„Dar trūksta iškabos, kuri keliauja iš Italijos“, – DELFI žurnalistų viešnage nusistebėjęs tarė M. Petruškevičius, savo salone vis dar dėliojantis paskutinius akcentus.
Į floristiką vėl atsigręžusio stilisto salone galima įsigyti ne tik įvairiaspalvių rožių, bet ir knygų, kvapų namams, aromatingų žvakių bei muzikinių kompaktinių diskų, kuriuose įrašytos melodijos pritaikytos elegantiškų namų aurai.
„Norėjosi sukurti tikrą Paryžiaus dvasią, – tikino M. Petruškevičius, savo salone siūlantis įsigyti išskirtinių prancūziškų prekės ženklų prekių. – Norėjosi, kad įėjęs žmogus pasijustų ne kaip prekybos centre, o kaip gerame paryžietiškame viešbutyje ar butike.“
Interjerą Manto salonui padėjo sukurti dizainerė Nerija Sabaliauskienė, kuri ypatingą aurą kūrė iš Londone bei Paryžiuje atrastų detalių. „Nebūtinai visi atėję turi kažką pirkti, – savo salono koncepciją apibūdino Mantas. – Gali ateiti ir tiesiog pasimėgauti kvapais.“
Ir nors Mantas ką tik atvėrė salo salono duris, smalsuolių jame netrūksta. Kol floristas kalbėjosi su DELFI žurnalistais, į saloną vis užsukdavo smalsuolių, susidomėjusių išskirtiniu dizainu išsiskiriančia prekybos vieta prekybos centre „Panorama“.
– Mantai, ar rožės Tavo salone kainuos brangiau nei įprastoje gėlių parduotuvėje?
– Nemanau. Manau, kad publika, kuriai patinka šie prekės ženklai, ateis pajusti tą aurą. Gal nusipirks ir vieną rožę. Juk tai tiesiog smagu.
Salone taip pat rišime puokštes. Nebūtinai iš rožių. Puokštės bus rišamos į gražų popierių, tačiau be kažkokios kruopščios kompozicijos. Siekiu natūralumo, noriu, kad tos puokštės atrodytų taip, lyg ką tik surinktos iš pievų.
– Ar salone bus galima rasti iš anksto surištų puokščių?
– Ne. Labai smagu, kai žmonės patys išsirenka gėles, kurių jiems norisi, patys pasirenka spalvinę gamą.
– Šiuo metu salone pasitinka net kelios merginos. Ar jos – profesionalios floristės?
– Tai salono vadovė ir kelios merginos konsultantės, kurios aptarnaus žmones. Jos apmokytos, kaip surišti puokštes pagal mano stilistiką. Šioje vietoje nereikia tikrų floristų, nes iš tiesų čia jie nėra labai reikalingi.
Kartais floristai viską daro labai paisydami taisyklių, o man norisi laisvės.
– Ar pameni, kada pats pradėjai dirbti floristu?
– Buvau vienuoliktoje klasėje, man atrodo. Tai buvo 16-ka (šypteli). Salonas, kuriame dirbau, gyvuoja iki dabar. Pamenu tas klientes, jos man nešdavo saldainių dėžes, kad joms gaminčiau visokias kompozicijas.
– Kaip manai, ar tos klientės sugrįš pas Tave čia?
– Gal kiek sudėtinga tai padaryti, nes jos iš Kauno, tačiau, jei grįžtų, būtų smagu pasimatyti.
– Nuo šiol bus galima įsigyti puokštę, perrištą juostele su Manto Petruškevičiaus vardu, tačiau jau kurį laiką galima įsigyti ir iš dirbtinų gėlių kuriamų kompozicijų, papuoštų Natalijos Bunkės vardu. Kaip vertini Natalijos floristiką?
– Svarbu, kad žmonėms tai būtų reikalinga. Mano gėlės žmonėms reikalingos, tai pasitvirtino. O jei Natalijos gėlės taip pat patinka žmonėms, tai kodėl neteikti to grožio? Kiekvienas kuria savaip. Aš pats nemėgstu dirbtinių gėlių, tačiau jos man netrukdo.
– Kodėl saloną nusprendei įkurdinti prekybos centre?
– Tarėmės su partneriais. Turime puikių pavyzdžių, tokių kaip „Creme de la Creme“, kurie savo veiklą taip pat pradėjo nuo prekybos centro. Norisi būti arčiau žmonių.
Salonas centre taip pat bus. Tačiau manau, kad kiekvienas ženklas pasitvirtina tada, kai žmonės jį perka. Negali juk prekė stovėti dėl grožio.
– Ar Tave bus galima čia sutikti?
– Iš pradžių tikrai taip, nes noriu, kad merginos, parduodamos net vieną rožę, perteiktų tą emociją, su kuria dirbu aš pats. Noriu, kad ir jos taip pat įsimylėtų gėles.
– Panašu, kad būsi griežtas vadovas.
– Man patinka perfekcionizmas. Tai ne griežtumas, nors gal kažkam taip ir atrodo. Nors aš kartais galvoju, kad turiu blogą savybę – labai daug reikalauju iš savęs.
– Ar jau skaičiavai, per kiek laiko atsipirks ši investicija?
– Ačiū Dievui, turiu partnerius, kurie manimi tiki (paslaptingai šypteli).