Rolandai, ar jausmas lipti į sceną po ilgos ir priverstinės pertraukos ypatingas? Su kokiomis mintimis ir jausmais laukiate susitikimo su publika?
Dvejopas jausmas. Žinoma, yra didelis noras vėl išeiti į sceną, tačiau sykiu yra ir didelis nerimas. Vis dėlto, ta priverstinė pauzė, kuri užsitęsė pusę metų, ir atlikėjui, o galbūt ir žiūrovui, yra per ilga. Dingsta scenos, partnerių, publikos pojūtis. O ir atlikėjo mintys kurį laiką gali būti užimtos susirūpinimu, ar viską darai teisingai, ir noru, kad viskas praeitų sklandžiai. Bet, manau, repeticijos prieš pasirodymą turėtų suteikti drąsos ir pasitikėjimo, netgi džiaugsmo, kad vėl esame kartu ir pasiilgę to, ką sukūrėme.
Kita vertus, kai visi dabar esame didelėje nežinioje dėl ateities, tiesiog reikia naudotis proga, kad leista išeiti į sceną, o žiūrovams ateiti į koncertą, tad dabartinė situacija gal net padidina pasirodymo scenoje vertę. Kas šiandien gali būti tikras dėl rytojaus? Niekas.
Kaip manote, ar koronavirusas pakeitė žmonių įpročius lankytis koncertuose ir spektakliuose? Ką patartumėte tiems, kurie nori, tačiau baiminasi atvykti į „Poetai ateina“ parodymą festivalyje „Untold City“ Vilniuje ir Kaune?
Paplūdimiai, naktiniai klubai, gatvės, miestų šventės, barai pilni žmonių be kaukių, be pirštinių, tad manau, jei žmogus ateis į koncertą ir pernelyg nekontaktuodamas su kitais, nesitrindamas pilvais ir alkūnėmis, saugiai bus palydėtas į savo vietą, tikimybė užsikrėsti, palyginus su mano išvardintais pavyzdžiais, manyčiau yra daug mažesnė.
Aš ne medikas, nežinau visų viruso keliamų pavojų tykančių žmogaus organizmui. Šitas virusas, kaip pastebėjau, toks be taisyklių, tad sunku pasakyti kur, kada, kaip, nuo ko gali juo apsikrėsti ir būti apkrėstas. Daug pavojų tyko paprasto žmogaus visur ir visada, ir slėptis nėra kur. Niekada nežinai, iš kurios pusės ir kas į tave nusičiaudės...
Koronavirusas sujaukė visų gyvenimus, tačiau teatro žmonės tai pajuto ypač stipriai ir skaudžiai. Štai jūsų spektaklio „Pamoka“ turas po Lietuvą, į kurį beveik visi bilietai buvo parduoti, buvo sustabdytas ir nukeltas į rudenį. Kaip jaučiasi aktorius priverstiniu būdu likęs be teatro scenos?
Šioje vietoje galima būtų pradėti aimanuoti, skųstis, reklamuotis, bet to nedarysiu. Daugybės sričių žmonės, ne tik meno ar pramogų pasaulio, atsidūrė nepavydėtinoje padėtyje. Tokia patirtis yra visiškai nauja ir žiauri. Juk natūralu, kai vienoje ar kitoje veikloje būna pauzių, bet kai tiesiog yra neleidžiama kažką daryti, tai – nauja patirtis. Nežinau, kaip jaučiasi kiti, bet pagalvojau, jog dar pusmetis ir bus galima save vadinti buvusiu aktoriumi. Aktoriumi esi tol, kol esi scenoje, o jei taip nėra, tai tu tiesiog žmogus, kuris kažkada profesionaliai vaidino. O koks tu profesionalas, jei metus ar dar ilgiau nesi savo profesijoje, savo stichijoje? Tada jau galima sėdėti pokalbių laidose, kurių, kaip pastebėjau, daugėja, ir pasakoti apie savo pomėgius, buitį, kepti prieš kameras pyragus ir prisiminti laikus, kada vaidinai.
Man aktorius įdomiausias scenoje, kadre, o ne kalbantis apie tai, apie ką kalbėti gali kiekvienas.
Scenos menas yra įkandamas ne kiekvienam, tam reikalingas ne tik talentas, bet ir nuolatinis tobulinimasis, nuolatinis buvimas scenoje. Kalbėti lengviau nei suvaidinti net ir mažą epizodą. Ką jau bekalbėti apie didesnį krūvį. O ir be šios, su virusu susijusios situacijos, matau, jog tiek aktorių, tiek mokytojų profesija tampa nykstanti. Juos pakeis, pavyzdžiui, terapijų specialistai arba žmonės patys kurs, vaidins, o mokysis tik testų principu, atsakinėdami į jiems pateiktus klausimus. Sudėjai varneles ir jei jos tampa žalios – egzaminą išlaikei...
O ar įsivaizduotumėte pasaulį išvis be teatro? Koks būtų mūsų visų esminis praradimas, jei staiga (sunku įsivaizduoti) teatro nebeliktų visai?
O ne, teatras neišnyks niekada. Jo yra kur kas daugiau nei daugelis įsivaizduoja. Tik gaila, kad teatro, vaidybos daugiausia yra ten, kur mažiausiai turėtų būti. Tik ne visi pastebi režisūrą ir mano, jog viskas vyksta natūraliai.
Kaip manote, ar įmanomas teatras internetu? Kaip žinojimas, kad tarkim 1000 žmonių stebi spektaklį tiesiogiai internetu paveiktų aktorių? Ar tai iš dalies įmanoma prilyginti pilnai salei?
Dabar kažką panašaus jau matom. Vyksta sporto varžybos, stadionai tušti, bet žaidėjai žaidžia pilnu pajėgumu. Toms komandoms, kurios žaidžia išvykoje, dabar lengviau, nėra šeimininkus palaikančios sirgalių minios, nėra rizikos būti kuo nors apmėtytam iš tribūnų, niekas nebeišbėga į aikštę apkabinti Ronaldo… Kalbant apie teatrą, žiūrovas ne stebi spektaklį, o tiesiogiai dalyvauja jame. Jis yra lygiavertis to proceso dalyvis: savo reakcijom, įsigilinimu, klausymu, netgi tyla.
Žiūrovo tyla salėje ir tuščios salės tyla yra visiškai skirtingos dvi tylos. Vyksta apsikeitimas energijomis, įvyksta kažkoks susivienijimas, kai atlikėjus ir žiūrovus suvienija tema, istorija, pasakojama scenoje, aktoriaus energija ir jausmai paliečia salėje sėdinčius žmones, o jie jam atsako tuo pačiu. Gaila būtų to netekti.
Kita vertus, be žiūrovų salėje nebus ir kosėjimų, kėdžių bildėjimo, niekada neišjungiamų telefono skambėjimo melodijų, aktoriai mažiau vaidins publikai, o labiau koncentruosis į scenos partnerį. Taip kad, spektakliai internetu vis geriau nei nieko. Bet vis tik jie netektų didelės dalies žavesio. Tai būtų tiesiog tiesiogiai stebimas turinys, o turinio, kurį gali pasižiūrėti per savo įrenginį internete – į valias. Žiūrovas, žiūrintis spektaklį gyvai, liudija jo gimimą, augimą, finalą.
Kiekvienam aktoriui yra tekę vaidinti tuščiai salei (per generalines repeticijas, atliekant spektaklio įrašą televizijai). Koks skirtumas aktoriui vaidinti tuščioje salėje ir su žiūrovais?
Suvaidinsim – pamatysim. Repeticija yra repeticija, skirta labiau kuriantiems spektaklį, o pats vaidinimas jau yra skirtas žiūrovui. Pažįstamas jausmas, kai vaidini pilna koja ir žinai, kad tai yra tik pasitikrinimas prieš tikrąjį pasirodymą. O kaip bus, kai vaidinsim spektaklį tuščiai salei, nežinau, to dar nesu patyręs. Iki šiol dažniausiai salės būdavo pilnos. Tikiuosi tai nebus sceninė - kosminė vienatvė ir tavo balsas tyruose…
Rudenį, atnaujinus teatro veiklą patalpose, gali būti reikalavimas žiūrovams dėvėti kaukes. Kaip tai paveiktų aktorius? Kokius jausmus jums keltų kaukėta publika?
Na, jeigu visi žiūrovai salėje bus su juodomis kaukėmis, tai gali atrodyti kaip kokios nors teroristų grupuotės suvažiavimas. O jei žiūrovai dėvės vienodas baltas arba melsvas kaukes, tada gal salė atrodys lyg didelė operacinė, kurioje didžiulis būrys gydytojų stebi pacientą, kuris kažkodėl operuojamas scenoje. Žiūrės ir stebėsis, koks jis gyvybingas ir sąmoningas, ir ar nereiktų pastiprinti jam narkozės… O jeigu rimčiau, to irgi neteko patirti. Čia dar ne blogiausias variantas. Liūdniau būtų, jei aktoriai monologus sakytų, dainininkai operos arijas trauktų kaukėtais veidais. Tikiuosi greitu laiku iki to neprieisim, nes nei vaizdo, nei garso...
Medicininės kaukės uždengia pusę veido: nuskaityti emocijas yra daug sunkiau, apsimesti, kad esi linksmas, kai liūdna - daug lengviau. Ar uždėję kaukes mes visi tampame šiek tiek aktoriais?
Kaukės žmonių gyvenime, juk nieko naujo. Juk dažnas iš mūsų užsidedame vienokią ar kitokią kaukę, netgi turime nemažą jų arsenalą ir keičiame jas tinkamai progai pasitaikius. Žmogų be kaukės retai sutiksi. Yra žmonių, kuriems kaukė taip prilimpa, priauga, jog tampa tikruoju jo veidu. Būna sunku atskirti, ar tai yra tikras žmogaus veidas, ar jo susikurta kaukė. Čia filosofuoju, žinoma. Galbūt suklestės kaukių menas ir dizaineriai turės kur pasireikšti. Kaip pastebėjot, kaukės tampa vis įdomesnės ir tai tik pradžia… Gal beveidiškumo laikas ateina? O juk gyvas, atviras, neuždengtas žmogaus veidas, tai – visas pasaulis.
Koks buvo jūsų karantinas? Žinomas jūsų pomėgis bėgioti ilgas distancijas. Ar karantino metu korėte kilometrus? O galbūt atradote naujus poetus ir rašytojus ir jų kūrinius? Kokios kūrybinės mintys kilo per šį keistą visiems mums pusmetį ir kada sulauksime naujo jūsų spektaklio ar koncertinės programos?
Manau, niekada nebuvo lengvų laikų… Aš ir taip esu nuolatinėje saviizoliacijoje. Nesu kompanijų, susibūrimų mėgėjas, retai kur dalyvauju, nors ir esu kviečiamas. O šis pusmetis išties labai ypatingas, keistas, neįprastas. Jau ko ko, bet laiko sau, manau, kiekvienas turėjo daug. Žinoma, skaičiau, šiek tiek bėgiojau ir, kaip visi, laukiau.
Gera turėti minčių, idėjų, planų, kai žinai, kad galėsi juos realizuoti, kitaip tos idėjos gali tapti kankinančiai skausmingos. Autorių, prie kurių kūrybos norėčiau prisiliesti, tikrai radau. Tai ir lietuvių poetai, prozininkai, ir man naujai atrasti pasaulinės literatūros klasikai. Šiuo metu esu susidomėjęs vienu, garsiojo fantasto Rėjaus Bredberio apsakymu ir norėčiau jį paversti spektakliu. Apsakymas apie galimą rytojų, apie galimus mus ateityje, kokie mes būsim ar ieškosime vieni kitų. Tai taip pat tėvų – vaikų tema, tėvų meilės vaikams tema bei gyvenimo kitokiu, nuotoliniu būdu, tema. Tikiuosi, kad šių laikų žiūrovui, tai bus įdomu ir spektaklis pasirodys pačiu laiku. Tikiuosi.