Timūrui Augucevičiui netrūksta veiklų ne tik savo kieme, bet ir už jo ribų. Vyras veda laidas „ZIP FM“, „Laisvės TV“, „2TV“. Šį rudenį Timūras pasitiko su dar vienu nauju darbu ir tapo „Audiotekos.lt“ kuriamų „Audionaujienų“ vedėju, rašoma pranešime spaudai.
– Esi uždaras ar atviras žmogus?
– Anksčiau buvau uždaresnis. Dabar stengiuosi būti atviras, bet iki tam tikros ribos. Mano dabartinė gyvenimo filosofija pasireiškia tuo, kad su naujais nepažįstamais žmonėmis pradedu bendrauti tarsi juos jau pažinočiau. Tarsi suteikiu jiems pasitikėjimo kreditą – ir jau tada palieku pačiam žmogui nuspręsti, ar jis iššvaistys tą kreditą melagystėms ir apgaulystėms, ar taps draugu. Atvirumas padaro bendravimą paprastesnį.
Tiesą sakant, geriausiai jaučiuosi būdamas vienas, savam kiaute, bet ten ilgai užsibūti negaliu, nueinu į tamsias vietas per ilgai užsibuvęs su savimi... Darbas išmokė atvirumo. Turiu projektuoti kažkokią energiją, kad ji grįžtų man pačiam.
– Kiek tau svarbi komanda, su kuria dirbi? ar esi vienišas vilkas?
– Esu komandos žmogus, jei komanda dega tuo, ką ji daro. Jei reikia tik „atbūti“, „atsėdėti darbo valandas“, manęs tokioje komandoje nebus.
– Kuo tau skiriasi darbas radijuje ir televizijoje?
– Labai skiriasi. Radijuje užtenka gerai skambėti ir tą yra lengviau padaryti. Gali galvoti vienu ar dviem sakiniais į priekį ir nekreipti dėmesio, kad atėjai susišiaušęs ar su baisiais rūbais. Čia lengviau pasijusti gerai čia ir dabar. Televizijoje tai yra žymiai sunkiau, nes turi galvoti, kaip atrodai, planuoti kadrą, esi priklausomas nuo didelės komandos, o ji būna įvairių nuotaikų. Stengiuosi save nuteikti prieš laidą taip, kad kuo mažiau trukdyčiau kitiems jų dieną ir to paties tikiuosi iš jų savo atžvilgiu.
– Kaip pailsi nuo darbo?
– Man geriausia diena, kai turiu tris filmavimus ir dar rytinį eterį radijuje. Labai mėgstu persijungti iš vienos veiklos į kitą, galima sakyti, kad nuo vieno darbo pailsiu dirbdamas kitą. Šiais metais atsisakiau video produkcijos ir dirbu kryptingai tik kaip vedėjas. Bet dirbu daug, nes tada jaučiuosi reikalingas.
Kai dar gyvenau Airijoje, grįžęs po atostogų radau kitą žmogų savo vietoje, todėl turiu panišką baimę neturėti darbo ir labai nemėgstu atostogų. Nemėgstu jų dar ir dėl to, kad „einu į minusą“: leidžiu pinigus ir nieko neuždirbu tuo metu. Man nebūtina pamatyti kokį nors ten įspūdingą krioklį kitoje šalyje – va, aną savaitgalį su valtele paplaukiojau gamtoj ir užsikroviau kaip po ilgiausios egzotinės kelionės kiti pasikrauna.
– Ar laikai save darboholiku?
– Ne, nes nusiėmiau visas papildomas veiklas. Bet aplinkui apsižvalgęs galiu pasakyti, kad yra labai blogai. Gal kaip senis dabar pasakysiu, bet kalbant apie jaunus žmones – jie imasi per daug veiklų ir nieko taip ir nepadaro iki galo. Norėtųsi, kad žmogus dirbtų visur užsibrėždamas aukščiausius kokybinius standartus ir nesistengtų atkartoti, kaip jau kažkas darė, kas dabar yra labai populiaru. Keista, kad taip bijo visi rizikuoti. Įprotis yra „greitai greitai“ – ir numesti pradėtus darbus. Nesuprantu tokio požiūrio.
– Esame įpratę tave matyti su šypsena. Kas tavo linksmumo šaltinis?
– Kiti žmonės labiausiai. Man patinka, kai žmonėms yra gera būti šalia manęs, stengiuosi jų dieną padaryti geresne. Kartais labai nedaug reikia, kad gėris pasklistų aplinkui. Pasakai komplimentą, palaikai žmogų – ir diena jau kitokia. Tiek jam, tiek ir tau pačiam.
– Kaip palaikai tonusą dirbdamas tiek daug?
– Mėgstu paflirtuoti su kolegėmis. Man tai yra protinė mankšta, savotiškas iššūkis, kaip priversti kitą žmogų tave mėgti. Panašu į renginį, tik ten tu flirtuoji su auditorija, o čia rodai dėmesį vienam ar kitam žmogui ir gauni grįžtamąjį ryšį. Tarsi įmeti malkų į ugnį, o ši padidėja ir tave labiau šildo.
-– Kaip prisimeni mokyklą? Ruduo tau - laimė ar kančia?
– Mokykla tai tikrai kančia, bet ruduo visada buvo labai gražus laikas. Ir šiais metais rudens ypatigai laukiau po visų tų vasaros peklų. Kaip kokiai žuviai vanduo, man labai patinka ruduo. Šis sezonas yra strūktūruotas, labai patinka, kai žinau, ką ir kada darysiu. Tuomet ne tik darbas, bet ir visas likęs gyvenimas aiškus pasidaro. O vasara, ypač jos pabaiga, man asocijuojasi su minčių chaosu.
– Koks buvai paauglystėje?
– Keliolikos buvau nepasitikintis savo jėgomis, spuoguotas tylenis ir augau tikrai turėdamas mažiau galimybių, nei dabartiniai paaugliai. Gana anksti supratau, kad padarysiu viską, jog mano vaikų vaikystė ir paauglystė būtų kitokia. Reikia nepraleisti savo progos. Jei nori gyvenime pokyčių, turi leisti jiems nutikti, todėl pasitaikius progai moviau iš Lietuvos.
Man labai daug padėjo išvažiavimas į Airiją, tarsi akis atvėrė. Ten pirmą kartą pajutau, kad prisiėmęs atsakomybę gaunu gražą. Tiesa, pinigus kelionei į Airiją sumetė maldos grupelė, kuriai tuo metu priklausiau. Ten supratau, kad religija dažnai nėra tik apie religiją. Dažniausiai ji yra apie santykį su šalia esančiu, empatiją kitam žmogui. Visi esame susiję vieni su kitais. O jei nori kažko gero sau, pradžioje turi parodyti gerumą kitam. Tikiu šiuo proncipu.
– O kaip dabar leidi geriems dalykams nutikti tavo gyvenime?
– Mes gyvename neįtikėtinai geru laiku, pilnu progų ir galimybių. Reikia įsileisti naujas patirtis, domėtis, skaityti, klausyti. Reikia išmokti skirti laiko sau. Aš nesu skaitantis žmogus, man sunku susikaupti prie knygos, ir taip yra nuo mokyklos laikų. Ką tik pradėjau vesti naują įdomią laidą „Audionaujienos“, trumpai pristatančią naujausias lietuviškas tinklalaides ir audioknygas. Aš pats užsikabinu nuo teksto, kurį skaitau per laidą ir man pasidaro įdomu paklausyti tą audioturinį.
Tikiuosi, kad šis projektas mane labiau įtrauks į literatūros pasaulį. Turiu omeny audioknygas, kurių pasiūla lietuviškai yra vis didesnė. Apskritai, žinių projektai man patinka tuo, kad tu gauni trumpą ir informatyvią, jau paruoštą informaciją, kurią aš pats sužinau kažką naujo ir įdomaus ir dar galiu su kitais pasidalinti tuo atradimo džiaugsmu. Dar naujienos visada yra trumpo formato, kaip ir ši Audioteka.lt rengiama laida, o tai taupo laiką.
– Koks smagiausias dalykas, nutikęs šią vasarą?
– Pastarieji kokie treji metai man yra visiškai kosminiai. Jaučiuosi lyg būčiau prikabintas prie raketos, kuri mane žaibiškai skraidina į visiškas aukštumas. Labiausiai į vidines. Šį savaitgalį atradau Bebrusų ežerą. Žinau, kad kitam tai gali būti joks ne atradimas, bet aš mėgaujuosi mažais dalykais. Manau, tai yra labai svarbu, viskas yra šalia. Dar labai džiaugiuosi savo nauju motoroleriu, varomu elektra. Tiek dėl ekologijos, tiek dėl to, kad joks skaitliukas nesisuka, tiek dėl garso. Tiksliau – tylos, kurią važiuojant trikdo tik vėjelis, pučiantis į ausis.
– Hobis, be kurio neįsivaizduoji gyvenimo?
– Darbas. Kitoks, nei prieš tai. Gal aš tikrai darboholikas?.. Visada svajojau kažką tokio paprasto rankomis dirbti: malkas kapoti ar panašiai, dėl to labai džiaugiausi galėdamas užsiimti savo namo statybomis. Paimi įrankį – ir darai. Man taip geriausiai atsijungia ir pailsi smegenys.
Va, prisiminiau, dar mano hobis yra renginių vedimas. Labai mėgstu ateiti į nepažįstamų žmonių ratą, o išeiti jau tarsi iš geriausių draugų vakarėlio.
– Kaip žiūri į klaidą darbe arba gyvenime?
– Atsimenu, kažkada vienos merginos priprašytas sutikau pravesti vestuves. Nepasidomėjau, nei kas, nei kaip. Po jaunojo klausimo „kas važiuosit su baltais mersais?“ supratau, kad pakliuvau. Buvo vienas baisiausių vakarėlių su daug girtų nesąmones darančių žmonių. Pasimokiau, kad reikia susitikti su žmonėmis gyvai ir išsiaiškinti, ar sutampa požiūris į svarbiausius dalykus. Reikia susitikti, kalbėtis ir aiškintis detales. Dar kartą įrodžiau sau, kad atsainumas išauga į didžiausas problemas. Kol pasimokai iš savo klaidų.
– Esi tikras ar susikurtas?
– Stengiuosi būti ekrane toks pats, koks ir gyvenime. Stengiuosi nesikeisti ir neišduoti vertybių, kurios man yra svarbios. Kaukę labiausiai deduosi šeimoje (juokiasi). Ten turi labiau tėčiu pabūti. Bet ir ten visada būnu tėčiu nenutoldamas nuo savęs ir tai darau nuoširdžiai, nes vaikai yra geriausia, o ir sudėtingiausia, kas yra nutikę mano gyvenime. Tenka visada su savimi sunkiai dirbti, nes vaikas iš karto pagauna, jei viena sakai, o kita darai. Iš vaikų mokausi būti dėmesingas jiems ir sau bei nusiimti visas kaukes.
– Kokį garsą pasaulyje išjungtum, jei galėtum ir kodėl?
– Žmonių nepasitenkinimą ir zyzimą. Jei nustotumėm zyzti, dėl to, kas nepatinka ir daugiau darytumėme, visiems būtų geriau.
– Mieliausias girdėtas garsas?
– Žinutė, kad į sakaitą pinigai pagaliau įkrito (juokiasi). O jei rimtai, tai labiausiai trūksta močiutės balso. Labai jos pasiilgau.