Šiame atvirame pokalbyje su Raimondu kalbėjome apie jo požiūrį į humorą, senatvę, politiką ir lietuviškosios kasdienybės niuansus.
– Ar tu nieko prieš jei pavadinsiu tave pačiu linksmiausiu Lietuvos senjoru?
– Gal, nežinau… Jei taip pavadinsi, tegul jau taip ir būna. (juokiasi) Nors manau, Lietuvoje yra ir linksmesnių. Pavyzdžiui, mūsų Seime.
Raimondas Šilanskas, garsėjantis aštriu liežuviu ir humoro jausmu, pripažįsta, kad pensija jį „ištiko“ kiek netikėtai. Nors naująjį savo statusą jis priima su šypsena, pokalbio metu neslepia, jog tai jam buvo šioks toks kultūrinis šokas.
– Koks buvo pirmas jausmas, kai tapai pensininku?
– Žiaurus… Nesitikėjau, kad tai nutiks taip greitai. Paskambino kažkokia mergina ir sako: „Kodėl neateinate į „Sodrą“?“ Galvojau, kad rimtai kažką pridirbau, o ji sako: „Atsiimti pensininko pažymėjimo…“ (juokiasi) – Tikrai buvo šokas.
Ši reakcija puikiai atspindi jo gyvenimo filosofiją – Raimondas nepriima nieko per daug rimtai ir stengiasi kiekvienoje situacijoje surasti juokingąją pusę. Pensija jam tėra formalumas, nes, kaip pats sako, „gyvenimas ties tuo nesibaigia“.
– Daug kas išėję į pensiją žada ilsėtis, anūkus auginti, kai kas knygas prisiminimų rašyti. Kaip tu?
– Ne, dar nesiruošiu kaip sportininkai sako, kabinti sportbačių ant vinies.
– Bet kiek supratau dėl to labai neliūdi.
– O ko čia liūdėti. Tai tik kažkokie skaičiai pase, o visa kita niekis. Gyvenimas gi nesibaigia ties tuo.
Humoristas neslepia, kad veiklos jam tikrai netrūksta. Nors daugelis išėję į pensiją pradeda ramesnį gyvenimą, Raimondas renkasi aktyvią veiklą ir toliau džiugina publiką tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. Netrukus jis planuoja vykti į Airiją susitikti su ten gyvenančiais lietuviais, o jo pasirodymai visuomet kupini energijos bei sąmojo. Net ir dabar, kai oficialiai tapo senjoru, jo repertuaras nesikeičia.
– Ir toliau dirbi išsijuosęs. Kiek žinau, ko jau ko, bet renginių netrūksta. Štai ir šiandien, žinau, trumpam užsukai į Kauną ir važiuosi į Kuršėnus.
– Oi, yra gyvas velnias. Kiek anksčiau, tiek ir dabar. Tik spėk suktis. Ir ne tik Lietuvoje bet ir užsienyje kur gyvena mūsų broliai ir sesės. Va dabar netrukus į Airiją kelioms dienoms važiuosiu.
– Kaip su keiksmažodžiais tavo pasirodymuose? Gal dabar, kai tapai pensininkas, „surimtėjai“?
– Kaip be jų. Tai kaip ta druska sriuboje.
– Ar yra tekę skaldyti anekdotus būtent vien senjorams?
– Be abejo. Kartą teko tremtiniams pasirodyti. Aišku, ten buvo kiek švelnesni anekdotai nei sakykim kur nors kurorte Šventojoje. Ten publika kita, labiau atsipalaidavę.
– Tad suskelk anekdotą apie pensininkus.
– Oi, jų tiek, kad nors vežimu vežk. Pradėčiau pasakoti viso vakaro neužtektų. Pensininkas tiek man, tiek tikriausia ir kitiems iškart asocijuojasi su parkinsonu ir alzheimeriu. Dar nei vienu, nei kitu ačiū Die nesiskundžiu.
R. Šilansko humoras ir polinkis į tiesmuką kalbą puikiai atsispindi jo požiūryje į politiką. Nors, sako, kad aktyviai politika nesidomi, rinkimuose balsuoja ir turi savo favoritus. Klausiamas, su kokiu politiku „eitų į kalnus susirišęs viena virve“, jis šypteli ir atsako gana drąsiai.
– Tad dabar noriu pakalbėti apie politiką. Ar ja domiesi?
– Ne… nelabai, na gal šiek tiek.
– Tikiuosi balsuoji Seimo rinkimuose kaip visi padorūs Lietuvos piliečiai?
– O kaipgi, be abejo.
– Tad kokia ta mūsų Lietuvos politinė padangė? Tamsi ar šviesi?
– Aš manau, kad kiekvienam Lietuvos žmogui politikai visada yra blogi. Taip visada buvo, ir manau visada bus.
– Tačiau manau turi savo politikus favoritus?
– Be abejo turiu.
– Tad su kuriuo iš dabartinių ar buvusiųjų politikų eitum į kalnus susirišęs viena virve?
– Supratau klausimą. Dar sakoma, su kuriuo eitum į mūšį. (pauzė) Ko gero, su Rolandu Paksu.
– Jis jau politikoje nesireiškia. O iš dabartinių?
– Žinai, daug kas jį labai kritikuoja, smerkia dėl tam tikrų pasisakymų, bet ko gero su Remigijumi Žemaitaičiu.
– Kuris iš politikų turi geriausią humoro jausmą?
– Nėra čia ką ilgai galvoti. Česlovas Juršėnas. Jau vien tai daug sako, kad jis kolekcionavo karikatūras.
– O kuris politikas yra, kaip kartais sakoma, „gyvas vaikščiojantis anekdotas“?
– Nėra čia ką ilgai galvoti, Petras Gražulis. Jis kalba vieną, daro kitaip. Kartais manau, kad jis pats nesuvokia to.
– Jei sakykime tave pakviestų į Seimą ir paprašytų jį atidaryti, pradėti naują kadenciją. Ką pasakytum?
– (pauzė) Pasakyčiau, sveiki dykaduoniai.
– Užpyktų ant tavęs..
– O kodėl turi pykti. Ne paslaptis, kad žmonės bankus apiplėšia daug rečiau, nei jie žmones.
– Dabar tokia kaip ir mada, partijos į savo sąrašus įtraukia žinomus šoumenus, sportininkus, kultūros veikėjus. Jei tave kas būtų pakvietę ir tyčia ar netyčia patektum į Seimą…
– Oi, ne, baik tu mane gąsdinti…Aš geriau pasėdėsiu kur nors prie vandens su meškere, ar begrybaudamas.
– Jei jau užsiminei apie grybus, prieš kelis metus, žinau, grybaudamas rimtai paklydai, ir tada pasakei, kad viskas, matyt jau senstu. Ar dar pagrybauji?
– Taip, o kaip kitaip. Kažkas neseniai sakė, kad jau grybų nėra, o aš vakar grybavau ir radau baravykų visą krepšį.
– Esi gimęs Kaune. Turi anekdotų apie gimtąjį miestą?
– O kaipgi. Išeina toks balvonas į gatvę ir rėkia, aš kiečiausias, stipriausias, krūčiausias… Kažkas prieina ir jam iš nugaros stukteli kaip reikiant. Tas atsibunda po pusvalandžio ir galvoja. Na jo, gal toks ir esu, tačiau ne tame rajone.
– O kaip su Vilniumi?
– Atvažiuoja vilnietis į Kauną. Pagyvena dvi dienas, ir sako, koks kaimas, jie iki šiol su moterimis gyvena…
Pabaigus šį interviu bei kulniuojant Nepriklausomybės aikšte, ant sienos išvydau priklijuotą „partizaninį“ vieno koncerto skelbimą. Raimondo paprašiau prie jo papozuoti, ir paklausiau ko jis paklaustų toje… „ministerijoje“?
– Palauk, tuoj paklausiu…. (išsitraukia telefoną ir kažkam skambina. Vėliau paaiškėjo, kad žmonai Aušrai). Jau žinau ko, daugiau ponai ir ponios šypsokitės. Būkite šiame gyvenimo teatre linksmi aktoriai. Gi gyvenimas toks trumpas.