R. Kupsto gyvenimo pokyčiai: metė politiką, Condoleezos Rice organizaciją ir išvyko į Jungtinius Arabų Emyratus

JAV valstybės sekretorės Condoleezzos Rice įkurtoje organizacijoje dirbęs Robertas Kupstas jau beveik pusantrų metų gyvena Dubajuje. Kadaise Lietuvoje realybės šou „Kelias į žvaigždes“ dalyvavęs jaunuolis tapo rimtu verslininku, kuris šiuo metu savo laimę kuria Jungtiniuose Arabų Emyratuose.

„Neužsiimu politikos reikalais. Nors mano darbas susijęs su valdžios organais ir viešojo sektoriaus institucijomis, bet su politika tiesioginės veiklos neturiu“, - naujienų portalui DELFI pasakojo šiuo metu Dubajuje gyvenantis R. Kupstas.

Prieš porą metų jis Kalifornijoje, Stanfordo universitete baigė tarptautinę politiką. Sėkmingai įsidarbino buvusios JAV valstybės sekretorės C. Rice įkurtoje tyrimų ir analizės organizacijoje. Tačiau vieną dieną jaunas vyras nusprendė išvykti laimės ieškoti į Artimuosius Rytus. Apie tai DELFI ir kalbino kadaise Lietuvos realybės šou „Kelias į žvaigždes“ išgarsėjusį R. Kupstą.

 – Kas paskatino viską mesti ir išvykti į Jungtinius Arabų Emyratus?

 – Po bakalauro studijų dirbau Vašingtone, Jungtinių Amerikos valstijų Užsienio reikalų ministerijoje. Valdžios organuose yra labai daug administracinio darbo, vadinamojo popierizmo. Viskas vyko pernelyg lėtai, jaučiausi per toli nuo visuomeninių klausimų ir konkrečių veiksmų. Norėjau dirbti prie projektų, kur galėčiau pamatyti realų savo darbą ir jo rezultatus. 

 – Papasakok plačiau apie savo veiklą Dubajuje. Kuo užsiimi?

 – Dar studijų metais susipažinau su vienu amerikiečiu, kuris kurį laiką Jungtiniuose Arabų Emyratuose dirbo patarėju valdžios institucijose. Artimuosiuose Rytuose labai išvystytos pramogos, turizmas, nekilnojamojo turto verslas. Bet miesto infrastruktūra, energetikos, maisto, vandens ir saugumo sritys yra atsilikusios. Dangoraižiai iškilo labai greitai, bet, pavyzdžiui, atliekų rūšiavimas ir jų apdirbimas arabams vis dar yra naujiena. Vietiniai priima trumpalaikius ir labai brangiai kainuojančius sprendimus. Mūsų kompanija konsultuoja valstybines organizacijas, kaip kovoti su buitinių atliekų problemomis.

Arabų šalyse niekas nesirūpina šiukšlėmis – veža jas į dykumą ir pamiršta. Bet dykuma nėra nesibaigianti žemė. Europoje atliekų perdirbimas jau tapo natūraliu dalyku, iš kurio didžiosios šalys labai skaudžiai pasimokė. Todėl bandome savo žinias ir sistemą iš Vakarų atvežti į arabų šalis.

Arba, pavyzdžiui, agrokultūros problema. Visos daržovės nuo birželio iki spalio mėnesio į Emyratus yra importuojamos. Maisto ir daržovių kainos yra labai aukštos, todėl nusprendėme skatinti daržovių auginimą pačioje šalyje. Bendradarbiaudami su kitomis Europos kompanijomis diegiame technologijas, kurių pagalba galima sukurti tinkamą klimatą auginti daržoves sausringose klimato zonose. Tai buvo vienas projektas, nuo kurio mes pradėjome savo veiklą Rytuose.

Galbūt dabartinė veikla nėra tokia seksuali ir patraukli, kaip muzikos kūryba, bet dirbdamas šį darbą jaučiu intelektualinį pasitenkinimą.

 – Ar dažnai grįžti į Ameriką ir kaip sekėsi aklimatizuotis Jungtiniuose Arabų Emyratuose?

 – Nebuvau grįžęs į Ameriką nuo to laiko, kai išvykau – nuo 2013 spalio. Už Atlanto aš praleidau beveik visą savo gyvenimą. Be to, skrydis trunka 14-16 valandų. Būnant čia man labiau norisi nuskristi į Lietuvą, todėl kai tik turiu atostogas, stengiuosi sugrįžti į Vilnių. Arba pakeliauti po man dar nepažintą Žemės pusrutulį, aplankyti šalis, kurios man atrodo egzotiškos, pažinti Azijos, Afrikos kultūras.

Žinoma, gyvendamas arabų šalyje pasiilgstu patogumų, laisvos ir nesuvaržytos visuomenės, Vakarams būdingo gyvenimo būdo. Bet labai pasiilgau ir Lietuvos, todėl esu labai laimingas, kad iš Dubajaus skraidyti į Lietuvą yra kur kas paprasčiau nei iš Amerikos.

 – Praėjusiais metais netgi grįžai į Vilnių dėl Dainų šventės...

 – Lietuva yra labai jauki šalis. Savo namais vadinu Vilnių. Todėl stengiuosi sugrįžti į Lietuvą visada, kai tik turiu galimybių. Buvau atvykęs per Dainų šventę, atskridau į draugo vestuves. Man labai patinka tiesiog pabūti lietuviškoje gamtoje. Kai sugrįžau į Vilnių po pirmų šešių mėnesių, praleistų Dubajuje, čia man viskas atrodė taip žalia. Norėjosi įšokti į šaltą ežerą ar upę. Dar labiau pradėjau vertinti lietuvišką vasarą. Net ir tą patį lietų. Nes Rytuose aplink tave yra tik smėlis. Žinoma, prisodinta palmių, bet to vaizdo nesulyginsi su Lietuvos kraštovaizdžiu.

 – Ne paslaptis, kad Dubajuje gyvena labai daug lietuvių. Ar skiriasi Amerikoje ir arabų šalyse gyvenančių tautiečių bendruomenės?

 – Arabų Emyratuose lietuvių bendruomenės nėra tokios artimai bendraujančios kaip Amerikoje ar kitose užsienio šalyse. Tačiau Dubajuje aš turiu tikrai daug lietuvių draugų. Nemažai jų ateina į mano koncertus. Labai daug lietuvaičių dirba stiuardesėmis vietos avialinijų kompanijose. Daug lietuvių sėkmingai įkūrė savo verslus. Tačiau čia sunkiau žmonėmis susitikti spontaniškai. Čia visi labai daug dirba – nėra nieko keisto dirbti 10-12 valandų per parą, 6 dienas per savaitę. Dėl darbo, kamščių ir didelių atstumų jie labai kruopščiai planuoja savo laiką. Skirtingai nei Vilniuje, per penkiolika minučių nepasieksi miesto centro su taksi. Visus susitikimus reikia planuoti iš anksto.

 – Ar turi laiko asmeniniam gyvenimui, širdies reikalams?

 – Tiesą sakant, negaliu skųstis meilės reikalais. Suradau žmogų, su kuriuo labai linksmai leidžiu laiką, bet tolimų ateities planų kol kas dar nekuriame ir apie vestuves negalvojame. Nors jau kyla minčių nebesiblaškyti, kurti sėslesnį gyvenimą. Juo labiau, kad jaučiu aplinkinių spaudimą – man tuoj bus 29 metai, tiek mama užsimena labai norinti anūkų, tiek kiti mano bendraamžiai Lietuvoje jau sukūrę šeimas. Tačiau nežinau, ar visą gyvenimą liksiu Dubajuje. Galbūt kils noras pagyventi ir kažko pasiekti kitoje šalyje.

 – Lietuviai garsėja kaip darbštūs žmonės. Ar užsienyje kas nors akcentuoja tavo lietuviškus genus?

 – Aš pats visur akcentuoju savo lietuvišką kilmę ir tai, kad mano tėvai yra kilę iš Lietuvos. Pagal mentalitetą save laikau lietuviu, ne amerikiečius. Nors gimiau ir užaugau Amerikoje, bet lankiau lietuvišką mokyklą, buvau pilnaverčiu lietuvių bendruomenės nariu. Apskritai, Čikagoje yra turbūt daugiau lietuvių nei Kaune. Nuo pat vaikystės visas vasaras, mokyklos atostogas leisdavau Lietuvoje. Žinoma, kai ilgiau nepabūni, galbūt šiek tiek jaučiasi akcentas. Daug kas nustemba išgirdę, kad esu kilęs iš Lietuvos. Kai papasakoju apie Lietuvą, visi ją nori aplankyti. Labai akcentuoju savo lietuvišką prigimtį, kuri daugeliui yra daug įdomesnė nei Amerika.

Žinoma, daug kam įdomu ir tai, kad esu dalyvavęs lietuviškame realybės šou. Tai pakankamai unikalu, ne kiekvienas mano aplinkos žmogus yra tiek daug koncertavęs ar dalyvavęs muzikiniame TV projekte. Visiems labai smagu pažiūrėti internete vaizdo įrašus iš mano tuometinių pasirodymų.

 – Ar tavo gyvenime liko vietos muzikai?

 – Muzika man dabar kaip hobis. Savo bičiulius pakviečiu į gyvos muzikos vakarus, kuriuos rengiu džiazo klubuose. Dubajuje labai populiarios vadinamosios „Jam Nights“, muzikinių improvizacijų vakarai, kuriuose kas porą mėnesių pristatau naują programą ir aš. Scenoje per vakarą pasirodo ir daugiau atlikėjų, todėl man neleidžia kelioms valandoms užsibūti scenoje. Tačiau esu labai patenkintas muziką pasilikęs tik savo malonumui. Dabar galiu ja džiaugtis, nereikia iš to spausti pinigo ir žiūrėti kaip į pragyvenimo šaltinį. Galiu dainuoti iš dūšios apie tai, kas man iš tiesų patinka, negalvoti apie jokius formatus.

Daugiau naujienų – „Facebooke“.