S. Urbonavičius–Samas: jei man reiktų rinktis, kur pasirodyti, rinkčiausi tik Sporto rūmus

Vilnius City Opera ir toliau gaivina Vilniaus Sporto rūmų istoriją. Lapkričio 10 dieną vyksianti muzikos ir vizualiųjų menų sintezė VCO ROCK vienam vakarui prikels legendinį Vilniaus architektūros paminklą – Sporto rūmus. Projekte dalyvauja ryškiausios bohemiečių žvaigždės; Asmik Grigorian, Laimonas Pautienius, Kristian Benedikt, Joana Gedmintaitė, specialiai į Lietuvą atvykstanti Aušrinė Stundytė.

Apie Sporto rūmų istorijas jau kalbėjome su Andriumi Mamontovu, o šį kartą savo atsiminimais ir mintimis pasidalinti sutiko grupės „Bix“ lyderis – Saulius Urbonavičius – Samas. Taigi, išskirtinis interviu apie rokerius, pankus, krentantį Sporto rūmų tinką, stebuklus Vokietijoje ir, svarbiausia, muziką.

- Ar prisimenate savo pirmąjį apsilankymą Sporto rūmuose?

Patį pirmąjį kartą Sporto rūmuose lankiausi su klase, o gal su mama, - mus atvežė į „Nerijos“ grupės koncertą. Tuo metu tai buvo kažkokia fantastika: oho, kokie dideli rūmai, o juose dar ir groja kažkas! Tai buvo pirmas mano gyvenime aplankytas gyvo garso koncertas ir pirma kelionė į Vilnių (kadangi gimiau ir augau Panevėžyje). Neatsimenu, kiek man tada buvo metų ir net negalvojau apie tai, ar aš kada nors ten grosiu, kas apskritai su rūmais vyks. Tai buvo tiesiog didingas pastatas, ypatinga vieta.

- O kada pirmą kartą teko ten groti?

Praėjus daug metų nuo to pirmojo apsilankymo, Sporto rūmuose teko groti su Bix‘ais. Tik susikūrus, po metų, mes jau dalyvavome tuo metu didžiausiame pabaltijo festivalyje „Lituanica“. Į jį atvažiuodavo ir užsienio grupės, - tai buvo nuostabu, atsimenu grupes iš Vokietijos.
Pilnutėliai sporto rūmai: žmonės buvo atviri bet kokiai muzikai. Atviri buvo todėl, kad tuo metu viskas buvo ką tik „prasprogę“ po ilgų, uždarų metų. Tada mus puikiai priėme ir nuo šito koncerto prasidėjo Bix‘ų turai po Europą, Ameriką. Taip, po to festivalio mes apsikeitėm kontaktais ir išvažiavome į Vakarų Vokietiją, o tai buvo absoliutus kosmosas! Atrodė, kad patekome į Marsą: tos mašinos, daiktai, prekės tos, kurių net nesvajojai, kad gali būti, arba gaudavai tik siuntiniais iš Amerikos, - čia tai buvo realu. Tai buvo fantastika. Galėjai net ir kokį svajonių instrumentą nusipikrti.

Visi išlikę įspūdžiai apie Sporto rūmų koncertus – puikūs, ten būdavo nežmoniškai gera nuotaika. Atsimenu, kai per kažkurį Lituanicos festivalį, kai buvo atvažiavę žymieji „Die Toten Hosen“, mūsų žinomas pankas Atsuktuvas tada bandė stage diving‘ą daryti, šoko nuo scenos į publiką, o jie visi pasitraukė (juokiasi). Tada dar nieks net nežinojo, kaip tas tūsas „veikia“. O vėliau Sporto rūmai tapo tokia vieta, kur mes koncertuodavome praktiškai kiekvienais metais po keltą kartų. Būdavo tokie legendiniai TOP-10, kai atvažiuodavai vienai dainai.

Ir tas legendinis bufetas! Mes ten visi mirkdavome, o tai buvo toks mažiukas kambarėlis. Atsimenu, per kažkurį TOP-10: susirinkusi didžioji muzikantų dalis, švenčiam, stovime eilėje ir staiga didžiausias tinko gabalas nukrenta man ant peties, kažkam ant galvos... (juokiasi). Taip, kiek prisimenu Sporto rūmus, visada baigdavosi linksmai.

Vienas svarbiausių man ir Bix‘am įvykių – 1992 ar 1993 metais mūsų susiorganizuotas grandiozinis koncertas. Kažkur dar turi būti likusi vaizdo medžiaga. Tuomet mes pasidarėme didžiulį renginį, su scenografija, ko anksčiau nieks net negalvodavo daryti, - būdavo kelios lempos, pora kolonėlių ir viskas – grojam. Tada kažkaip buvo sugalvota didžiulė ceremonija. Susitarėm su Vilniaus miesto šiukšliavežiais. Tos senos, baisios tarybinės šiukšlių mašinos, - mūsų fanų klubas jas visas išpaišė Bix‘ų ženklais. Taip, fanų klubas. Tuo metu jis buvo labai stiprus, su „Foje“ buvome viename lygyje, dvi mūsų grupės dominavo Lietuvoje. Taigi, jie išpaišė tas mašinas ir buvo jų paradas per visą Gedimino prospektą ir atvažiavo iki pat Sporto rūmų aikštelės, - ateinantiems į koncertą tai buvo pirmosios pasitikusios dekoracijos. Tokios tada buvo mūsų pankiškos idėjos.

O scenografija scenoje buvo padaryta iš statybinių pastolių. Visokius Bix‘ų ženklus iš putoplasto dariau pats, o Sandra Straukaitė su savo manekenėmis ir kolekcija ant stelažų šoko. Tai buvo pirmas toks koncertas, kuriame buvo apmąstyta visa vizualioji dalis ir apskritai visa ta diena Vilniuje buvo Bix‘ų diena. Super. Tikrai įsimintina.

Šiaip, dažniausiai ten vykdavo bendri koncertai, kur susitikdavai su bendražygiais, baliai, festivaliai. Pirmosios užsienio, legendinės grupės, jos važiuodavo būtent į Sporto rūmus. Jie turi dvasią. Dabar, bent vieną kartą juose sugroti būtų nuostabu. Kažkada pasirodyti Sporto rūmuose buvo KAŽKAS, tavo, kaip muzikanto ar grupės karjeroje tai skambėjo rimtai.

- Kaip apibūdintumėte to meto publiką?

Jei žiūrėsime bendrai tuomet tikrai turėjome savo publiką – didelį klubą, tūkstančiai žmonių eidavo su vėliavomis – žygiuodavo, rengdavosi kitaip. Tai buvo išraiška, kurios žmonėms trūko. Sovietiniais laikais viskas buvo pilka, suspausta, o tada viskas prasiveržė ir jie priėmė viską: bet kokią kitą muziką. Manau net šiandien ne visi supranta, ką mes grojame, tai - ne pop muzika. Jie buvo atviri naujovėms.

Jei anksčiau žmones spaudė sovietai, šiandien mus spaudžia internetas, Facebookas, tapome viena mase. Kasdien, jei tik kas nors ką nors padarė Amerikoje, - visi iš karto vejasi. Neduok Dieve išsiskirs iš kitų! O tada buvo atvirkščiai. Pankai protestavo prieš konformizmą, materializmą, o dabar – atvirkščiai visi prislobę, apsikrovę nereikalingais daiktais. Svarbu, kad tik pinigus mokėtų. Tuo metu buvo didesnis idėjinis pamatas. Šiandien publika yra ta, kuri iš karto kimba ant bet kokio piaro. Kita vertus, publika yra visokia. Jos negali menkinti ar panašiai, - ji yra tokia, kokia yra.

Dabar turime puikią galimybę išvysti ir didžiausias šiandienos žvaigždes, - mes jau esame tame žemėlapyje, kur anksčiau net negalvojome būti. Bendra publika yra šiek tiek pasikeitusi. Kita vertus, mes su Bix‘ais grojame visuose lietuviškuose festivaliuose ir aš matau jaunimą, kuris tinka man į vaikus, bet jie ateina, klausosi, šoka pagal mūsų dainas ir puikiai leidžia laiką. Tik tiek, kad vėliavom dabar niekas nemosuoja, plakatų nesidaro (juokiasi). Ir viskas normalu – dabar išraiška yra kitokia. Tiesiog gyvenimas labai sparčiai keičiasi, mus spaudžia technologijos, o jos turi įvairų: ir teigiamą ir neigiamą poveikį.

- Kaip, Jūsų nuomone, pasikeitė muzika nuo tada, kai grojote Sporto rūmuose?

Muzika yra toks dalykas: jei ji yra gyva, gera – nesvarbu, ar prieš 10, ar 20 ar 100 metų sukurta, ji ir bus gera. Jei ji tikra – viskas su ja gerai.

Taip, dabar yra visai kitos technologijos. Anuomet buvo daugiau dvasios, energijos, nors viskas taip švariai neskambėjo, nebuvo tokios geros technikos, trūko išraiškos priemonių, instrumentų. Dabar viskas yra ir jei tik nori, gali padaryti puikų koncertą. Atsirado apšvietimas, ekranai... Bet visai tai nieko nereiškia, jei neturi idėjų. Jei turi ką pasakyti, - viskas bus, jei ne, tai ką panaudosi, visa technika bus tik blizgučiai.

Pats rokas yra stipriausias tada, kai yra prieš ką pasisakyti, kai visuomenėje atsiranda aštresnė situacija. Tada jis stojasi į pirmą vietą, nes tai yra muzika, kuri leidžia tau aiškiai išsakyti poziciją. Rokas apie meilę yra popsas. Žinoma, tai yra normalu, - žmogus turi jausmus. Pavyzdžiui Bix‘ų kūryboje viskas yra susiplakę: ir filosofija, ir asmeniniai jausmai, - viskas atsispindi tekstuose ir muzikoje.

Faktas, kad Lietuvoje šiuo metu rokas yra apmiręs. Matyt čia nuotaikos per daug konforminstinės, visi prisitaiko, bando išgyventi. Anksčiau pinigai turėjo mažesnę reikšmę, buvo daugiau idėjų, o dabar jei nori išgyventi dideliame mieste reikia nemažų pajamų. Tai nėra paprasta. Bet jei tavyje kažkas dega, - tu sėdėsi ir grosi.

Muzika juda bangomis: tai gyva, tai rokas, tai elektronika tampa populiariausia. Kiekvieną kartą keliaudama muzika pasipildo šiuolaikiniais elementais. Bet rokas, - jis gyvas, tarkime „The Foo Fighters“, „Kings of Leon“, - tai juk švariausias rokas. „Red Hot Chili Peppers“ – puikiausias roko pavyzdys, o „The Rolling Stones“ – jie juk šimtą metų jau gyvuoja! Ši muzika gyva, tik pas mus ji apmirus. Ačiū Dievui, Bix‘ai gyvi ir primena, kas tas rokas. Dar yra legendinė „Antis“, bet naujų stiprių muzikantų horizonte nesimato, bet tikiu, kad tai – tik laiko klausimas.

- Kaip manote, jei Sporto rūmai veiktų kartu su visomis didžiosiomis arenomis, kur vyktų dauguma koncertų?

Jei man reiktų rinktis, kur pasirodyti, rinkčiausi tik Sporto rūmus. Jie yra tam ir akustiškai pritaikyti, be to, jie – jaukesni, o tai labai svarbu. Sporto rūmai yra ir architektūrinis paminklas, juose jau užkoduota, kad tai – labai svarbi Vilniaus vieta. Taip, mūsų arenos blizga, visos stiklinės ir tas jų betonas, bet Sporto rūmai yra Tai, ir čia ne tik architekto nuopelnas, prie to prisidėjo ir visa ten apsilankiusi Lietuvos publika. Jei leistų, gročiau tik ten.

- Kaip paaiškintumėte jaunam, niekada Sporto rūmuose nebuvusiam žmogui, kas tai yra?

Jaunam žmogui nieko nepaaiškinsi, jam reikia Facebooke parašyti ar į Instagramą sukelti nuotraukas. Daugiau nieko nepaaiškinsi. Supranti, yra žmonės, kurie vertina istoriją ir kurie – ne. Yra dalykai, kurios turime vertinti ir jie prasideda nuo šeimos, visuomenės deklaruojamų vertybių. Imti dabar jiems pasakoti, kad čia yra geriau, nei Siemens arena, - nieko niekam nepapasakosi. Reikia tiesiog Sporto rūmuose daryti gerus šou ir tie žmonės ateis. Šitie rūmai pastatyti kitaip, nei šiuolaikiniai pastatai, - jie turi savo jausmą.

- Ką manote apie skirtingų muzikos stilių sintezes?

Bet koks muzikos stilius, išraiškos priemonė ar tai opera, ar rokas, elektronika... Jei tą muziką suvesi talentingai visada gausi gerą rezultatą ir atsiras naujų patirčių, naujų vėjų muzikoje. Visų muzikinių stilių uždaviniai yra tokie patys: padaryti žmonėms įspūdį, juos uždegti. Visos priemonės tam pasiekti yra tinkamos. Manau, jog pasaulyje yra nemažai pavyzdžių, kuomet roko muzikantai groja su orkestrais ir jiems tai puikiai pavyksta, manau šiuo VCO ROCK atveju operos solistai ir roko muzikantai yra vienas kitam puikiai derantys partneriai.