Apie įspūdžius, viešnagę Klaipėdoje ir sėkmingą aktorės karjerą - pokalbis su Migle Rim.
- Kaip užsimezgė pažintis su festivalio „GoDebut“ rengėjais?
- Na, labai paprastai. Dalyvauti festivalyje mane pakvietė Kęstutis Meškys ir aš iškart sutikau (juokiasi). Kiek žinau, Kęstutis apie mane sužinojo spaudoje, stebėjo mano veiklą.
Dėl didelio prancūziškų filmų srauto, festivalio fokusas tapo būtent šios šalies kinas. Taigi organizatoriai, matyt, pagalvojo, kad būtų įdomu pasikviesti vieną iš nedaugelio lietuvių kilmės prancūzų aktorę.
- Kokie įspūdžiai? Ar pirmas blynas neprikepęs?
- Emocijos fantastiškos. Festivalio metu sutikau daug gerų, šiltų žmonių: režisierių, festivalių rengėjų ir kitų svečių iš Lietuvos, Didžiosios Britanijos, Kanados, Prancūzijos, Estijos, Suomijos, Belgijos ir kitų Europos šalių.
Sunku ir įsivaizduoti, kokį didelį darbą atliko organizatoriai. K. Meškio iniciatyva, meilė kinui, noras tiesiog užburia. Kiek žinau, kitiems svečiams iš Prancūzijos festivalis paliko puikų įspūdį.
Tokio festivalio atsiradimas miestui yra riebus pliusas. Šis reiškinys ateityje į Klaipėdą gali pritraukti daug turistų, svečių iš kitų Lietuvos miestų ir užsienio.
- Ar viešnagės metu teko patyrinėti Klaipėdą?
- Daugiausia laiko praleidome kino salėje. Tačiau teko ir trumpai pasivažinėti, pasiplaukioti laivu po Kuršių marias. Keliavome į Nidą, Juodkrantę. Šiek tiek pasivaikščiojome ir po Klaipėdą. Mano kaip turistės akimis, uostamiestis gražiai apsitvarkė. Labai patiko pasivaikščioti palei Danės krantinę, įspūdį paliko Senoji perkėla, vaizdą puošia ir viešbučiai, restoranai pietiniame rage.
- Apdovanojimų ceremonijos metu pasipuošėte būtent jums sukurta įspūdinga suknele. Kokia tai istorija?
- Trejus metus buvau žymaus prancūzų dizainerio Thierry Marin veidas. Sužinojęs, kad dalyvausiu festivalyje, susirūpino ir man paskambino: „Migle, juk tu būsi lyg Prancūzijos ambasadorė, taigi turi reprezentuoti „la classe et l’elegance francaise!“ (liet. klasę ir prancūzišką eleganciją).
Minimalistinio stiliaus suknelę jis sukūrė atsižvelgdamas į raudonos spalvos festivalio logotipą.
- Apie jūsų sėkmę Prancūzijoje informacija Lietuvoje pradėjo mirgėti neseniai. Teigiama, jog gavote ryškų vaidmenį populiariame šios šalies seriale „Meilės paslaptys“ (pranc. „Les mysteres de l’amour“). Kokia buvo šios sėkmės istorijos pradžia?
- Pradžia, kai prieš devynerius metus su šeima persikėlėme į šią šalį, buvo sunki. Būta daug bandymų, kantriai dirbau, kol galiausiai pasiekiau tai, ko norėjau. Iš pradžių vaidinau trumpametražiuose filmuose. Mano vyras padėdavo susirasti atrankas ir išversdavo filmų aprašymus. Nors ir nemokėjau kalbos, matyt, padėjo išvaizda ir tai, kad vaidybos mokiausi aukštojoje mokykloje - Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje.
Vėliau įsisukau į mados industriją: vaikščiojau podiumu, dirbau fotomodeliu. Teko bendradarbiauti su Yves Saint Laurent ir kitais mados namais. Demonstruoti naujas kolekcijas mane vis dar nuolat kviečia vienas iš dviejų didžiausių Prancūzijos prestižinių butikų tinklų - „Printemps“. Na, o siekdama modelio karjeros, uoliai mokiausi prancūzų kalbos.
Bandžiau susirasti agentūrą, kuri man padėtų gauti vaidmenis, tačiau niekas nenorėjo atverti man durų. Nuolat girdėdavau klausimus: „Kas tu?„,“Kas ta Lietuva?„, „Ar tai Rusijos dalis?„, „Kas ta Lietuvos muzikos ir teatro akademija?“ Trumpai tariant, jiems buvo visiškai neįdomu.
Tačiau, pradėjus vaidinti teatre, vienas garsus režisierius ir aktorius, turbūt įžvelgęs neeilinį talentą, mane parekomendavo aktorių agentūrai, ir ši pradėjo su manimi dirbti. Jei ne rekomendacija ir agentūra, durys turbūt taip niekada ir nebūtų atsivėrusios.
- Iš kur jumyse tiek kantrybės?
- Nežinau, aš nejaučiu nusivylimo, kai kas nors nepavyksta. Turbūt esu optimistė iš prigimties.
- Kodėl apskritai palikote Lietuvą? Juk aktoriui kur kas lengviau tapti „kažkuo“ savoje šalyje nei ten, kur nė svetimos kalbos nemoki.
- Su vyru nusprendėme spontaniškai. Labai patiko šalis, žmonės, jautėme meilę šios šalies kultūrai.
Aišku, aplinkiniai bandė atkalbėti - esą Lietuvoje karjeros aukštumų pasiekti kur kas lengviau nei svetur. Juk mokiausi pas garsųjį režisierių Rimą Tuminą, o dar buvo ką tik įkurtas Vilniaus mažasis teatras, kuriame planavome vaidinti. Tiesa, dalis mano kurso draugų šiandien jame sėkmingai vaidina.
Tačiau trečiame kurse aš pradėjau lauktis vaikelio. Su vyru nusprendėme, kad metus, kol vis vien negalėsiu dirbti, nes teks rūpintis kūdikiu, galėtume gyventi Prancūzijoje. Išvykę vos vieneriems metams, galiausiai ten pasilikome ilgam.
- Ar pavyko išmokti prancūzų kalbą?
- Visus tuos metus stropiai mokiausi kalbos. Ir dabar džiaugiuosi, kad spektaklio, kuriame vaidinu, režisierė man suteikia galimybę tobulinti žinias. Susiburiame su kitais aktoriais ir aš sakau savo tekstą. Na, o kolektyvas taiso mano tarimą.
- Kodėl taip norėjote atsidurti kine, televizijoje? Juk turėjote sėkmingų vaidmenų teatre.
- Kai pradėjau vaidinti seriale, nenustojau vaidinti teatre, kurį be galo myliu. Tačiau pastebėjau, kad mano žinomumas padeda į spektaklius pritraukti daugiau žmonių. Tą vertina ir mano kolegos aktoriai.
- Apie ką šis serialas? Kuo jis įdomus?
- Tai - pats žiūrimiausias ir seniausias serialas Prancūzijoje. Pirmoji jo dalis buvo pradėta rodyti prieš 25-erius metus ir pagal ją buvo sukurtas visiems puikiai žinomas serialas „Draugai“.
Na, o mano personažas - turbūt kiekvienos aktorės svajonė. Moteris, kurią įkūniju, yra gražuolė KGB agentė. Ji už visus protingiausia, tad sugeba apsukriai apgaudinėti kitus. Prieš įgyvendindama savo vaidmenį mokiausi naudotis tikru ginklu.
Iš pradžių mano rolė nebuvo didelė, labiau epizodinė, tačiau kai serialo kūrėjai pamatė, kad žiūrimumo reitingai išaugo, tapau viena iš pagrindinių aktorių.
Keista, jog atsiranda žmonių, kurie galvoja, kad aš ir mano personažas esame vienas asmuo. Kartais sulaukiu laiškų, kuriuose prašoma neskriausti kitų personažų. O kiti, mane pamatę gatvėje, netgi išsigąsta (juokiasi). Pamenu, lankiausi vienoje bibliotekoje ir girdžiu - kikena jaunos panelės. Ir kai aš į jas atsisukau, jos taip išsigando! Turbūt pamanė, kad pistoletą išsitrauksiu.
- Ar žmonės jus dažnai atpažįsta gatvėje?
- O, taip. Kur benueičiau: ar į parduotuvę, ar į kavinę, vis atsiranda žmonių, kurie mane atpažįsta, nori kartu nusifotografuoti. Žinoma, atpažįsta tie žmonės, kurie žiūri televiziją: jaunimėlis, senukai arba populiariosios kultūros mėgėjai. Kad suprastumėte auditorijos mastą, turėčiau pasakyti, kad tuomet, kai mano personažas pradėjo atskleisti savo spalvas ir sukėlė siužete sumaištį, serialas sulaukė istorinio žiūrimumo rekordo - beveik vieno milijono žiūrovų vienai serijai.
Žinomumas gyvenime daug ką pakeičia. Iš pradžių būna smagu, juokinga, tačiau kartais būna ir nejaukių akimirkų. Tarkime, kai pradeda rėkti parduotuvėje: „Žiūrėkit, čia ji!“ Taigi, kartais kyla noras tapti neatpažįstamai: užsidėti tamsius akinius, ant galvos užsitempti kepurę. Norisi apsaugoti ir savo vaikus - kad dėmesys neigiamai nepaveiktų jų vaikystės.
- Konkurencija tarp aktorių Prancūzijoje turbūt milžiniška?
- Tikra teisybė. Įsivaizduokit, vien Paryžiuje - 200 tūkst. moterų aktorių.
- Kokių patarimų galėtumėt duoti kitiems sėkmės receptų ieškantiems aktoriams? Ką daryti, kad būtum pastebėtas?
- Manau, nereikia bandyti išsiskirti. Verčiau būti savimi ir nevaidinti, kad esi geresnis, nei esi iš tiesų.
- Paryžiuje pastaruoju metu neramu, nemažai imigrantų, teroro išpuolių. Kaip jaučiatės ten būdama? Kaip pasikeitė Paryžius per dešimtmetį?
Tiesa, miestas per šį laikotarpį pasikeitė. Kartais ten tikrai jautiesi nesaugus, taigi stengiuosi vengti masinio susibūrimo vietų: koncertų, metro, viešų renginių.