Šiandien R.Ščiogolevaitė paruošusi pavasario koncertinę programą – „Visada tave mylėsiu – Whitney Houston!“. Dainininkė lankysis skirtinguose Lietuvos miestuose, kur su savo scenos bendražygiais Pauliumi Zdanavičiumi bei Martynu Lukoševičiumi surengs jausmingus pasirodymus ir padovanos klausytojams galimybę išgirsti gyvai atliekamas pop muzikos legendos Wh.Houston dainas. R.Ščiogolevaitė mūsų skaitytojams sutiko papasakoti apie jos ir Wh.Houston ryšį ir kaip pagaliau pavyko išpildyti ne vienerius metus atidėliotą svajonę.
– Kokią vietą Jūsų profesinėje veikloje užima Wh. Houston muzika?
– Tokiai muzikai, manau, niekas negali likti abejingas. Tai yra muzika ir balsas, su kuriuo aš augau. Mano tėtis turėjo plokštelių kolekciją, kurioje buvo ir pirmoji Wh. Houston išleista plokštelė. Ji mane jau prieš daug metų visiškai užbūrė. Tuomet buvau dar vaikas. Prisimenu, kaip aš klausydavau šios plokštelės ir galvodavau, kad turbūt man išdainuoti šių kūrinių niekuomet nepavyks. Man tai atrodė kaip tolima ir nepasiekiama svajonė. Tą svajonę prisiminiau pernai, kai Wh. Houston kūrinius atlikau Vilniuje vykusio koncerto metu.
Šią programą, kurią dabar išgirs Šiauliai, Panevėžys, Klaipėda ir Birštonas, daug metų atidėliojau. Bet galiausiai atsirado drąsos nebegalvoti, kad kažkas ne taip supras, neįžvelgs, jog per gerai apie save galvoju. Nesakau, kad galiu atlikti šiuos kūrinius Wh. Houston lygiu. Tačiau manau, kad turiu daryti tai, kur mane veda širdis. O būtent Wh. Houston mano širdyje buvo visada. Tad pagalvojau – kada daugiau, jeigu ne dabar? Ir žengiau šį žingsnį. Visa tai iš didelės nuoširdžios meilės ir pagarbos savo mokytojai. Tokio grožio muzika norisi dalintis.
– Sudėtinga atlikti tokius kūrinius?
– Žinoma, kad man, kaip atlikėjai, tai yra didžiulis krūvis. Yra tokių kūrinių, kurie mano tembrui yra tikrai patogūs, tačiau yra ir tokių, kurie yra nemažas iššūkis. Bet noras dovanoti žmonėms galimybę gyvai išgirsti šią muziką yra didesnis už baimę. Galų gale, tai yra muzika, kurią man labai gera dainuoti ir apie kurios atlikimą svajojau nuo paauglystės, kaskart vis po vieną kitą W. Houston kūrinį įtraukdama į savo koncertines programas. Kiekvieną kartą atlikdama jos kūrinius, jaučiu kažką ypatingo. Lyg dainuojant jos dainas manyje atsiveria dar daugiau balso, atlikimo galimybių.
Viliuje teko priimti sprendimą surengti du koncertus tą patį vakarą, kadangi į pirmąjį bilietai buvo išpirkti labai greitai. Tai buvo nuostabus jausmas, tačiau tokią sunkią programą pasiryžti sudainuoti po pusvalandžio dar kartą – reikėjo pasverti jėgas (juokiasi). Vis dėlto viskas pavyko sklandžiai, o draugai juokavo, kad reikėjo dar ir trečio koncerto, nes bilietus išpirko taip pat greitai ir net neturėjau kur pasodinti savo svečių... Tai pats didžiausias įvertinimas ir aš labai dėkinga visiems, kas atėjo. Turbūt tai buvo pagrindinė priežąstis surengti dar keletą koncertų šį pavasarį.
– Turite savo mėgstamiausią Wh. Houston dainą?
– Jos kinta ir nėra vienos, kuri visuomet būtų mėgstamiausia. Bet yra viena ypatinga daina, kurią į savo programas įtraukiau prieš maždaug 10 m. Ji nėra tarp tų populiariausių Wh. Houston dainų kaip „Dance with somebody“, „I have nothing“, „I will always love you“, bet man ji labai patinka. Pirmą kartą ją pasirinkau viename konkurse kaip prisistatymo kūrinį. Rezultatas nustebino mane pačią – atradau daug didesnę balso jėgą, daugiau jausmų, daugiau tembro. Vėliau vis ją atlikdavau savo programose. Ši daina – „The greatest love of all“, kuri taip pat yra iš tos pirmosios Wh. Houston plokštelės. Pirmiausia, tai techniškai mano balsui tinkanti daina. O šiuo metu aš ypač gerai suprantu ir šios dainos siunčiamą žinutę. Pirmoji dainos eilutė – vaikai yra mūsų ateitis. O didžiausia ir stipriausia meilė yra meilė sau. Dabar tai, kaip niekad anksčiau, ėmiau taikyti sau.
– Ar tiesa, kad kažkada būtent Wh. Houston daina „I will always love you“ buvo pirmasis tam tikras Jūsų, kaip dainininkės, debiutas scenoje?
– Pirmą kartą klausytojai scenoje mane išgirdo būtent su šia daina. Tai buvo mano gimtajame mieste Šiauliuose, kai man dar tebuvo 15 metų. Su Šiaulių pianistu Arijumi Ivaškevičiumi „Šauniausio moksleivio“ konkurse muzikinės pertraukos metu mes atlikome Wh. Houston dainą. Iki šiol atsimenu, kaip tą kartą, mums atlikus tą kūrinį, salėje įsivyravo visiška tyla. Aš suglumau, atsisukau į Arijų, o tada salė mus apdovanojo didžiuliais plojimais. Tai buvo tokia stipri patirtis, kuri įstrigo visam gyvenimui ir labai motyvavo toliau siekti savo tikslo – dainuoti. Tai ypatinga akimirka mano gyvenime. Tuomet supratau, kad tas pajautimas, jog turiu dainuoti, yra teisingas.
– Wh. Houston buvo ne tik ypatinga dainininkė, bet ir labai spalvinga asmenybė. Ar jaučiate ryšį su ja, kaip žmogumi?
– Aš jos nepažinojau ir nemanau, kad galima susidaryti įspūdį apie žmogų iš meninio filmo ar naujienų. Turbūt aš geriau nei kas kitas žinau, kaip ir kas patenka į viešumą ir kas atitinka realybę, o kas ne. Todėl vengiu daryti išvadas. Bet Wh. Houston buvo pakankamai drąsi ir ekspresyvi scenoje. Ji labai gyvybinga ir charizmatiška. Mane tai visuomet žavėjo ir kažkiek savęs tame aš matau. Kartais ir aš būnu kaip koks laukinis žirgas, kuris visą gyvenimą mokėsi balansuoti tarp laisvės būti savimi troškimo, kurti tai, kas tau patinka, o ne tai, kas madinga. Atrasti tą aukso viduriuką tarp to, kokios yra šou biznio taisyklės ir tarp to, koks tu esi menininkas, ne visuomet yra lengva. Man atrodo, kad būdamas scenoje turi patikti ne tik klausytojui, bet ir pats sau, būti sąžiningas su savimi. Man visada buvo svarbiau tai, ką aš dainuoju, o ne kiek iš to uždirbsiu.
– Vienas iš turo koncertų vyks gegužės 7 d. Birštone per Motinos dieną. Kaip Jums, penkių vaikų mamai, pavyksta suderinti motinystę, koncertinę veiklą, televizijos projektus?
– Tenka derinti ir tai tikrai nėra neįmanoma. Vaikai man visuomet buvo ir yra prioritetas. Todėl pasisekė, kad turiu balso galimybes ir klausytojai žino mane, nereikia iš naujo priminti, kas esu, o ir repeticijų labai daug nebereikia. Grožiui ir išvaizdai skiriu tik tiek laiko, kiek yra būtina, todėl sutaupau nemažai laiko.
Dažnai sulaukiu klausimo, kaip pavyksta atsipalaiduoti, kai yra tiek daug veiklos. Bet žinote, aš nesu iš tų atlikėjų, kurie daugiau dirba, nei būna namie. Priešingai – aš esu ta, kuri daugiau būna namie nei dirba, todėl aš net neturiu kada taip pavargti nuo savo darbo, kad man reikėtų save motyvuoti, ieškoti kažkokio užsivedimo. Man kiekvienas mano pasirodymas yra kaip ėjimas į šventę. Didesnės motyvacijos kaip matyti atėjusius manęs paklausyti žmones ir išgirsti jų aplodismentus, net ir neįsivaizduoju.