– Kastyti, praleidote tikras žvaigždės atostogas: Kalifornija, Holivudas, ištaigingi automobiliai, sraigtasparniai...
– Šitą žodį praleidžiam. „Žvaigždė, maestro, veteranas...“ Nieko verti šitie žodžiai. Tarsi labai čia kam reikia tų medalių.
– O kuo jus paviliojo Kalifornija, konkrečiai – Los Andželas?
– Jį atradau prieš penkerius metus, trečią kartą lankydamasis Amerikoje. Buvo Čikaga, buvo Niujorkas, ir tada susiruošiau į Los Andželą. O bičiuliai man sako: Kerbedi, tau viskas nublanks, palyginti su tuo, koks ten gerumas. Galvoju, Viešpatie, kas jau čia nublanks... Bet atskridau – ir tai įvyko. Po dviejų savaičių grįžau į Čikagą – nebe tas. O Los Andželą tiesiog myliu, net labai aiškiai prisimenu ir iki šiol jaučiu, kaip kvepia Los Andželo oras.
– Kuo gi jis kvepia?
– Tiksliai įvardinti negaliu, bet tas miestas tikrai turi savo specifinį kvapą, kuris tvyro visur. Grįžti ir ilgai jį atsimeni. Vilniuje prigazuota mašinų, o ten – gaivu, gera kvėpuoti. Nebe naujiena, kad miestus aš myliu du: Lietuvoje – Klaipėdą, pasaulyje – Los Andželą.
Sakysite, o kaip Amsterdamas? Birželį ten lankiausi pastarąjį kartą. Miesto architektūra graži, bet visa kita palieka slogų įspūdį. Šaligatviai iškloti trinkelėmis, bet prispjaudyti kramtomosios gumos. Katastrofa.
Pasakojo, kad Singapūre yra uždrausta kramtomoji guma. Nuostabu! Aišku, Los Andžele irgi yra visokių rajonų. Bet ten, kur aš važiuoju, absoliuti tvarka. Gal šiek tiek prinešta palmių skujų, bet tai netrukdo.
– Kalifornija svarbi amerikiečių muzikos industrijai. Jūs – Lietuvos šou verslo dalis. Gal traukia ir dėl to?
– Visuomet stengiuosi kelionėje pasisemti patirties. Pastarąjį lapkritį ten vyko Amerikos Muzikos Apdovanojimai. Bieberiai, Rihannos, Celin Dion – dešimtys tokio kalibro atlikėjų. Man labai įdomu pamatyti, kaip tai vyksta, kaip daromas televizinis šou. Visi renginiai „Microsoft“ teatre – paradoksalūs! Visuomet stengiuosi ten apsilankyti, nes man tai teikia didžiulį malonumą.
– Kiti tokią tolimą kelionę planuoja gerokai ilgiau, o jūs išlėkėte staiga, netikėtai. Kas nutiko?
– Nežinau, kas man nutiko šiais metais... Staiga pajutau, kad bręsta rimti pokyčiai mano karjeroje. Atsirado naujas direktoratas, kurį aš myliu ir gerbiu. Ir vieną dieną – pukšt, mintis – supratau, kad artimiausius pusantrų metų ar net dvejus neturėsiu jokio atokvėpio. Pamaniau, skrendu. Ir viskas.
– Amerikos turite draugų ratą?
– Los Andžele – mano jaunystės, kiemo draugai, vėliau laimėję žalias kortas. Labai patogu: pasitinka, apgyvendina, visur vežioja, viską rodo. Kitaip tai būtų nepadoriai brangu.
– Profesinė patirtis, gražūs šou, gero gyvenimo skonis. Kuo dar mėgaujatės vandenyno pakrantėje?
– Mano bičiuliai gyvena Vakarų Holivude, ten labai jauku. Man patinka viskas. Malonūs žmonės, dieviškas maistas. Ta pastrami mėsytė... Mirtis po burėmis!
– Gal turite kokių nors Holivudo kumyrų, kuriuos slapčia tikitės susitikti?
- Ne, neturiu svajonių su kuo nors susitikti gatvėje. Kita vertus, būkime realistai, nieko tu ten gatvėje nesutiksi. Kai skraidėme virš Los Andželo, gidas pasakojo, kur kieno vila. Štai ten gyvena Leonardo di Caprio... Na, pažiūrėjome, pamatėme.
Bet iš tiesų nesuku sau galvos, kur tie žmonės gyvena ir kaip man juos susitikti. Jie visi šalia. Ten gyvena visi. Ir tegul sau toliau gražiai gyvena.
– Sraigtasparnis buvo skirtas vien pramogai?
– Vienas naujų pažįstamų iš Vilniaus – muzikantas ir prodiuseris Aurelijus Sirgedas mano prašymu sukūrė tokią kantri-pop-roko dainą. Nutarėme, kad jeigu jau aš ten, reikia pafilmuoti apsilankymą mylimame mieste ir vėliau panaudoti klipui.
– Banglentėmis žavitės?
- Ne, nes bijau vandens. Gyvenime taip ir neišmokau plaukti, ir nebenoriu išmokti. Galiu nuplaukti penkis metrus, o tada jau į dugną kirviu. Nemėgstu plaukioti laivais. Man keltu iš Klaipėdos į Smiltynę persikelti jau yra kančia. Todėl vakarienės jachtoje visada atsisakysiu. Aš nuoširdžiai nemėgstu vandens. O aukščio nebijau.
– Po Amerikos esate kupinas naujų jėgų?
– Aš ir nebuvau labai pervargęs, tiesiog sulig šia kelione man baigėsi dar vienas etapas. O aš mėgstu savo gyvenimą skirstyti etapais. Dabar laukia naujų dainų įrašai, naujas albumas, du dideli vasaros koncertai – rugpjūčio 6 dieną Klaipėdos vasaros estradoje ir rugpjūčio 30 dieną Trakų pilyje. Tik darbas, darbas ir darbas.
– Tiek Klaipėdoje, tiek Trakuose koncertai vyks atvirose erdvėse. Nebijote oro sąlygų? Ar ne tiek ir svarbu, kur dainuoti – viduje ar po atviru dangumi?
– Visiškai to nebijau. Koncertai gana vėlyvi, po truputį tems, todėl bus gražios šviesos. O garsas mano koncertuose visuomet yra aukščiausio lygio. Kaip yra pasakęs vienas menininkas, aš esu „Galingiausia gerklė Skandinavijos baseine“, reiškia, įgarsinimas turi būti to vertas (Juokiasi.)
Kai sėdi salėje ir iki penktos dainos nesupranti atlikėjo teksto, net nepagauni, kokia kalba dainuoja, tai yra saviveikla. Mano koncertuose viskas turi būti suprantama nuo pat pirmos eilutės.
– Minėjote, kad turite savo direktoratą – naująją vadybą? Ko iš jos tikitės? Ko reikalaujate, kad jaustumėtės komfortabiliai?
– Aš noriu, kad visiškai suprastų mano poreikius. Taip pat reikalauju meilės ir pagarbos. Buvo daug bandančių, bet visi jie norėjo gatavo produkto, kurį galima greitai ir gerai parduoti. O aš noriu visai kitų dalykų.
Iki šiol gyvenau sau laimingai ir toliau gyvenčiau, neturiu tikslo išvažiuoti koncertuoti į Marsą. Bet tada atsirado žmonės, kurie supranta, kurie mąsto taip, kaip aš. Dabar turiu keturių žmonių komandą, vadinu ją direktoratu, nes labai nemėgstu žodžio „vadybininkas“. Jie profesionalai, dirba savo darbą.
– Koks jūsų požiūris į jaunąją kartą? Donatą Montvydą, Vaidą Baumilą, – prieš kelis metus M.A.M.A apdovanojimuose kartu atlikote himną meilei „Nakty“. Kauno „Žalgirio“ arena sušoko ant kojų, sėkmė buvo triuškinanti...
– Pamenu, ruošiausi skristi į Londoną, kai paskambino Samas ir paprašė atlikti „Nakty“. Ir dar ne vienam! Sako, bus choras, keturi solistai… Kaip, kaip, klausiu, tai ką aš ten veiksiu? Bet Samas labai suintrigavo. Pamaniau, tiek to, darykime. Ceremonijos dieną po repeticijos visi priėję sakė – tai bus geriausias renginio gabalas. Taip ir buvo…
Jei klausiate apie talentus, tai Lietuvoje tikrai yra šaunaus jaunimo. Žinoma, kad yra. Ir ne tik Lietuvoje. Pažiūrėkite, Arianos Grande daina „Touch“ – paprastutė, miela ir tokia jauki. Arba Nick Jono „Under You“ – išprotėti galima, kaip paprasta ir kaip gerai! Tokia turėtų būti ir lietuviška estrada.