– Arina, jūs esate ne tik dainininkė, bet kosmetologė.
– Taip, dirbau kosmetologe, bet dabar dainavimas yra pagrindinis mano darbas, nes visam kitam nebelieka laiko. Didžioji laiko dalis atitenka koncertinei veiklai, o dar papildomai dirbu vokalo dėstytoja privačiame meno inkubatoriuje, kur gali ateiti mokytis dainuoti ir moksleiviai, ir studentai, ir dirbantys.
– O kaip studentai reagavo į žinomą dėstytoją?
– Kai ateina pirmą kartą į klasę, tai trumpam sustingsta vietoje. Bet po poros pamokų dingsta susikaustymas ir atsiranda ryšis, kuris būtinas tarp mokytojo ir studento.
– Senais laikais Jūrmaloje, o po to ir Sopote laimėjote Grand Prix. Jei būtumėt turėjusi daugiau pažinčių ar įtakos, gal būtumėt žinoma pasauliniu mastu?
– Kiek žinau buvo įvairių pasiūlymų, bet dėl vadybininko kaltės kažkas neįvyko. Tada man švilpė vėjas plaukuose ir daug kas nerūpėjo. Jei būčiau turėjusi dabartines smegenis, būčiau dariusi viską pati.
– Po koncertų ir mokytojavimo, kaip atsipalaiduojate ir surenkate save iš naujo?
– Taip, darbas daug reikalaujantis energijos, todėl labai atpalaiduoja įdomi knyga, maisto gamyba, rankdarbiai ir taip toliau. Gera draugų kompanija, bet tam reikia atskirai skirti laiko.
– Jūs esate ir gera kulinarė. Turite savo firminių patiekalų?
– Pavyzdžiui, draugams gaminsiu savo firminį patiekalą – vištienos pašteto kepenėles. Jiems tai labai patinka. Taip pat pati kepu duoną. Va, tokios bus mano vaišės. Esu eksperimentuojanti, nes kelionėse prisiragauju įvairių patiekalų, kuriuos vėliau noriu pasigaminti namuose. Labiausiai traukia italų, azijiečių virtuvės.
– O ką gaminat, jei nėra laiko?
– Jei nėra laiko, tada svarbu, kad šaldytuve būtų kiaušinių ir sriubos.
– Dažnai sakote, kad einate per gyvenimą rokenrolišku žingsniu. Ką tai reiškia?
– Pramerki akis ir pradedi džiaugtis. Tada visai kitoks požiūris. Kas praeityje, tą palieki ir eini į priekį. Turi savo trajektoriją, nori ją mažini, nori didini. Aplink sveiki giminaičiai, ko dar norėt? Tiesiog žiūriu į viską paprasčiau.
– Kiek laiko ir darbo turėjot įdėti, kad atsirastų toks požiūris?
– Taip, padirbėti tikrai reikėjo daug su savimi, nes aš mėgėja dalinti patarimus, o pati jais nesinaudojau. Vadinasi, reikia mažiau šnekėti, pradžioje su savimi išsiaiškinti reikalus.
Aš nelinkusi nugrimzti gilyn į kažkokią vieną situaciją ir ten tupėti. Man paprasčiau atsikelti ryte ir eiti pirmyn. Jei tau spjauna į nugarą – tu esi priekyje (šypsosi). Ir esant sunkumams dažniausiai būnu su savimi, bet neleidžiu sau ilgai depresuoti. Tiesiog tam nėra laiko.
– Esate minėjusi, kad yra sušlubavęs pasitikėjimas žmonėmis. Kodėl?
– Taip, galiu pasitikėti tik savimi ir savo artimaisiais. Kažkas žmonėms atsitiko, man baisu. Išdavystės, apgaudinėjimai, melavimai, kažkas daroma tau už nugaros. Tiesiog pasidarė sunku su kažkuo kažką daryti bendro, nes žmonės pasidarę nesąžiningi. Deja, reikia žiūrėti tik savęs. Tau gali šypsotis į veidą, bet nusisukę daryti priešingai nei susitarta.
– Gal tai lemia mūsų materializmas?
– Taip, žmonės pasidarę pikti ir godūs. Jiems pinigai kaip lašiniai. Nesakau, kad pinigai blogai, bet juos reikia gerbti ir neišprotėti dėl to.
– Tai turbūt lemia ir auklėjimas. Su mama turėjote labai artimą ryšį, bet ji griežtai jus su broliu auklėjo.
– Mano tėveliai anksti išsiskyrė, kai man buvo 6 metukai, todėl vis tiek buvo daugiau bendravimo su mama. Bet susitikdavome ir su tėčiu, to niekas nedraudė. Mama apdalino visus meile, perdavė atsakomybę, stiprybę. Daug turėjo išminties, kurią aš tik daug vėliau supratau. Nors mamos nebėra, kiekvieną dieną galvodama apie ją, vis dar kažką prisimenu ir pasisemiu tos išminties. O iš tėvo pasiėmiau to cha-cha, to rokenrolo. Jis buvo rokenrolinis vaikinas (juokiasi).
– Kaip suprantu, kad ir išsiskyrę tėvai išlaikė gerus santykius?
– Pas mus toks modelis giminėj, kad su visais buvusiais yra geri santykiai.
– Kokia jūsų tėvų meilės istorija?
– Tėtis skrido į komandiruotes į Ukrainą, kur susipažino su mano mama. Ten gimė mano brolis, bet jam reikėjo grynesnio oro dėl sveikatos, todėl vėliau tėvai pervažiavo į tėvo gimtinę – Lietuvą. Tad aš gimiau jau čia.
– Vadinasi, nemažai laiko praleisdavote Ukrainoje?
– Taip, visos vasaros, žiemos atostogos buvo Kryme. Močiutė laukdavo visų savo anūkų, nes mano mama iš 8 vaikų šeimos. Tai įsivaizduokit, kiek mūsų ten buvo. Ji įdėdavo kiekvienam anūkui po pinigiuką ir saldainiuką. Stalas visada buvo gausus vaišių, mes vaikai po stalu, o suaugę prie stalo traukdavo keliais balsais dainas.
– O dabar yra išlikę ryšys su Ukraina?
– Taip, neseniai svečiavosi pusseserė iš Ukrainos. Dar Tarybų Sąjungos laikais maniškiai išsikraustė į priklausantį Rusijai miestą.
– O kur jūsų sūnus dabar gyvena?
– Jis su šeima persikraustė iš Anglijos į Vengriją, nes iš ten kilusi jo žmona. Mano anūkėlei yra jau 2 metukai. Ji žiauriai faina ir protinga. Vaikas auga meilėje, nuolat šypsosi. Pas mus šeimoje visi tokie su plačia šypsena. Susitinkame nelabai dažnai, kartą per pusę metų. Jie buvo labai užsiėmę, kūrė savo verslą, įsikūrė naujoje vietoje, o dabar atsirado daugiau laiko ir nusprendėme kas 4 mėnesius keliauti kur nors visi kartu. Sūnus pabaigęs kulinarinę mokyklą ir Austrijoje dirba pagal profesiją.
– Norėtumėt, kad jis gyventų Lietuvoje?
– Aišku, noriu, nes čia visi savi ir šalia. O ten tik darbas ir šeima.
– Jūs irgi anksti pasukote skirtingais keliais su sūnaus tėčiu. Iš jūsų yra nuskambėjusi frazė, kad nenorėjote ištekėti ir norėjot sūnaus. Viskas išsipildė realybėje. Kodėl nesinorėjo tradicinės šeimos?
– Ką aš žinau...Mama mane palaikė dėl tokio sprendimo, nes su vyru gyvenome nesusituokę, o visa kita man buvo nesvarbu. Mažai mąstėm, analizavom, tiesiog gyvenom, kažkaip nesureikšminome tų vestuvių.
– Bet kažkada esate minėjusi, kad norisi tos baltos suknelės?
– Gausis tai gausis, bet aš puikiai be to gyvenu. Tiesiog žmogus tinka arba ne, kaifuoji arba nekaifuoji, pasitiki arba nepasitiki.
– O dabar turite mylimą žmogų šalia?
– Taip. Daugiau negaliu pasakyti, bet turiu ir viskas (juokiasi).
– O kaip jums pačiai sekasi sugyventi su savo geromis ir blogomis savybėmis?
– Mėgstu patingėti, o vėliau pykstu ant savęs. Atrodo, vieną dieną gali nuversti kalnus, kitą – negali pakelti rankų. Gal čia mėnulis kaltas? Bet yra dalykų, kuriuos užsibrėžiu ir darau iki galo. Tas mano užsispyrimas man patinka. Pavyzdžiui, pati darau papuošalus. Galiu juos išardyti 200 kartų, kol nebus taip, kaip noriu.
– O kaip jūs atradote savyje šį dar vieną talentą – papuošalų gamybą?
– Man kažko ypatingo reikėjo koncertui, bet neradau. Po to sūnus padovanojo papuošalą, kuris labai brangiai kainavo ir nebuvo jau toks gražus. Tiksliai nepamenu, bet turbūt tai mane ir pastūmėjo kurti tokius, kokių aš pati noriu. Pati prisipirkau instrumentų, medžiagų ir pradėjau gaminti.
– Jūs turite daug talentų: kosmetologija, kulinarija, papuošalų gamyba, žinoma, ir jūsų vokalas. Kaip visa tai atrandate savyje?
– Kosmetologija – tai mano senos svajonės išsipildymas. Man be proto tai buvo įdomu, nes užkulisiuose visus grimuodavo ir tu žiūri kaip ką daro su žmonėmis. Mano draugės dėka įstojau mokytis kosmetologiją ir tuo pačiu laiku mano vaikas įstojo į kulinariją. Tai va, mokėmės kartu. O papuošalai savaime atsirado, nes aš labai žaviuosi žmonėmis, kurie daro ką nors savo rankomis.
