„Iš mano namų išėjo laimė“, - LRT televizijos laidai „Stilius“ sako buvusi politikė. Tačiau ji tiki, kad sugebės atsitiesti ir susigrąžinti, tačiau kitą laimę.
„Ąžuolai mano. Žolės jau nurautos. Dar žemuogių kartais pasitaiko, ir aviečių. Kada gyveni arti gamtos, tai jeigu esi nelaimingas, reiškia, esi kvailas. Todėl, kad gamta duota tiek emocijų ir gėrybių. Ir pagaliau tai yra sportas. Judi per dieną ir vakare toks geras nuovargis, kad skaitai knygą, ir žiūri, kad jau miegi“, - vaikštinėdama savo sodybos kieme „Stiliui“ kalba D. Teišerskytė.
„Labai gerai gyvenu“, - taip į klausimą atsako buvusi Seimo narė, pradirbusi 16 metų Seime, praėjus dvejiems metams, kai ten nebedirba. Šiandien ji džiaugiasi sodyboje atrasta ramybe Kauno rajone. Ji tikina, kad nuobodžiauti nėra kada. Buvusi politikė sako dabar galinti pasidžiaugti tikra laisve.
„Kaimynai stebisi, sako, kodėl jūs tiek daug dirbat? Tai kad neįmanoma nedirbti. Plotas didelis, o tvarką mėgstu, tai ką daryti? Turi dirbti, kad atsigultum vakare laimingas ir patenkintas“, - „Stiliui“ sako D. Teišerskytė.
Nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens Dalia dienas leidžia sodyboje. Ji tik porą kartų per savaitę priversta palikti gamtos prieglobstį ir grįžti į sostinę. Čia ji dirba Lietuvos radijos ir televizijos komisijoje. D. Teišerskytė sako, kad visus domina, kaip ji jaučiasi netekusi Seimo nario mandato. Tačiau politikė tikina dar prieš rinkimus nujautusi, kad dėl siautėjančio korupcijos skandalo partijoje ir jai teks atsisveikinti su ilgamečiu postu. Vis dėlto kokie jausmai apima pažvelgus didžiosios politikos link ir kaip ji dabar vertina save tame, dabar jau buvusiame kontekste.
„Daviau sau žodį nekritikuoti garsiai. Nors kai žiūriu televizorių, keikiuosi kaip mužikas. Galėčiau labai daug bjaurasties pasakyti apie daug ką. Bet negaliu pakęsti, kai buvę Seimo nariai arba dabar ten sėdintys Seimo nariai keikia Seimą, keikia vienas kitą, pešasi. Tai ne man. 16 metų dirbau Seime ir esu be galo dėkinga likimui už šią dovaną. Likimui ir Lietuvos žmonėms. Per tą laiką man pasisekė nesusipykti su niekuo, neprisidirbti, nepridaryti dalykų, dėl kurių man šiandien būtų gėda. Žurnalistai mane tarkavo dėl dviejų labai juokingų dalykų. Dėl to, kad negrą pavadinau negru ir dėl to, kad senjorus pavadinau nacionalinėmis vertybėmis. Man buvo priklijuota tokia etiketė, ir kartais po šiai dienai parduotuvėje kokia bobutė sako: nacionalinė vertybė. Iš pradžių labai pergyvenau, bet paskui pagalvojau, o kodėl ne? Mes kiekvienas esame tam tikra vertybė. Jei ne kraštui, tai savo artimiesiems. Arba patys sau“, - sako D. Teišerskytė.
Buvusios politikės namuose nestinga sentimentalių prisiminimų iš Seimo laikų. Praeidama koridoriumi su iškabintomis padėkomis Dalia prisimena ne vieną smagią istoriją. Sakė niekada nesitikėjusi, kad jai nusišypsos tokia galimybė pačiai išvysti didžiosios politikos užkulisius. Pasak pašnekovės, pradėjus dirbti Seime, nebuvo lengva įsisprausti į griežtus rėmus, tapti komandos nare. Moteriai reikėjo daug dirbti, net daugiau nei kitiems, nes ji į politiką atėjo iš meno pasaulio. Reikėjo nepadaryti gėdos komandai ir sau.
„Kai buvome priėmime pas Meksikos prezidentą jo vasaros rezidencijoje, buvo neapsakomai gražu. Griežė orkestras, baltos staltiesės, sodas, paukščiai. Aš staiga pradėjau verkti. Kelionėje buvome su Skardžiumi, jis paklausė, kas nutiko, kodėl verkiu. O aš pasakiau, kažin, ar mano mama mane mato. Kai pagalvoji, likimas pakankamai žiaurus man buvo. Niekada neturėjau jokių turtų ir jokio užnugario. Ir kai tas vaikelis plonomis kojytėmis ir su vatinuku ir kirvuku ant peties... Galvoju, kad net svajoti nebūčiau išdrįsusi apie tokius dalykus. Viską dariau su labai dideliu dėkingumu šiame gyvenime. Ir tebedarau.
Seime Dalia sukaupė nemenkos patirties. Ji pasakoja, kad teko atlaikyti žmonių komentarų laviną dėl 15 tūkstančių eurų išeitinės kompensacijos. O artėjant kitų metų rinkimams, neslepia sulaukusi pasiūlymų vėl grįžti į politiką. Tik klausimas, ar priims tokį pasiūlymą Dalia.
„Iš tikrųjų gavau labai puikią išeitinę ir dėkoju žmonėms už tai, nes tai mano vieninteliai... Aš nemokėjau taupyti. Mama tokia buvo. Būdavo, gauna pensiją, turėjo 10 anūkų... Tai būdavo, paskirto po tris rublius, kad kiekvienam anūkėliui būtų, arba kažkokią smulkmenytę nuperka, deda į lagaminą, kad visiems vaikeliams būtų dovanėlė Kalėdoms. Ir aš kažkaip pripratau švaistytis nuo verslo laikų, manydama, kad ta kišenė niekada neprakiurs. Tai man ta išeitinė buvo labai gerai, nes aš net mašinos savo neturėjau. Nusipirkau mašinytę ir laidotuvėms pasidėjau, kad vaikams nereikėtų išlaidų turėti. Bet sakė, kad Rašytojų sąjunga laidoja už savo pinigus, tai galėsiu išleisti kokioms kelionėms“, - juokiasi pašnekovė.
D. Teišerskytė atskleidė iš dviejų partijų sulaukusi ne visai tiesmukų pasiūlymų, tačiau sako puikiai žinanti, kiek jai metų. „O antra – man labai patinka mano dabartinis darbas ir mano laisvė. Be to, noriu dar ir pakeliauti truputį, kol galiu“, - sako žinoma moteris.
Tiesa, Dalia dabar nori atsiduoti rankraščiams ir kūrybai, ir tikina, kad dėl vasaros darbų ir puoselėjamų augalų labai kenčia kūrybinis darbas. Ji prisimena, kad kai išeis iš Seimo, liks nereikalinga ir kultūros erdvėje. Ji manė, kad į renginius yra kviečiama kaip Seimo narė, o ne kaip poetė. Pasirodo, nieko panašaus. Ji iki šiol sulaukia daugybės kvietimų pasidalyti savo kūryba. Būtent ji parašė daugiau nei 400 tekstų populiariems Lietuvos dainų atlikėjams ir tiki, jog tai – svarus įvertinimas.
„Kelias dainas parašiau vasarą pagal užsakymą. Kadangi esu žodžio žmogus, jei pažadėjau, vadinasi, turiu padaryti. O prie savo rankraščių begėdiškai neprisiliečiu. Manau, kad žiemą, po Kalėdų. Yra medžiagos, svajoju jos surinkti trims knygoms. Kitavertus nemąstau, kad esu tokia patepta Dievo rašytoja ir kad be mano knygų Lietuva išsivaikščios. Kadangi skaitau labai daug gerų knygų, ateina suvokimas, kad aš niekada taip gerai neparašysiu. Pradėjau rašyti romaną, kai išėjau iš Seimo. Galvojau, kad turėsiu laiko. Parašiau apie 50 puslapių, ir supratau, kad rašau visiškus niekus. Tokių niekų yra prirašyta“, - paskoja D. Teišerskytė.
Kūrėja sakė bandžiusi rašyti autobiografinį romaną apie keturias drauges. Anot pašnekovės, apie kitų likimus buvo rašyti lengva, tačiau kai atėjo laikas rašyti apie save, ji suprato tebesanti pikta.
„Supratau, kad esu labai pikta ant savo paskutiniųjų metų įvykių. Supratau, kad neparašysiu atsainiai atsitraukusi nuo to įvykio. Supratau, kad rašau per daug tiesos, o literatūroje jos turi būti kuo mažiau. Įkišau į stalčių. Gal žiemą, o gal ir ne. Nežinau, ar man to reikia“, - sako ji.
Taip mįslingai poetė prabyla apie dabar rašomą knygą. Dėl asmeninės tragedijos jos sieloje likę gilių randų. Prieš dešimt metų įvykusios skyrybos privertė atsidurti ties išsekimo riba. Net ir dabar po buvusios santuokos su žinomu krepšininku, trukusios 30 metų, pasukta skirtingais keliais, Dalia tikina, kad sudėti dar ne visi šios istorijos galutiniai taškai.
„Žmogus skyryboms neduoda, o aš tekėti nesiruošiu irgi. Tai kažkaip taip stabilu. Man gerai, turbūt ir jam gerai. Nežinau, aš jo jau nemačiau daug metų. Žinot, po visų tų dalykų aš numečiau 27 kilogramus. Slėpiau visą tai. Kai vaikščiojo žurnalistė ir prašė pasidalinti, kokios dietos laikausi, galvodavau, kaip duosiu tau per galvą batą nusiavusi, arba pati nusišausiu. Buvo labai sunku ir labai blogai. Seimo narių niekas negaili. Visi pasakė: taip jai ir reikia, reikėjo sėdėti namie ir virti košę. Bet aš manau, kad gerai, kad taip atsitiko. Gal žmogus dabar yra laimingas, nes su manimi laimingam būti yra labai sunku. Aš labai reikli. Reikli sau, reikli kitiems, savo vaikams. Buvo taip, kad aš visiškai valgyti negalėjau. Visiškai. Man lyg kažkas būtų užrišęs. Tai labai gerai, nes tada buvau labai graži. Ir kai atvažiavo Ispanijos karalienė, ir mes fotografavomės ten taip, visiškai atsitiktinai buvau apsivilkusi labai panašų kostiumėlį, kaip ir jos. Ir mes šalia stovėjome, ir kažkuris iš mano bičiulių žiūri... kuri čia ta Ispanijos karalienė. Tai buvo mano liesumui komplimentas begaliniai didelis. Vis dėlto geriau būti storam ir laimingam negu plonam ir nelabai“, - LRT „Stiliui“ kalbėjo Dalia.
Ji atviravo tuo metu sulaukusi labai didelio vaikų ir draugių palaikymo. „Važiuodamo su manimi į Seimo bendrabutį nakvoti. Nes buvo laikas, kai aš čia pradėdavau svirtuduliuoti ir vietoje nukrisdavau. Vieną kartą nukritau Seima prie medicinos kabineto durų. Ačiū Dievui, kad tokioje vietoje. Buvo ir nervinis, ir fizinis išsekimas“, - pasakoja buvusi politikė.
Šiandien Dalia susitaikiusi su savo likimu pripažįsta bet kada galinti sulaukti žinios apie išsikraustymą tiek iš sodybos, tiek iš namų Kaune.
„Aš jau nebeišgyvenu. Jei reikės, ir išsikraustysiu. Kam man tokie dideli namai, ir tokie žemės plotai“, - svarsto menininkė, tikinanti, kad nusipirks mažą namuką, prie kurio būtinai bus žemės plotelis. Ir čia pat ji vėl prisimena skaudžią vaikystės patirtį – ištrėmimą į Sibirą.
„Išmokau nedaryti tragedijos iš smulkmenos. Esu pripratusi prarasti“, - tokios buvo tremtyje patirtos asmeninės gyvenimo pamokos.
„Viskas kabo ant plauko, užtai aš negaliu pernelyg čia ir stengtis. Kartais bandau kokį tapetą paklijuoti. Pagalvojau, atvažiuosit jūs šiandien ir pamatysit, kad tapetas atsiklijavęs. Klijavau klijavau, o jis vis tiek atplyšo. Tokius menkus darbelius padarau, bet iš tiesų čia jau reikia gero remonto, nes viskas drėksta, grybeliai visur metasi. Turėjau be proto išmintingą mamą, ir ji sakydavo, džiaukis tuo, ką turi šiandien, nes rytoj gali neturėti. Labai džiaugiuosi tuo, ką turiu šiandien. Savo paveikslais, savo gėlėmis, savo knygomis, savo obuoliais, savo giminėmis ir artimaisiais, fantastiškomis draugėmis. Buvau puolusi į neviltį, buvo toks momentas. Man buvo gėda gyventi. Kol nepraėjo viskas, buvo labai sunku. O dabar labai linksma“, - besišypsodama kalbėjo ji.
Nuo Dalios veido nedingsta šypsena ir gera nuotaika. Kasdien džiaugtis ir judėti pirmyn priverčia vaikai ir anūkai. Poetė sako visą gyvenimą jautusi atsakomybę už savo atžalas ir tiki, jog ryšys yra esminė gyvybės sąlyga.
„Sau norėčiau palinkėti, kad vaikai būtų sveiki. Kad jiems truputį geriau sektųsi. Kad jie išmoktų būti kitokie. Jie per daug reiklūs sau yra. Jie truputį nepritaikysi šitam pasauliui ir tai yra didžiulė mano kaltė. Jaučiu labai neteisingai pasielgusi, kad neišmokiau jų gudrauti, dvigubų gyvenimo žaidimų“, - kalbėjo D. Teišerskytė.
Ji taip pat prabilo apie savo moteriškas silpnybes bei vienišus vakarus. Ji pripažįsta: namie tikrai stinga vyriškų rankų. Tačiau vilčių apie naujus santykius nepuoselėja. Draugės, šeima, veikla ir darbas – neatskiriami jos gyvenimo palydovai.
„Kai važiuoju iš Vilniaus, ne iš karto važiuoju namo. Pereinu visas parduotuves. Ypatingai rankinių ir batų. Tai yra mano baisi silpnybė. Tačiau turiu ir gerą silpnybę dovanoti. Jei galėčiau, viską išdovanočiau, jei niekas nesustabdytų. Dar silpnybė man yra mano šis kaimas. Jeigu aš jo neteksiu, man bus labai gaila. Čia viskas yra mano rankomis pasodinta. Eglės, visi medžiai, pušys ir pušelės, kiparisai. Bus gaila, bet tai ne mirtina dozė. Ir be viso to galima išgyventi. Svarbu, kad būtų sveikata. Žinoma, būtų smagu turėti draugą. Ne vyrą. Aš turiu draugų, bet tai yra ne tai. Norėtųsi turėti žmogų, kuriam ant peties galėtum paverkti. Nes dabar reikia verkti į nuosavą pagalvę. Tai yra žiauriai nemalonu. O tai apverktum, va, kokio vyro petį, vaikščiotų kokią savaitę šlapias ir galvotų apie mane. Va tokio norėčiau, bet daugiau tai ne. Ne tas laikas“, - pasakojimą apie asmeninius išgyvenimus ir iššūkius baigė Dalia Teišerskytė.