– Laurynai, jus pažįstame kaip „Saulės kliošo" būgnininką, tačiau kasdien skubate ne į repeticijas, o į ligoninę. Negalėjote pasirinkti vienos srities, todėl likote ir muzikoje, ir medicinoje?
– Taip jau susiklostė mano gyvenimas, kad muzika visada buvo šalia, tuomet atsirado medicina, o vėliau abi šios sritys buvo kartu. Gyvenau tikėdamasis, kad situacija spręsis savaime, kad gal malonumas dirbti, iš pažiūros prestižinį darbą, užpildys tą vietą, kurią gyvenime užėmė muzika. Galvojau, kad dar esu nesubrendęs ir nematau to viso gėrio, kurį neva galėtų atnešti viena, kaip tuomet tikėjau, prestižinė profesija. Ir kadangi nekaifavau nuo buvimo gydytoju, bent kažką, kas teiktų malonumą, norėjosi turėti šalia ir nepaleisti.
Su laiku įdirbis darė savo. Būtent tai ir pririšo mane prie medicinos bei sukėlė iliuzijas, suteikė vilties laukti kažkokio nušvitimo ir pokyčių. Tikėjausi labai daug, nes maniau, kad esame laisva ir moderni šalis. Tačiau to nesulaukiau ir panašu, kad nesulauksiu (juokiasi), tad muzikos atsisakyti niekaip negaliu.
Negaliu pasirinkti medicinos dėl neadekvataus atlygio ir kitų visą šią sistemą supančių dalykų. Kalbu apie diskomfortą, kurį dirbdamas medicinoje jaučia gydytojas. Norint dirbti mediku turi dirbti keliais etatais arba reikalingos papildomos aplinkybės, moksliniai laipsniai, kiti siekiai ar dar kas kita, kad galėtum užtikrinti savo gerbūvį. Tai yra amžina kova, o aš kovoti nenoriu. Noriu gyventi santarvėje. Turbūt kiekvienam savo. Tikiu, kad daugelis medikų jaučiasi kaip inkstai taukuose. Jie patenkinti situacija ir sistema, kurioje man vietos turbūt ir nėra.
– Tiesa, kad dėl pernelyg menko uždarbio teko atsisakyti vaikų chirurgijos ir pasukote į plastikos chirurgiją?
– Taip. Vaikai ir medikai iš tiesų niekam nerūpi ir ilgai nerūpės. Na, nebent politiniu ir populistiniu aspektu. Argumentai nenuginčijami, nepaisant to, kaip atrodo kitiems. Nesiplėsiu.
Norėdamas dirbti mediku nusprendžiau pasukti į sritį, kuri vystosi nepaisant visų vyriausybinių ir politinių permainų. Estetika yra viena iš jų, bet esu dar tik pirmame žingsnyje, todėl kalbėti apie tai daugiau neturiu nei kompetencijos, nei noro. Gal ir čia nerasiu kelio, bet bent jau galėsiu pasakyti sau, kad pabandžiau
– Tačiau tai ta pati medicina. Dabar nemažai kalbama apie mažus medikų atlyginimus, tad galbūt ir pasilikus tik šou pasaulyje pavyktų uždirbti daugiau?
– Net neabejoju, kad likus prie muzikos pavyktų daug daugiau. Šou pasaulyje pastangos daug lengviau ir greičiau atsiperka. Bent jau dabar man tai tikrai aišku. Tam reikia asmeninės patirties, kurią jau turiu.
– Daugelis jūsų kolegų išvyksta dirbti gydytojais užsienyje.
– Išvykti niekada nevėlu. Visada norėjau gyventi čia, bet dabar noriu gyventi mylimų žmonių apsuptyje, nes mano namai su jais, o jie gali būti ir ne tik Lietuvoje. Mano Lietuva gali būti ten, kur esame mes.
– Apie jūsų asmeninį gyvenimą ir artimus santykius žinoma nedaug. Tačiau anksčiau buvote pora su grupės vokaliste Juste Starinskaite. O dabar?
– Niekada nebuvome pora. Visada gerai sutarėmė, Buvome labai artimi draugai, kolegos, sesės ir broliai, tėvai vieni kitiems. iki šiol pats nelabai suprantu, koks tas santykis. Manau, kad to iki galo nesupranta ir Justė. Ji man be galo daug reiškia ir visada mane labiausiai palaikė. Ji yra vienas iš tų žmonių, kurie mano pasaulį nuspalvino ir dabar atrodo, kad iki jos jis tarsi buvo juodai baltas. Mano pasaulis tapo lengvesnis. Stengiausi kiek galėdamas atsidėkoti už tai, bet ar kada galėčiau atsidėkoti žmonėms, kurie mane mylėjo ir myli? Jie visomis prasmėmis už mane yra aukščiau visa galva. Man keista, kad tokie žmonės vis atsiranda mano gyvenime. Būtų be galo gera mokėti juos jame ir išlaikyti.
– Kodėl šie santykiai nutrūko ir ar nesudėtinga vėliau dirbti kartu, kurti?
– Šie santykiai nutrūksta todėl, kad aš nesu vertas, kad jie mane lydėtų. Justė, kaip ir visos nuostabios moterys, kurias sutikau gyvenime, turi savo širdies vertus draugus ir gyvena pilnavertį gyvenimą.
Klausei, ar turi mylimąją? Turiu. Aš jas visas myliu. Visas nešioju savo širdyje ir tas jausmas nepersikelia nuo vienų santykių, susižavėjimų ar meilės į kitus. Tiesiog atsiranda dar vienas žmogus, kuriam mano širdyje atsiveria begalinė erdvė. Galiu tik džiaugtis, kad mūsų gyvenimai prasilenkia. Ačiū jums visoms. Ir visi su kuriais bendrauju, žinokite, kad jus myliu!
– Kur ir kokią įsivaizduojate savo ateitį, pavyzdžiui, po dešimties metų?
– Neįsivaizduoju. Žinau, kad ateina laikas gyventi sau. Gana nešti tą prievolę ir vis galvoti, ką žmonės pagalvos, kas bus, nes man jau tiesiog nebelabai svarbu, kas bus. Tokiame amžiuje realiau suvokiame savo galimybes ir suprantame, kad tik kardinalūs pokyčiai arba visiškas atsidavimas, tam kas iš ties jaudina ar teikia malonumą, yra tikras kelias.