nėra“, – pasakojo Žilvinas.
Nors verslininkas jau buvo pasiruošęs palikti lėktuvą, jam buvo suteiktos dešimt minučių apsispręsti, ar šis sprendimas tikrai teisingas.
„Galvojau, jeigu išlipsiu, liksiu be telefono, kreditinių kortelių. Turiu 500 Australijos dolerių ir viskas. Ką tada? Už ką aš nusipirksiu naują bilietą? Juk čia ne iš Rygos ar Varšuvos. Apsisukau, atsisėdau ir tada kapitonas, jau pakilus lėktuvui, išsiuntė teleksą į Singapūrą ir Dubajų, kur paaiškino mano situaciją. Tas šešias valandas skridau kaip guminis, sėdintis ant adatų. Atskridus į Dubajų mane pasitiko Singapūro atstovė ir pasakė, kad niekuo negali man padėti. Jokios informacijos ji neturėjo, tad pasiūlė pačiam pildyti formą. Kur man rašyti, juk neturiu telefono. Praleidau vieną susitikimą Dubajuje, nes, be abejo, negalėjau atsiminti jo be telefono.
Atsiminiau, kad prie oro uosto, „Hilton“ viešbutyje buvau užsisakęs kambarį. Kadangi programėlėje viskas yra suvesta, sistema tiesiog nuskaičiavo pinigus už naktį. Pernakvojau ir kitą rytą jau turėjau skrydį į Lietuvą. Kadangi pasą turiu, tai viskas gerai. Nieko pirkti nereikėjo. Viešbutis davė vairuotoją, kuris nuvežė mane į oro uostą“, – pasakojo pašnekovas.
Daiktus gražino, tačiau ne visus
Praėjus dešimčiai dienų verslininko papkė atsirado. Už jos parskraidinimą teko susimokėti pačiam. Deja, jai pasiekus Lietuvą, paaiškėjo, kad čia trūksta pačių brangiausių daiktų, tarp kurių ir „Cartier“ bei „Chopard“ ženklų papuošalai.
„Su kuo dabar bendrauju, daug kas sako, jog gerai, kad dar kažką atgavau. Nes šiaip jau niekas nieko neieško. O jeigu randa, tai „Lost and found“ ir pasilieka. Tą mano papkę rado, bet nežinau kur – man nebuvo pranešta. Sumokėjau kurjeriui, jis atsiuntė į tą papkę į Lietuvą. Nors ir likusio turinio aš nežinojau. Negavau jokio išrašo. Man pačiam reikėjo susimokėti muitą ir PVM už savo daiktus. Iš Singapūro mano daiktai atskrido per tris dienas. Bet kol aš juos atgavau iš Kauno…. Per keturias dienas. Atgavau telefoną, aišku, raktus. Nors jau buvau spėjęs išlaužti ir pakeisti spynas, kad įeičiau į namus. Tai irgi kainavo apie tūkstantį eurų. Aišku, nebuvo žiedų, segės ir kreditinių kortelių“, – pasakojo jis.
Žilvinas džiaugiasi tik dėl vieno – kad vagystė įvyko kelionės pabaigoje. Išvykęs jis buvo septynias savaites. Jo maršrutas driekėsi tarp Singapūro, Honkongo, Šanchajaus, Melburno, Balio, Bankoko ir Dubajaus.
„Per trumpą laiką numečiau penkis kilogramus ir dar žilų plaukų užsidirbau ne vieną kuokštą. Niekam nelinkėčiau tokios patirties. Tik kai prarandi daiktus, supranti, kokie jie svarbūs. Pavyzdžiui, prie telefono žmogus visiškai pririštas. Mano atveju, nei kortelių galėjau užblokuoti, nei paskambinti. Gerai, kad „Lufthansa“ po skrydžio man paskolino kompiuterį. Dabar jau ir svarbiausius telefono numerius susirašiau į knygelę. Tačiau tuo momentu jaučiausi kaip be rankų. Sustojo gyvenimas. Pasijaučiau, kad viskas, aš niekas, kaip rūkas“, – kalbėjo Žilvinas.
Kaip dabar saugotųsi?
Žilvinas svarsto, kaip savo daiktams galėjo užtikrinti didesnį saugumą. „Jeigu aš būčiau turėjęs „Carry on“ lagaminėlį, jį ir uždarius virš galvos kažkam būtų buvę sudėtingiau prasegti ir pratuštinti. Gal ir spynelę būčiau uždėjęs. O mano atveju tai buvo „Botegga“ krepšys. Jį pasidėjęs gi negalvojau, kad taip gali nutikti. Atsistoji iš vietos, eini atsigerti šampano, ten ir baras yra atidaromas, keleiviams plakami kokteiliai. Na, lygiai taip pat gali nutikti kai eini į tualetą ar užmiegi. Nežinai, kas ten viršuj gali raustis tavo krepšyje. Juk ne aš vienas ten pasidėjau savąjį. Kadangi ne kartą esu girdėjęs panašių istorijų, šiaip brangių daiktų stengiuosi nesiskraidinti. Kelis mano pažįstamus iš Ciuricho ir Londono yra apvogę. Bet gi paklausai ir netiki, kad tau taip nutiks“, – pasakojo Ž. Grigaitis.
Ilgapirščiams esą rūpi tik papuošalai arba pinigai – tai, ką galima greitai įsidėti į kišenę. Tuo tarpu vogti telefonus ar kompiuterius – pavojinga, juk juose gali būti įdiegtos sekimo programos.
Verslininkas pasakojo, kad lėktuve jautė tarsi į jį virs dirsčiotų nepažįstama mergina. „Nuojauta buvo, tačiau gi nekreipsi į kiekvieną tokį atvejį per daug dėmesio“ – sakė jis.