Išgelbėjo A. Sabonio karjerą
„Jeigu ne Kęstutis, nežinia, kaip būtų susiklostęs mano gyvenimas ir mano karjera. Pasaulyje po tokios traumos sportuoti grįžo tik gal penki ar šeši sportininkai“, – pokalbį apie netikėtai praėjusią savaitę išėjusį bene garsiausią šalies chirurgą prof. Kęstutį Vitkų pradeda krepšinio legenda Arvydas Sabonis.
Vieną ankstyvą 1987 m. pavasario rytą doc. Mečislovo Vitkaus – prof. Kęstučio Vitkaus tėčio – kabinete suskambo telefonas iš... Kremliaus. A. Saboniui Maskvoje, SSRS rinktinės treniruočių stovykloje, nutrūko dešinė Achilo sausgyslė. Operuoti buvo patikėta prof. Kęstučiui Vitkui. Operacija, kurios rezultatai rūpėjo visai Lietuvai, truko tris valandas.
„Viskas pavyko puikiai. Tačiau likimas mėgsta pasišaipyti. Po trijų mėnesių pargriuvau ant laiptų. Nesuvokiama – ta pati Achilo sausgyslė plyšo antrą kartą! Sakau, skambinkit (Kęstučiui) Vitkui, lai galanda peilius", – prisiminė A. Sabonis.
Prof. K. Vitkus iš̌ Vilniaus į Palangą Arvydo pasiimti atskrido kukurūzniku – nedideliu lėktuvėliu.
Antroji operacija buvo sudėtingesnė̇ už̌ pirmąją̨. „Prisimenu, jis toks užsispyręs sako: „Viskas, aš dabar taip susiūsiu, kad tu net norėdamas to Achilo nenusiplėši!“ Ir jis buvo visiškai teisus, – prisiminęs profesoriaus žodžius šyptelėjo A. Sabonis. - Daugiau niekas neplyšo, NBA gydytojai tik stebėjosi, kaip viskas tobulai susiūta, o aš profesionaliai sportavau dar 40-ties.“
Prof. K. Vitkus kartu su legendiniu krepšininku vyko ir į JAV, kur A. Sabonį reabilitacijai ir žaidimui pasikvietė Portlando krepšinio klubas. Operacinėje užsimezgusi draugystė tęsėsi kelis dešimtmečius iki pat lemtingosios Profesoriaus išėjimo dienos.
„Draugystė mūsų buvo kaip reikiant. Ir vakarai kartu, ir kelionės, ir žvejyba... Kęstutis buvo žmogus, šalia kurio norėjai būti“, – dalinosi Arvydas Sabonis.
„Jo energija buvo neapsakoma, jo optimizmas, humoro jausmas, erudicija. Kiekvienas bent kartą kalbėjęs su juo, supras, apie ką aš kalbu. Kęstutis buvo išskirtinis žmogus.“
Lemtingos ledukų maišelio paieškos A. Adamkienei
Galima sakyti, kad krepšinis žymi ir prof. Kęstučio Vitkaus ir Lietuvos Prezidento Valdo Adamkaus draugystės pradžią.
„Kaip JAV Aplinkos apsaugos delegacijos narys lankiausi tuometinėje Sovietų Sąjungoje ir man pavyko atvykti kelioms dienoms į Lietuvą. Pataikiau į krepšinio varžybas. Pažinojau V. Garastą, jis mane supažindino su A. Saboniu, o šis man papasakojo apie nuostabų chirurgą Kęstutį Vitkų. Tuomet ir susipažinome“, – pasakojo Jo Ekscelencija.
1990 metais Jungtinėse Amerikos Valstijose gyvenęs ir dirbęs profesorius su šeima dažnai aplankydavo Čikagoje gyvenusius ponią Almą ir būsimą Lietuvos Prezidentą. K. Vitkui grįžus į Lietuvą, artimesnei draugystei užsimegzti tuo metu sutrukdė atstumas. Tačiau kai Valdas Adamkus su žmona Alma jau po Nepriklausomybės paskelbimo 1991 m. vėl atvyko į Lietuvą, likimas dar sykį suvedė Prezidento ir chirurgo kelius.
„Netikėtai gatvėje Alma patyrė nelaimingą atsitikimą – paslydo ir pasitempė Achilo sausgyslę. Tuo metu aš Lietuvoje gerai pažinojau tik vieną gydytoją – Kęstutį Vitkų. Skambinu jam, Kęstutis kaip mat atvyksta, apžiūri ir sako – reikia ledukų šaldyti kojai. Ir išbėgo į senamiesčio gatves jis tų ledukų ieškoti. Praeina pusvalandis, grįžta Kęstutis visas nusiminęs – niekur nėra ledukų maišelio! O man taip keista – juk Amerikoje tuo metu, ant kiekvieno kampo, kiekvienoje kavinėje buvo tų ledukų. Ačiū Dievui, viskas baigėsi gerai, Kęstutis Alma pasirūpino puikiai“, – prisiminė V. Adamkus.
Adamkų ir Vitkų šeimų draugystė tęsėsi kelis dešimtmečius. Kai 2004 m. buvo atidaryta plastinės chirurgijos klinika „VitkusClinic“ – pirmoji plastinės chirurgijos klinika Lietuvoje – prezidentas Valdas Adamkus su žmona Alma dalyvavo oficialiame klinikos atidaryme.
„Jo klinika buvo netoli mūsų tuometinių namų Turniškėse, tai kartais Kęstutis tiesiog sėsdavo ant dviračio ir iš klinikos atmindavo pas mus – taip ir sėdėdavome valandų valandas diskutuodami apie Lietuvos ateitį. Tai buvo labai nuoširdi draugystė. Kęstutis buvo tikras intelektualas, jo apsiskaitymas bet kurioje srityje – ne tik medicinoje – buvo įstabus, jam labai rūpėjo gamta, gyvūnų gerovė. Sunku keliais žodžiais nusakyti tokį žmogų... Kęstutis Vitkus buvo kilnaus ir didžio žmogaus pavyzdys“, – jautriai žodžius apie prof. K. Vitkų rinko Prezidentas Valdas Adamkus.
I. Degutiene: „Vos pamačiusios Profesorių visos avytės bėgdavo pas jį – taip labai jį visi mylėjo“
„Sunku apie Kęstutį kalbėti būtuoju laiku, – atsidūsta prof. Kęstučio Vitkaus dukters Vitos Vitkutės-Degutienės anyta, garsi politikė ir gydytoja Irena Degutienė. - Pirma Kęstutį pažinau kaip kolegą (Irena Degutienė kartu su profesoriumi dirbo toje pačioje Vilniaus Universitetinėje Raudonojo Kryžiaus ligoninėje anesteziologe-reanimatologe, red. past.). Mūsų vaikai – Gediminas ir Vita – abu įstojo mokytis mediciną. Ten jie ir susipažino. Ir štai vieną dieną ateina jie į ligoninę ir man pirmai praneša – mama, tuoksimės. Pasirodo Kęstutis, jis klausia – ką vaikai čia veikia? Jie nedrąsiai pasisako, o Kęstutis kaip apsidžiaugia – taigi čia šampaną šauti reikia, o ne sėdėti akis nuleidus! O jie pasirodo bijojo pasisakyti mums apie vestuves.“
„Kadangi tuo metu mano vyras rašė disertaciją, o Daivutė (a. a. garsi drabužių ir interjero dizainerė Daiva Vitkienė-Reimerytė, prof. K. Vitkaus žmona, red. past.) ruošė kolekciją, tai mes su Kęstučiu ir vestuves dar suorganizavome“, – pasakojo Irena Degutienė. Vitkų ir Degučių šeimų susigiminiavimas seneliams padovanojo dvi anūkes – Austėją Elžbietą ir Saulę Mariją.
„Kęstutis anūkes kviesdavo ne Austėja, ne Saule Marija, o Kukuliuk, Burbuliuk... Jis buvo labai švelnus, labai mylintis. Visus mylėjo – ir žmones, ir gyvuliukus. Atvažiuojame pas Vitkus į sodybą Molėtuose – ten ir lamos, ir avytės, ir vištos – ir visi vaikai bėga prašyti dėdės Kęstučio, kad eitų pas avytes – nes avytės vos pamačiusios Profesorių išsyk per pievas skubėdavo pas jį! Visos Profesoriaus lamos turėjo vardus, visos vištukės, ponis taip pat. O meilė tarp jo ir jo vilkšunio Cezario, kurį pats ne kartą operavo, išvis begalinė buvo...“ – pasakojo p. Irena.
„Niekada jis aplinkinių neskirstė tas žemiau, tas aukščiau – visi jam buvo Dievo kūriniai, visiems jis padėdavo. Visi molėtiškiai galėtų paliudyti, kiek kartų skambindavo Profesoriui, jei kas susirgdavo, ir kaip jis bėgdavo padėti. – šviesiais prisiminimais dalijosi Irena Degutienė. - „Dievo dovana yra mokėti džiaugtis gyvenimu. Ir tą dovaną jis tikrai turėjo.“
Chirurgas R. Vaičiūnas: „K. Vitkus buvo Profesorius iš didžiosios raidės“
Tikra Dievo dovana buvo ir prof. Kęstučio Vitkaus talentas operacinėje. Jis buvo ne tik mikrochirurgijos, bet ir plastinės chirurgijos pradininkas Lietuvoje.
„Su juo prasidėjo nauja epocha mūsų šalies medicinos istorijoje“, – sako nuo 1983 m. kartu su prof. Kęstučiu Vitkumi dirbęs dabar taip pat garsus plastikos chirurgas Renaldas Vaičiūnas. - Nesvarbu, kiek metų praėjo, aš iki pat šių dienų į jį kreipiausi Šefe arba Profe. Ir visi ligoninės koridoriuose jį vadindavo Profu – jis buvo autoritetas, įkvėpėjas, Profesorius iš didžiosios raidės. Ir tas autoritetas buvo ne toks, kuris pastatytas ant baimės, o įkvėptas susižavėjimo, ryžto, azarto, tu norėdavai taip pat gerai pavaryti kaip ir jis".
Chirurgas R. Vaičiūnas pasidalino kuriozine istorija apie savo Mokytoją.
„Grįžta Profas iš Amerikos ir parsiveža tų „SuperGlue" klijų, kurių mes čia nei matę, nei girdėję. Sako, žinai, šitie klijai bet ką gali suklijuoti, tiesiog mirtinai klijuoja. Netiki? Duok pirštą, parodysiu. Aš, aišku, tiesiu ranką, jis man ant piršto užlašina tų klijų ir sako – tu suspausk, suspausk, palaikyk dar gerai. Tai jūs galite įsivaizduoti kaip mano pirštai sulipo, skauda, negaliu atplėšti... Tai Profas su mikroskopu ir skalpeliu pjauna man tarp tų pirštų, kad atsilipintų... Gerai, kad geras chirurgas buvo“, – nuotaikingą istoriją prisiminė chirurgas Renaldas Vaičiūnas.
A. Žilys prisiminė K. Vitkaus ekskursijas dviračiu vos prašvitus
Garsus menininkas, tapytojas Arūnas Žilys prof. Kęstutį Vitkų pažinojo nuo vaikystės. Kartu užaugus tuometinėje Balio Sruogos gatvėje Antakalnio rajone, vaikiška draugystė išaugo į kelis dešimtmečiams abi šeimas sujungusį ryšį – Kęstutis ir Daiva Vitkai buvo A. Žilio ir jo žmonos Virginijos vestuvių liudininkai.
„Keliaudavome poromis kartu. O kaip gera su Kęstučiu keliauti! Va, pavyzdžiui, atvykstam į Prancūziją. Atvykom į kažkokį miestelį. Kęstutis, vos prašvito, keliasi ir vienas, išsitraukęs iš automobilio dviratį, kurį visur pasiimdavo, išmina tyrinėti apylinkių. Ir kai jau mes atsikeliame, kokią 10 valandą ryte, jis jau viską apvažiavęs būna, viską žino, tampa mūsų gidu ir mums viską pasakoja“, – prisiminimais apie vaikystės laikų draugą dalijosi žymus tapytojas.
„Kęstutis buvo menininkas širdyje – jis vertino grožį, estetiką, jo klinikoje kabo ne vienas mano darbas – ir aš tuo labai didžiuojuosi. Kartais jo taip diletantiškai klausdavau apie jo darbą – na, kaip tu ten prisiuvi tą prie to, kaip tu ten kažką matai? O jei tau reikėtų prisiūti šitą prie šito, ar sugebėtum? Ir žinote, jis niekada nesakydavo, kad girdi, neklausinėk niekų – ne, jis suprato mano smalsumą, nes jis ir pats visada norėjo suprasti, kaip veikia pasaulis. Netekti Kęstučio yra skausmingas praradimas, bet pažinti tokį žmogų yra didžiulė dovana, kurią aš visada branginsiu“, – apie savo draugą prof. K. Vitkų kalbėjo dailininkas Arūnas Žilys.
R. Doveika: „Kiekvieną dieną jis išgyvendavo pilna širdimi“
Atsisveikinimas su prof. Kęstučiu Vitkumi vyks Vilniaus Šv. Juozapo parapijoje, kurioje tarnauja ir šventas Mišias už velionį laikys kunigas Ričardas Doveika – vienas artimiausių Vitkų šeimos bičiulių.
„Su Daiva ir Kęstučiu Vitkais susipažinome man dar tarnaujant Arkikatedroje – Profesorius su žmona buvo aktyvūs bendruomenės nariai, itin aktyviai dalyvavo labdaringoje veikloje. Štai dešimtys socialiai remtinų šeimų vaikų visoje parapijoje per Kalėdas dovanas gaudavo tik todėl, kad jas sunešdavo Kęstutis ir Daiva Vitkai, – dalinosi kun. R. Doveika. - Profesorius buvo žmogus, kuris pilnu veidu atsigręždavo į kiekvieną. Pabendravęs su Profesoriumi, dar kelias valandas jausdavai jo pėdsaką – toks džiaugsmo, laimės poskonis pasilikdavo viduje. Atrodo, jis į savo laimės burbulą įtraukdavo visus – ir kaimynus, ir svečius, ir draugus, ir savo mylimiausius gyvūnus“.
Paskutinį kartą su profesoriumi kun. R. Doveika bendravo prieš mėnesį – tuo metu jis nežinojo, kad tai bus paskutinis jų pokalbis.
„Mes esame šiandienos žmonės. Ir, manau, profesorius tai puikiai suprato. Jis turėjo daug planų ateičiai, bet kiekvieną dieną jis išgyvendavo pilna širdimi. To visi iš jo galėtume pasimokyti“, – pabrėžė kunigas.
Dukra V. Vitkutė-Degutienė: „Šeima yra visas pasaulis“
68-erių netikėtai išėjusio prof. Kęstučio Vitkaus dukra Vita Vitkutė-Degutienė, kalbėdama apie mylimą tėtį, su kuriuo buvo itin artima, sako, kad staigi netektis tik dar kartą patvirtino žodžius, kad šeima yra visas pasaulis.
„Mano tėveliai labai vienas kitą mylėjo, jų meilė buvo pavyzdys ir mano šeimai, ir, tikiu, bus ir mano dukrų šeimoms. Jų palaikymas vienas kito, rūpestis vienas kitu, meilė ir atsidavimas verta atskiros istorijos puslapio. Aš turėjau nuostabią vaikystę, buvau apsupta meilės ir globos, ir dabar galiu tik stengtis, kad ir mano pačios šeima būtų tokia“, – su jauduliu balse kalbėjo Kęstučio ir Daivos Vitkų dukra Vita Vitkutė-Degutienė.
Klinikos „VitkusClinic“ vadovė sakė, kad su tėčiu turėjo užsibrėžusi labai daug planų susijusių su klinikos veikla, plėtros planais. „Tėčio įkurta klinika ir toliau vykdo veiklą. Žmonės jį vertino ir jis juos mylėjo – klinika yra Profesorius palikimas ir mes gerbsime jo atminimą toliau padėdami žmonėms. Taip kaip ir tėtis visada buvo pasiryžęs padėti kitiems“, – sakė V. Vitkutė-Degutienė.
Atsisveikinimas su prof. K. Vitkumi vyks šį penktadienį
Atsisveikinimas su profesoriumi Kęstučiu Vitkumi vyks š. m. balandžio 30 dieną, 12 val., Vilniaus Šv. Juozapo bažnyčioje, Tolminkiemio g. 4. Šventosios Mišios bus aukojamos 18 val.
Visų atvykstančių prašoma laikytis karantino reikalavimų, saugoti save ir aplinkinius. Mišių transliaciją taip pat bus galima stebėti tiesiogiai Šv. Juozapo bažnyčios paskyroje „Facebook“ socialiniame tinkle.
Tęsiant mylimos prof. K. Vitkaus žmonos a. a. Daivos Vitkienės-Reimerytės tradiciją, Profesoriaus artimieji prašo, kad atvykstantieji atsisveikinti su profesoriumi vietoje gėlių pasirinktų atnešti auką, kuri bus skirta Vitkų šeimos remiamoms parapijos daugiavaikėms šeimoms. Atsiskaitomosios sąskaitos Nr. LT687300010146082675 (Vilniaus Šv. Juozapo parapija).
Profesoriaus Kęstučio Vitkaus laidotuvės vyks tik artimiausių šeimos narių rate.