Socialinio tinklo paskyroje „Pas Editą“ televizijos laidų vedėja neseniai pasidalijo 1986-ųjų gegužės mėnesį daryta nuotrauka, kurioje ji įamžinta su raudonu maudymosi kostiumėliu. Šis kadras tuomet pateko ant leidinio „Jaunimo gretos“ viršelio.
„Pro akis neprasprūdo spaudoje pasirodęs senas „Jaunimo gretų“ viršelis. Kaip tik jo ir neturėjau! Tai pirmasis mano viršelis, darytas, kai mokiausi antrame kurse. Pagaliau! Maniau, kad niekad jo neberasiu, o čia – išlindo juokingiausiomis aplinkybėmis. Galėsiu papasakoti istoriją, jei kam įdomu“, – socialiniame tinkle „Facebook“ apie straipsnį lrt.lt rašė E. Mildažytė.
Deja, kaip Delfi pasakojo žinoma moteris, vėliau nusipirktus žurnalus teko kuo greičiau deginti krosnyje. Juokdamasi E. Mildažytė teigė, kad tokiam elgesiui ji turėjo svarią priežastį.
„Istorija buvo tokia... Visų pirma, man labai keista, kad „Jaunimo gretos“ viršelio nuotraukos autorius nurodytas Liudvikas Ruikas. Jis iš tikrųjų buvo šio leidinio fotografas, bet mane įamžino Romualdas Rakauskas. Gali būti, kad sovietmečiu dėl kokių nors suvaržymų ne kiekvienas autorius galėjo žurnalo viršelyje išspausdinti savo fotografiją. O galbūt buvo koks nors draugiškas, finansinis susitarimas“, – svarstė E. Mildažytė.
Ji prisiminė, kad 1986-ųjų gegužės 7-ąją, spaudos dieną, tuometinis žurnalistų teatras, kuriame buvo kuriami saviveikliniai spektakliai, surengti ir grožio rinkimai. Juose, anot E. Mildažytės, dalyvavo ne tik ji, bet ir visos merginos iš penkių kursų, o laimėjo moterimi persirengęs trečiakursis vaikinas.
„Po šio konkurso prie manęs priėjo žmogus, parodė nuotrauką iš vokiško žurnalo ir pasakė, kad jam reikia modelio, nes norėtų taip įamžinti kokią nors moterį. Paklausė, gal aš sutikčiau, ar galėčiau pasiimti maudymosi kostiumėlį, nuvažiuoti su juo prie ežero ir nusifotografuoti“, – pasakojo televizijos laidų vedėja.
Ji prisiminė, kad buvo dar gegužės mėnesio vidurys, nors oras tuo metu jau šilo, ežeruose niekas nesimaudė. Namuose ji susirado mėlynos spalvos maudymosi kostiumėlį ir išvyko į fotosesiją.
„Su tuo mėlynu maudymosi kostiumėliu vandenyje sušalau, buvau violetinė. Tais laikais nuotraukos nebuvo koreguojamos, ką nuspaudi, tą turėsi, niekas neretušuodavo. Po fotosesijos sulaukiau antro fotografo skambučio, sako: „Klausyk, su tuo maudymosi kostiumėliu atrodai pamėlynavusi.“ Tuomet iš kažkokios pažįstamos pasiskolinau raudoną, per didelį maudymosi kostiumėlį, vėl taškiausi po ežerą. Pamenu, valtimi atplaukė agresyvūs gelbėtojai patikrinti, kas tame vandenyje turškiasi, nuotraukoje jų neturėjo būti“, – Delfi pasakojo pašnekovė.
Praėjus vasarai, o vėliau ir rudeniui, E. Mildažytė sakė užmiršusi fotosesiją, per tą laiką įsimylėjusi savo pirmąjį vyrą Gintautą.
„Taip įsimylėjau, kad po kojomis žemė lydėsi. Staiga, prieš Naujuosius metus, 1986-ųjų gruodžio mėnesį, kai lauke buvo sniego pusnys, pastebėjau kioskuose pusnuogę Mildažytę ant žurnalo viršelio. Iš išgąsčio parduotuvėje ir visuose kioskuose, pro kuriuos važiuodavo Gintas, išpirkau visus tuos žurnalus. Jie buvo brangūs kaip velniai, gal po 60 kapeikų, o turėjau bene po 10 egzempliorių nupirkti“, – juokėsi E. Mildažytė.
Savo įraše „Facebooke“ ji teigė maniusi, kad niekada šios nuotraukos niekur ir nebepamatys, o paklausta, kur padėjo nusipirktus žurnalus, teigė grįžusi namo nedelsdama juos sudeginusi krosnyje.
„Dabar, kai pamačiau tą viršelį, taip kikenau prisiminusi“, – juokėsi su Delfi kalbėdama E. Mildažytė.
Po įrašu, kuriuo pasidalijo socialiniuose tinkluose, moteris sulaukė ir klausimų, kodėl leidinys su jos nuotrauka buvo išleistas tik gruodžio mėnesį. Anot E. Mildažytės, tuo metu buvo gūdus sovietmetis, tikėtina, kad žurnalo redaktoriai norėjo paruošti visuomenei staigmeną Naujųjų proga.
„Manau, kad jie negalėjo kitaip pasielgti ir dėl cenzūros. Kiekvienas fotografas tokią fotosesiją laikė garbės reikalu, bet kodėl prie nuotraukos parašytas Ruikas... Su Rakausku bendravome iki pat jo mirties, buvau įsitikinusi, kad jis fotografavo mane, o dabar žiūriu: juodu ant balto parašyta – Ruikas“, – svarstė pašnekovė.
Tiesa, televizijos laidų vedėja pridūrė, kad nuotraukoje yra labai panaši į savo dukrą. Pastaroji po publikacijos sulaukė skambučių iš pažįstamų, šie klausė, ar fotografijoje ji ir įamžinta.
„Dukra sakė, kad nuotraukoje – mama. Esu velnių skrynelė, iš kurios visiškai neaišku, kas gali iššokti, tad būkite pasiruošę“, – juokdamasi teigė E. Mildažytė.
Žmonės seksu mokėjo mėgautis visais laikais
Vis dėlto pro akis žinoma moteris nepraleido ir pačios publikacijos „Seksualumas sovietmečiu: pornografijos rateliai, išsipešiojusios panelės ir moters malonumo paieškos“ teksto.
Kristinos Tamelytės straipsnyje teigiama, kad istorikai Tomas Vaiseta ir Valdemaras Klumbis neseniai išleido monografiją, kurioje aptariamas seksualumas sovietmečiu. Publikacijoje trumpai aprašoma, kad knygoje nagrinėjamos temos – apie varžomą seksualinę kultūrą, moterų patiriamą prievartą, homoseksualių žmonių persekiojimą.
Kalbėdama su Delfi, juokaudama E. Mildažytė papasakojo ir, anot jos, labai nuviliantį anekdotą, kurį prisiminė perskaičiusi šį straipsnį.
„Anekdotas yra apie žmones, kurie imasi rašyti sovietinėmis temomis, visiškai nieko apie jas nesuprasdami, – supila į kažkokį keistą algoritmą tai, ką išgirsta. Anekdotas vulgarus, iš anksto atsiprašau visų, kurie įsižeis, bet jis yra labai taiklus:
Sėdi geležinkelio stotyje pankas, laukia traukinio. Jis visas išsidažęs, skiauterė – visomis vaivorykštės spalvomis, tatuiruotės, auskarai.
Priešais su pilku paltuku sėdi mano amžiaus diedukas, geria arbatėlę. Tas pankas vis provokuoja dieduką, sako: „Tai ką, tėvai, jauni nebuvom, ne, palioto nepažįstam, kaifo nežinom, bajerių nesuprantam?“
Tas diedokas atsako: „Žinai, jaunas tikrai buvau, vieną kartą per tą paliotą, arba „skrydį“, stvėriau ant bajerio ir „padariau“ povą. Žiūriu į tave ir galvoju, gal tu mano sūnus.
Taigi, galiu nuraminti visus nerimaujančius, kad tuo metu žmonės tikrai turėjo daug laiko ir nebuvo kuo užsiimti“, – juokėsi E. Mildažytė.
Anot jos, keista, kai daromi apibendrinimai individualioje sferoje: „Seksualumas yra kaip bato dydis – vieno 41-as, kito 36-as. Buvo žmonių, kurie seksu mokėjo mėgautis visais laikais. Kitas dalykas – publikacijoje sovietmetis apibendrinamas kaip vienas bendras kniutulas, kažkodėl tas laikas vadinamas sovietmečiu, ne okupacija. O juk iki Stalino mirties buvo ankstyvoji okupacija, visiškai kitoks laikotarpis, kuriame svarbūs išgyvenimo klausimai, bet žmonės mylėjo ir mylėjosi, kvailystė galvoti kitaip. Tuomet – 60-ųjų atšilimas. Apskritai, dar ir mums reikia pasivyti tuos visus rūkytojus ir ką tik nori darytojus. Ir vėlyvasis, brandusis sovietmetis, kurį aš gerai atsimenu.“
E. Mildažytė pastebėjo, kad pastaruoju laikotarpiu vyravo kurtuazija, 1972 metais „Erfurto“ naktiniame bare pirmą kartą sušoktas striptizas. Anot televizijos laidų vedėjos, apie sekso industriją nekalbėta nei viešai, nei slapta, tačiau ji egzistavo.
„Seksas – koks tik nori. Taip pat ir „Kamasutros“ perspausdintos, žmonės skaitė visokius tekstus, pornografinių žurnalų parsiveždavo. Tik į tai buvo sukoncentruotas neadekvatus nereikalingas dėmesys, nes juk negalima, uždraustas vaisius. Kitas dalykas – seksualumo viešoje erdvėje buvo žymiai daugiau, čia net klausimo nėra. Jei įeidavai į patalpą atitinkamai pasipuošęs ir pasitempęs, kiekvienas vyras ir kiekviena moteris fluidavo. Ne taip, kaip dabar – žmonės gali vaikščioti nuogi ir vienas kitam jie nebeįdomūs“, – teigė pašnekovė.
Ji pridūrė, kad kvaila manyti, jog prigimtiniai dalykai yra išmokstami iš knygų: „Romos patricijai gal kitaip mylėjosi? Kinai ar indai gal kitaip mylėjosi? Matai, atsirado apsišvietusi europiečių karta. Atsibuskite ir galvą išsimazgokite. Kažkoks keistas įsivaizdavimas, kad galima paimti klišę ir ją supilti į kažkokią formą. Aš atsiprašau, kad pasisakiau taip kritiškai, neskaičiau pačios knygos, gal visiškai neteisingai nušviesta, gal joje yra visai kiti aspektai, bet iš to straipsnio pakikenau.“
E. Mildažytė atkreipė dėmesį ir į homoseksualius žmones, prisiminė, jog anksčiau veikė netradicinės lytinės orientacijos žmonių baras „Akimirka“.
„Ten jie rinkdavosi ir visi tą puikiai žinojo bei pažinojo savo rato homoseksualus. Niekas jų nesmerkė, o, jei reikėdavo iškelti baudžiamąją bylą, tai padarydavo už politinę veiklą ar kriminalinį nusikaltimą prirašius, kad žmogus – homoseksualas, ne dėl to, kad jo tokia orientacija.
Pavyzdžiui, mano dukters krikšto tėvas, žinomas ir garsus profesorius, buvo homoseksualus. Jį visi labai mylėjo, tą visi žinojo ir nebuvo niekam jokia paslaptis. Žinoma, gal buvo ir kitokių patirčių, kokių nors persekiojimo apraiškų, gal iš tikrųjų bijojo žmonės, negaliu tvirtinti, nes tai nėra mano pasakojimas, bet, iš esmės, nebuvo viešo žeminimo ar smerkimo“, – teigė E. Mildažytė.
T. Vaiseta: knygoje analizuojame temas, kurių pasigedo E. Mildažytė
Po šio E. Mildažytės pasakojimo Delfi knygos „Mažasis o: seksualumo kultūra sovietų Lietuvoje“ autorius T. Vaiseta teigė besidžiaugiantis, kad jo ir V. Klumbio kūrinys padeda žmonėms iš naujo atrasti savo gyvenimo istorijas.
„Galiu tik nusistebėti E. Mildažytės prisiminimu, kad ją fotografavo Romualdas Rakauskas. Dar kartą pažiūrėjau į tą „Jaunimo gretų“ viršelį. Aiškiai parašyta: „Liudo Ruiko nuotrauka“. Įdomu, kas čia nutiko.
Gaila tik, kad E. Mildažytė, labai patyrusi žurnalistė, apie knygą ir apie mūsų, tos knygos autorių, kompetencijas sprendžia iš žurnalistinio straipsnio, kuriame, kaip ji puikiai žino, apie bet ką galima pasakyti tik labai bendrais bruožais“, – sakė T. Vaiseta.
Istorikas teigė visiškai sutinkantis su televizijos laidų vedėja, kad individualus žmonių gyvenimas visuomet ir visur bus įvairesnis ir sudėtingesnis nei jį pateiks apibendrinimai. Tai didelis iššūkis istorijos mokslui.
„Bet vis dėlto knygoje „Mažasis o“ analizuojame ir aptariame daugelį tų temų, kurių E. Mildažytė sakė pasigedusi. Žinoma, kad sovietinės okupacijos laikotarpis nėra monolitiškas. Per visą knygą parodome, kaip nuo stalinizmo laikų iki perestrojkos keitėsi, būtent keitėsi viešai rodomo kūno vaizdiniai, kaip apskritai keitėsi viešosios erdvės vizualinė seksualizacija.
Iš tiesų – o tą mes pabrėžėme ne tik knygoje, bet ir duodami interviu – seksualizuotų moterų vaizdų viešumoje buvo gerokai daugiau nei mes įsivaizduojame ar prisimename. E. Mildažytės nuotrauka jau iš perestrojkos metų yra geras pavyzdys. Sovietų valdžia net sąmoningai turėjo šią seksualizaciją septinto dešimtmečio pabaigoje stabdyti“, – Delfi komentavo T. Vaiseta.
Jis teigė, kad autoriai knygoje taip pat nagrinėja, kaip keitėsi viešas kalbėjimas apie seksualumą, o, anot T. Vaisetos svarbiausia – kaip keitėsi žmonių seksualinis elgesys.
Knygoje aiškiai parodome, kad skirtumai ryškūs tarp kartų – tą rodo ir sociologinės apklausos, ir etnografiniai tyrinėjimai, ir mūsų pokalbiai su tuo metu gyvenusiais žmonėmis. Nemažai žmonių, gimusių apie 1955-1960 m. ir kiek vėliau, jau tikrai elgėsi gerokai laisviau, seksualiniai santykiai vis labiau buvo atskiriami ir nuo meilės (kaip tai bebuvo suprantama), ir nuo santuokos, ir nuo įsipareigojimo santuokai.
Apie tai mums kalbėjo patys žmonės, tą rodė net ir sovietmečiu atliktos studentų ir moksleivių apklausos. Kita vertus, tai nereiškia, kad toks elgesys buvo būdingas visiems. Be to, laisvėjant santykiams nebūtinai daugėjo seksualinio malonumo. Daliai moterų pasisekdavo labiau, bet jei kliautumėmės to meto gydytojų liudijimais, daug moterų vis dėlto seksualinis pasitenkinimas su partneriais vyrais likdavo nepasiekiamas“, – sakė T. Vaiseta.
Vyras pastebėjo, kad tuo metu egzistavusią erotikos ir pornografijos kultūrą jiedu su kolega V. Klumbio taip pat aptarė knygoje.
„Pavyzdžiui, nuo aštunto dešimtmečio erotizuotų šokių buvo galima pamatyti ne tik Vilniuje, ką prisimena E. Mildažytė, bet ir garsiojoje Kauno „Orbitoje“. Privačioje ar pusiau privačioje erdvėje cirkuliavo visų rūšių erotika ir pornografija. Kiek mums leido jau šiuolaikiniai įstatymai, šią erotiką ir pornografiją ne tik aprašėme, bet ir parodėme iliustracijomis (kortos, į KGB akiratį patekusios nuotraukos ir panašiai)“, – sakė T. Vaiseta.
Tiesa, istorikas sako, kad skaitydami knygą „Mažasis o“ žmonės veikiausiai neras visko, ko jie tikisi. Atspindėti milijonų žmonių asmeninę patirtį tiesiog neįmanoma.
„Bet kažin ar tai pakankama priežastis apskritai nemėginti rašyti apie seksualumą sovietmečiu. Tą teko daryti mums, gimusiems, bet jau mažai gyvenusiems sovietinės okupacijos metais, nes ankstesnės kartos šios temos nelaikė pakankamai rimta, kad skirtų tam ne vienerius metus tyrinėti. Šito abejingumo seksualumo temai, jos nureikšminimo, pavertimo tik juokais pasekmes, manau, matome ir šiandien“, – sakė T. Vaiseta.