„Mano istorija – labai įdomi“, – juokdamasis pokalbį su Delfi pradėjo S. Siparis. Žinomas vyras pasakojo, kad baigęs Lietuvos konservatoriją, dabartinę LMTA, gavo kvietimą tarnauti rusų armijoje. Tuo metu kviečiami lietuviai kariuomenėje turėjo praleisti dvejus metus, o metus su puse – žmonės, baigę aukštąjį mokslą.
„Kol studijavau, karinę tarnybą vis atidėdavo, tačiau 1981 metais pradėjau gauti vadinamas pavieskas (liet. – pranešimas, šaukimas). Pamenu, mano vajenkomatas (liet. – karinis komisariatas) buvo dabartinėje Pilies gatvėje, Vilniuje. Kvietė pusę metų tarnauti učebkėje (liet. – kareivių paruošiamoji mokykla), o likusius metus seržantui“, – pasakojo S. Siparis.
Aktorius po studijų buvo išvežtas į karinį komisariatą. Žinomas vyras prisiminė tą dieną, kai jau laukė, kol bus pristatytas į savo dalinį, tačiau nusprendė nepaklusti tuometiniams reikalavimams.
Nors atsisakęs tarnauti žmogus buvo baudžiamas dvejiems metams kalėjimo, S. Siparis ryžosi svarbiausiai gyvenimo avantiūrai – rizikavo laisve, kad tik nereikėtų kęsti, kaip pats teigia, niekam tikusios, amoralios rusų kariuomenės atmosferos.
„Greitai paskambinau atskirai gyvenusiam savo tėvui, paprašiau, kad padėtų, papasakojau, kad guliu varane (liet. – policijos automobilis) ir mane tuoj išveš. Jis turėjo tokį gerbėją, Pabaltijo regiono karo vadą. Dėl savo vaiko jam paskambino, tuo metu karo vadas pasakė, kad negali manęs visiškai atleisti nuo kariuomenės, nes tokią teisę turi tik visos Tarybų Sąjungos kariuomenės vadas, bet gali suteikti atidėjimą metams. Po penkių minučių atėjęs kareivis mane paleido“, – Delfi pasakojo A. Siparis.
Buvo du būdai, anot aktoriaus, kaip visam laikui išsisukti nuo tarnavimo rusų armijai. Tai – neįgalumas ir psichiatrijos ligoninės išrašas. Žinomas vyras pasirinko pastarąjį.
„Radau daktarą, kuris suklastojo ligą ir paguldė mane į beprotnamį. Vasaros gatvėje gulėjau pusantro mėnesio. Mano 5B straipsnyje buvo parašyta, kad sergu šizofrenija, man negalima duoti ne tik ginklo, bet ir jokios lopetos“, – juokdamasis prisiminė S. Siparis.
Aktorius pamena, kad jį paguldė į palatą, kurioje durys buvo be rankenų, visą laiką degdavo mėlyna šviesa, o kartu gulėjo dar vienas žmogus, padaręs sunkų nusikaltimą prieš savo šeimą.
„Ir gulim, pamenu, sau šalia. Jis laikraštį skaitydavo, man sakydavo: „Mat, kas darosi sviete (liet. – pasaulyje)“, aš pažiūriu, kad tas laikraštis aukštyn kojomis. Pamenu, tualete rūkydavo, sakydavo, jog mato pasaulį rožinėmis spalvomis. Tokios nejaukios akimirkos, bet jis buvo geras vyrukas. Net nežinojau, kodėl ten paguldytas, tik paskui pažįstami man pasakė jo diagnozę“, – prisiminė aktorius.
Tiesa, nuo armijos bėgęs S. Siparis psichiatrijos ligoninėje patyrė ir šypseną dabar keliančias akimirkas. Delfi pašnekovas pasakojo, kad organizavo įstaigos aktų salėje šokius. Žmonėms buvo išduoti puošnūs rūbai, trūko tik batų.
„Teko šokti su kostiumu ir šlepetėmis. Suorganizavau apšvietimą, muziką, tokį vakarą turėjome. Po jo buvau labai gerbiamas ir mylimas“, – šypsojosi S. Siparis.
Dabar aktorius prisimindamas savo jaunystės dienas ir psichiatrijos ligoninėje praleistą laiką teigė, kad tarybinė armija, kurioje turėjo atsidurti, suteikė daug įdomios, pamokančios gyvenimiškos patirties. Tačiau iki šios išlikę ir skaudūs prisiminimai.
„Būdavo budėjimai, į savaitę kartą iš virtuvės reikėdavo atnešti maistą. Iš pirmo skyriaus, kuriame gulėjo labai sunkūs ligoniai, toks vienas žmogus su manimi vis bandydavo kalbėti. Vieną kartą pasakė: „Žinai, Sauliau, aš jau visai sveikas, bet manęs neišleidžia iš ligoninės, aš pats išsirašysiu“, aš jam atsakiau, kad šneka kvailystes. Tą naktį jis nusižudė“, – pasakojo S. Siparis.
Kai žinomas aktorius buvo paleistas iš psichiatrinės ligoninės, visus ligą neva rodančius dokumentus pristatė rusų armijos pulkininkui.
„Jis man pasakė: „Žinau, s***, kad tu nesergi, bet tavo ligos popieriai tvarkoje. Aš tave vis tiek kada nors paimsiu“. Toks buvo jų stilius – gąsdinti. Tačiau ne aš vienas taip dariau, buvo ir daugiau lietuvių, kurie tokiu būdu stengėsi išsisukti nuo armijos“, – atskleidė S. Siparis.
Tiesa, pašnekovas pasakojo, kad jo artimi draugai – menininkai. Jiems tekdavo tarnauti dažniausiai tik armijos orkestre, todėl jokių skaudžių istorijų iš bičiulių lūpų jis negirdėjęs.
„Gal tik iš mano kurso draugų, vienas tarnavo Gruzijoje, buvo tanko vadas, o kitas – artileristas, bet nieko sukrečiančio nepasakojo“, – teigė aktorius.
Paklaustas, ką pats mano apie dabartinę rusų armiją, siunčiamą kariauti su ukrainiečiais, žinomas vyras neslepia, kad tai, anot jo – visiškai niekam tikusi kariuomenė. Į ją paimti vaikai, šauktiniai, kurie nesupranta, kas yra karas.
„Kiek mačiau, visi belaisviai – vaikai, visiškas idiotizmas. Tai vaikų žudymas, bet, kadangi rusams dar nuo Stalino laikų, žmonių gyvybė yra visiškai bevertė, dabar vyksta tas pats. Tai yra dar vienas nusikaltimas prieš savo tautą. Manau, kad tas idiotas, kuris visa tai padarė, nežinojo realios armijos situacijos. Turbūt buvo sudarytas įspūdis, kad jo kariuomenė – nenugalima ir tas idiotas patikėjo. Pasirodo, iš tos rusų armijos nieko gero“, – savo nuomonę išreiškė S. Siparis.
Pagalbos telefonai: | ||||||||||||||||||||||||
| ||||||||||||||||||||||||
Skambučius į visas linijas apmoka SADM iš Valstybės biudžeto lėšų. | ||||||||||||||||||||||||
| ||||||||||||||||||||||||
Emocinė parama internetu | ||||||||||||||||||||||||
| ||||||||||||||||||||||||
Krizių įveikimo centre (Antakalnio g. 97, Vilnius, www.krizesiveikimas.lt) budi psichikos sveikatos specialistai, su kuriais galite pasikonsultuoti atėję arba per Messenger ar Skype be išankstinės registracijos ir nemokamai. Į budinčius psichologus bus galima kreiptis darbo dienomis 16-20 val., šeštadieniais 12-16 val. Visa papildoma informacija – puslapyje www.krizesiveikimas.lt. Pagalba nusižudžiusių artimiesiems: savitarpio pagalbos grupė, dažniausiai užduodami klausimai, literatūra ir kita naudinga informacija puslapyje artimiems.lt Vaikų ir paauglių krizių intervencijjos skyrius. Veikia visą parą. (+370-5) 275 75 64. |