Drąsus, protingas, profesionalus, gabus ir šiltas žmogus – taip artimieji, draugai ir kolegos apibūdina antradienį, birželio 6-ąją, anapilin iškeliavusį žurnalistą bei politiką Roką Žilinską. Amžinojo poilsio jo palaikai atgulė Vilniaus Antakalnio kapinėse.
Ketvirtadienį velionio atminimą pagerbė draugai, kolegos bei artimieji. Penktadienio vidurdienį bažnyčioje buvo aukojamos šventos mišios, po jų urna išlydėta į kapines.
Maldai už velionį bažnyčioje susirinko būrys jo bičiulių bei kolegų: Edmundas Jakilaitis su žmona, Danguolė Stachura, Rasa Tapinienė ir kiti.
Pasibaigus mišioms, R. Žilinsko urną iš koplyčios išnešė kariškiai. Iš bažnyčios po mišių išėję susirinkusieji neskubėjo skirstytis: tyloje pagerbė į paskutinę kelionę išlydimus palaikus.
Urną palydėjo mišiose velionį pagerbusi Daiva Žeimytė, Gabrielius Landsbergis, Andrius Vaišnys, Mindaugas Jonušas ir kiti.
Paskutinius žodžius kapinėse tarė Irena Degutienė, Viktoras Pranckietis, Daiva Žeimytė bei Rūta Sinkevičienė
„Palydime į paskutinę kelionę Roką Žilinską. Šviesų žmogų, darbštų. Per jauną mirčiai, per gražų, žmogiškai per šiltą, pernelyg artimą jį pažinojusiems ir nepažinojusiems žmonėms, – kalbėjo I. Degutienė. – Liūdna, kad nebematysime Roko akių, negirdėsime balso.“
I. Degutienė pridūrė, kad Rokas visuomet išliks šviesaus atminimo žmogus. „Laimė – tai galimybė sakyti tiesą nieko neįžeidžiant. Jis buvo apdovanotas šia laime, – kalbėjo I. Degutienė. – Tiesa, Rokas turėjo savų nelaimių. Daug metų kovojo su savo liga, su savo demonais. Kartais palūždamas, bet visada – apie tai kalbėdamas.“
I. Degutienė pareiškė užuojautą artimiesiems, kolegoms bei draugams. Išskyrė ir dukterėčią, kurią, anot jos, Rokas labai mylėjo. „Mielas, brangus Rokai, žinome, kad tau dažnai buvo nelengva, bet tu niekad nesiskųsdavai. Ačiū, kad buvai mūsų kelyje“, – padėka savo kalbą baigė I. Degutienė.
Anapilin iškeliavusį R. Žilinską pagerbė ir V. Pranckietis. „Liūdna, kad jo žemiškas gyvenimas buvo toks trumpas pasimatymas su pasauliu, – kalbėjo Seimo pirmininkas. – Tikėjau, kad visi jo darbai dar laukia priešakyje. Jis labai mylėjo Lietuvą, mūsų kalbą, žmones.“
Pasidalijęs mintimis bei pareiškęs užuojautą, V. Pranckietis pasidalijo dainos žodžiais: „Galbūt ne garsas skamba tyloj, o tyla garse. Sudie, jaunasis kolega. Ilsėkis ramybėje. Dabar tu priklausai amžinybei“.
Kalbą apie R. Žilinską prieš užberiant urną žemėmis tarė ir jo gera bičiulė, žurnalistė Rūta Sinkevičienė. „Jaunam numirti – nelaimė artimiesiems, o jam – kaip pažiūrėsi“, – kalbėto R. Sinkevičienė, pridurdama, kad R. Žilinskas itin mylėjo gyvenimą ir jį šventė.
„Gal ten irgi yra jūra, prie kurios dar pasėdėsim kartu“, – kalbos pabaigoje į Roką kreipėsi žurnalistė. Beje, atkreipusi dėmesį į čiulbančius paukščius, kurie netilo viso atsisveikinimo su Roku metu, ji pasidalijo pastebėjimu: „Kregždutės jau atkirpo dau gabalėlį dangaus“.
Paskutinius žodžius apie Roką tarė jo draugė Daiva Žeimytė. „Jam tikrai patiktų tai matyti ir jis būtų maloniai nustebintas, kiek žmonių jį myli ir gerbia, – apie minią susirinkusiųjų tarė žurnalistė. – Dabar jis turbūt filosofiškai pasirėmęs smakrą ranka, pasakytų; „Aš, Rokas Žilinskas, jus visus labai myliu.“
„Skrisk, mielas Rokai. Skrisk, širdele, – lengvos žemės linkėdama tarė D. Žeimytė. – Visi sako, kad Rokas buvo, o aš nenoriu to sakyti.“
Rokas Žilinskas palydėtas į paskutinę kelionę: