Jų, kaip „Delfi“ sakė Rūta, trūko viršutiniame žandikaulyje, šonuose. Žinoma moteris apie savo kelionę pirmiausia papasakojo socialiniame tinkle. Šiuo įrašu ji pasidalijo ir su „Delfi“ skaitytojais.
„Kodėl aš septynerius metus beveik nesišypsojau? O todėl, kad vienoje klinikoje man sutaisė dantis ir beveik visi tie, kuriuos sutaisė – iškrito. Įsivaizduokite, kaip gyventi? Išmoksti šypsotis kitaip. Jeigu tave kviečia į kokias laidas – negali nueiti. Jeigu tave kviečia padainuoti, tada kažkaip susikaupi. Bet dainuoji ir jauti, kaip tarpudantyje švilpia oras. Siaubingas diskomfortas. Ir vyrui visada sakydavau, iš kurio kampo filmuoti. Kad tik nesimatytų. Ir vieną dieną sulaukiu siuntinuko. Vyras sako: „Čia tau dovanų“. O ten iš Kinijos parsiųsti juokingi protezai. Jeigu normalūs žmonės įprastai turi 32 dantis, tai kinai turbūt 64. Tokio mažumo dantys.
Tada susikaupiau, parašiau per feisbuką vienai klinikai ir išdrįsau pasakyti, kad neturiu dantų. Ne piniguose buvo problema, o man tiesiog buvo gėda pasakyti, kad aš jų neturiu. Baisu. Nedelskite. Kad gyvenimas būtų kokybiškas, jūs tai turite padaryti dėl savęs. Dabar aš galiu šypsotis ir siųsti jums linkėjimus“, – feisbuko vaizdo įraše linksmai nusiteikusi kalbėjo R. Lukoševčiūtė-Daudienė.
„Delfi“ Rūta pasakojo, kad po to, kai viešai pasidalijo žinute, daug kas pamanė, jog ji išvis neturėjo dantų.
„Daug kas suprato taip, kad aš iš viso tų dantų neturėjau. Ne, iškrito tie, kuriuos man sutvarkė. Tiesiog neprofesionaliai atliko darbą. Šonuose viršuje neliko dantų ir tai akivaizdžiai matėsi. Ten, kur nebuvo prisiliesta – viskas tvarkoje. Pavyzdžiui, visi dantys apačioje – savi. Vienoje pusėje dėjo, berods, tris implantus, kitoje – tiltelį. Tiesiog žiūrėjo pagal tai, kas yra ir ką dar galima išgelbėti. Bet šita kelionė dar nėra baigta. Po truputį tvarkausi“, – pasakojo ji.
Bijo dantų gydytojų
Dvejus metus trunkančios kelionės metu Rūta savęs nespaudė. Moteris neslepia visą gyvenimą bijojusi dantų gydytojų, nepaisant to, kad jos močiutė dirbo protezuotoja, o mažajai Rūtelei vasaromis tekdavo pagelbėti jai kabinete.
„Juk nėra taip, kad tu iškart gali susimokėti didelę sumą pinigų. Kai turi, nuvažiuoji. Nespaudžiau savęs. Tuo labiau, kad aš labai bijau dantų gydytojų. Paradoksalu, mano močiutė buvo dantų protezuotoja. Vasarą, kai reikėdavo važiuoti pas senelius, aš dirbdavau pas ją. Padėdavau maišyti košes kapų gamybai. Aš iki šiol prisibijau ir dantų gydytojų, ir skausmo.
Aišku, dar tas diskomfortas buvo. Kaip gi man pasakyti, kad aš turiu tokią problemą? Visiems atrodydavo – na, kas čia tokio? Bet jautiesi žiauriai blogai. Dainuoti negali. O jeigu kviesdavo į laidas, tai tik į kai kurias nueidavau ir prašydavau – jeigu tik pamatysite, kad matosi, dėkite kitą planą. Į tiesioginius filmavimus neidavau.
Manau, kad daug kam taip yra. Vieni galvoja, kad bus labai brangu, kiti bijo dantų gydytojų. Man atrodo, gan gaji ši problema ir reikia garsiai apie tai kalbėti. Man niekas už šitą nei sumokėjo, nei kažkokių nuolaidų pritaikė. Na, nebus geriau. Tie dantys ir toliau byrės. Bus kuo toliau, tuo blogiau.
Tiesiog reikia ieškoti ir domėtis. Aš tiesiog pasižiūrėjau, kad viena įmonė iš Panevėžio atsidarė savo filialą Vilniuje ir pagalvojau, kad turėtų būti kažkas gero. Juk dažniausiai iš didesnių miestų skubama į mažesnius“, – kalbėjo Rūta.
Rūta ir minimali šypsena – du nesuderinami dalykai. Žinomos moters juokas – plačiai atpažįstamas.
„Aš buvau išmokusi slėpti. Daug kas sakydavo, kad net nepastebėjo. Taip, nes aš visada apie tai galvodavau“, – „Delfi“ komentavo ji.