Šį sezoną Karališkoje Švedų operoje Asmik Grigorian dainuoja savo pirmąją Madam Baterflai ir noras pamatyti ją šiame vaidmenyje ne mane vieną turėtų atvesti į šį puikų ir keliautojui daug kultūrinių įdomybių galintį pasiūlyti miestą.
Asmik žengia sudėtingais pėdsakais – Madam Baterflai vaidmuo buvo vienas iš pagrindinių jos mamos, Lietuvos operos primadonos Irenos Milkevičiūtės repertuare. Subtiliai lyriškas, giliai išjaustas, fantastiškai sudainuotas darbas. Visi, kas jį matė, iki šių dienų prisimena solistės stebuklingus balso niuansus, „magiškąjį piano“. Kartu su mama, Pinkertono vaidmenį Lietuvoje daugelį metų dainavo ir Asmik tėtis, visame pasaulyje gerai žinomas tenoras Gehamas Grigorianas. Jų sceninis duetas kaitino aistras žiūrovų salėje ir daugelis šių dviejų iš tikrųjų nepakartojamų solistų eidavo pasiklausyti po kelis kartus. Juk kitos tokios scenines partnerystės tuo laiku Rytų Europoje tikrai nebuvo! Jie išsiskyrė savo jausmų tikrumu ir vidine emocijos jėga.
Mažai kas tada žinojo, kad kažkuriuo metu Madam Baterflai sūnų scenoje pradėjo vaidinti ir Asmik. Tokia unikalia asmenine patirtimi tikriausiai negali pasigirti nei vienas solistas pasaulyje. Tai - didelė likimo dovana, bet kartu turėtų būti lyg emocinių prisiminimų prisodrintas minų laukas. Todėl su dideliu užsidegimu ir nerimu laukiau – kokia gi bus Asmik Baterflai? Kaip jai pavyks įveikti tą minų lauką, juk ji pati ne kartą yra sakiusi: „Baterflai yra mano muzika, ji kraujyje, kai tik išgirstu – iškart verkiu…“
Negaliu sakyti, kad važiavau į nežinią. Švedų spaudoje Asmik darbas buvo įvertintas aukščiausiais balais, susižavėjimo šūksniais ir įspūdingiausiais apibūdinimas: „Asmik Grigorian sukurtame moderniame Madam Baterflai paveiksle galima atpažinti save, - šiandienos žmogų. Jos vaidyba - itin atvira. Jos vokalas - itin tikslus ir švelnus, ryškus ir aiškus aukštose pozicijose ir beveik grubus žemose natose.“
„Asmik Grigorian - maža, smulkutė, stilinga atlikėja visus pavergė kaip neįtikėtina aktorė. Stebėdami ją mes stebime neišsenkančių emocijų šaltinį: vieną minutę didingų, kitą - skausmingai veriančių.“
„Asmik Grigorian Baterflai savo vokalo platybėmis ir jėga ribojasi su kažkuo neįtikėtinu.“
Tačiau spektaklio dieną su manim įvykusi viena istorija privertė suklusti ir realiai įvertinti kokį įspūdį ir furorą sukėlė mūsų brangioji Asmik, šių iš pažiūros gan atšiaurių, švedų širdyse. Lankiausi vienoje rimčiausių meno galerijų ir kažkaip netyčia kuratorė užklausė, ką aš veikiu Stokholme. Kadangi nenorėjau leistis į didelius pokalbius, sakau: „Ai, atvažiavau pažiūrėti operos „Madam Baterflai““. O ji, kad nušvito : „Ką Jūs! Jums labai pasisekė! Bilietų neįmanoma gauti. Ten dainuoja tokia fantastiška solistė iš Lietuvos – visas Stokholmas dabar tik apie ją ir kalba. Ir vaidina kaip kino aktorė. Metų įvykis!“
Argi nenuostabu, kai mūsų žmonės taip aukštai vertinami? Ir svarbiausia - tai nebuvo eksperto nuomonė. Mūsų Asmik sugebėjo pavergti švedų vaizduotę plačiąją prasme. Tokią atsitiktinio žiūrovo reakciją į mūsų tautos žmogų mačiau prieš tai tik vienąkart, – kai Maskvoje minėjau Ingeborgos Dapkūnaitės vardą.
Prieš spektaklį kelioms sekundėms susitikau Asmik užkulisiuose, – jaučiau, kad ji jaudinasi. Jaudinausi ir aš, nes mus abi sieja ilga istorija ir sena praeitis. Ji dažnai juokauja: „Tu matai tai, ko nemato kiti.“ O kaip gi kitaip? Juk kartu praleista tiek daug metų, sukurta tiek vaidmenų… Bet šitas buvo ypatingas: pirmąkart pamačiau Asmik tame pačiame vaidmenyje, kurį atliekant mačiau ir jos mamą, Ireną Milkevičiutę.
Ir žinot – Asmik buvo fenomenali! Scenoje karaliavo solistė tobulai įvaldžiusi sceninę meistrystę ir pasiekusi absoliučią vokalo ir vaidybos vienybę. Scenoje ji nevaidino – ji gyveno, kiekvieną sekundę. Pradžioje jos Baterflai buvo labai trapi, greitai pažeidžiama - šiuolaikinė paauglė, „užsidėjusi“ drąsų veidą ir kampuotą plastiką, bet tik tam, kad niekas nematytų jaudulio ir trapumo. Jau iš pradžių paženklinta liūdesio ir neleidžianti sau patikėti laime – vedybomis su gražuoliu užsieniečiu. Meilės duete ji lyg išgąsdintas laukinis žvėriukas slėpė savo nuogybę ir kiekvienoje natoje galėjai girdėti didelę, viską užvaldžiusią meilės pirmam savo gyvenime vyrui jėgą ir baimę… Pinkertonui reikėjo ją prisijaukinti, lyg gatvėje rastą sužalotą vaiką ar šunelį…
Po pertraukos jau pamatėme moterį – nors suraižytą skausmo ir netekties, bet žiauriai stiprią, nepalūžusią, atkaklią. Nors gražusis užsienietis ją ir paliko, bet ji kovojo už savo svajonę. Juk dabar ji turi jo sūnų – jeigu tik Pinkertonas tą sužinotų – būtiniausiai pas ją grįžtų... Asmik Baterflai kūnas ir rankų plastika bylojo apie didelę vienatvę, bet ji nebuvo tradiciškai naivi, sentimentali ar saldi. Jos balso niuansai svyravo didžiausia įmanoma amplitude - nuo nerealaus švelnumo iki beveik gyvuliškos jėgos klyksmo. Asmik turėjo absoliučiai unikalią emocinę spalvą - jos akyse spindėjo maniakiška obsesija! Būtent maniakiška, tokia, kokios scenoje niekur nepamatysi. Asmik Baterflai viduje visada nujautė, kad šitas jos laukimas yra beviltiškas, kad šios istorijos pabaigoje jos laukia didelė tragedija, bet neleido sau su tuo susitaikyti.
Antrojoje spektaklio dalyje solistė pateikė didžiausią vaidmens siurprizą – jos Baterflai scenoje iš skausmo po truputį ėmė kraustytis iš proto. Ji tapo visiškai laukinė, nevaldoma - jos veiksmai pasidarė sunkiai nuspėjami, drastiški. Mūsų akivaizdoje ji lyg ant operacinio stalo atvėrė savo kraujuojantį vidų... Asmik vaikšto peilio ašmenimis ir atrodo, kad žengia už ribos, už kurios mes gyvenime meldžiamės niekada nepakliūsiantys.
Finale balsinė amplitudė darė stebuklus. Tai nebuvo tiesiog stiprus, išsiskleidęs visomis spalvomis vokalas, užburiančiai šiurpinęs emocija ir jausmų tikrumu.
Pinkertonas grįžo, bet su kita žmona ir tik tam, kad atimtų iš jos savo sūnų… Salė nekvėpavo, kai amžiams atsisveikinusi su berniuku ir žiūrėdama į jo nutolstančią nugarą ji desperatiškai ropojo vaikui pavymui…
Taip, Asmik Grigorian Baterflai buvo sensacingai puiki ir visiškai unikali! Šiuolaikinis XXI a. amžiaus žmogus. Bet svarbiausia, tą vakarą mačiau solistę, kuri perėjo į absoliučiai naują meninės ir profesinės kokybės lygį! Vokalo kokybės ir mikroskopiškai išnarstyto vaidmens. Jau visi buvę mūsų „Trubadūruose“ matė tą Asmik kokybinį šuolį, bet man asmeniškai lengviau viską įvertinti iš šalies, kai tai nėra mano spektakliai.
Užkulisiuose ašarą nubraukėme abi. Tą sekundę, kai laikėme viena kitą glėbyje man prabėgo visi aštuoni metai. Nemoku pasakyti kaip didžiavausi, ir kaip buvo gera… Viskas, ko tada tikėjausi ir vyliausi, visa tai tą vakarą Stokholme buvo prieš mane.
Tada, 2006 m. vasarą prisimenu mūsų pirmą darbinį susitikimą: tuo metu visi tikėjosi, kad „Bohemoje“ Asmik pasiūlysim dainuoti pagrindinį Mimi vaidmenį, o aš norėjau ją apsaugoti, leisti jai užaugti, atrasti save, ir kartu su Gintaru Rinkevičiumi nutarėm jai pasiūlyti Miuzetę…
Žinojau. koks nelengvas kelias jos laukia: juk ji Irenos Milkevičiūtės ir Gehamo Grigoriano dukra! Ant jos pečių muzikinis pasaulis automatiškai užkraus milžinišką atsakomybės krūvį ir visus lūkesčius, net neįsigilinęs, o koks gi tas jaunas žmogus, jo savitumas, jo asmenybė, jo pasaulis… Nuo čia ir prasidėjo didelis darbas kartu – kaip išlaikyti Asmik unikalumą, atskleisti jos labai savitą temperamentą, vidų ir kaip paruošti vaidmenis taip, kad jie prilygtų kino aktoriaus meistrystei. Bet svarbiausia: Asmik išmokti scenoje būti savimi.
Kiekvienas laikas turi turėti savo herojus, savitas interpretacijas, kurios tampa būtent to laiko legendomis ir simboliais. Aš gavau didelę likimo dovaną, kad pamačiau jas abi: Irenos Milkevičiūtės Baterflai, kuri mano atmintyje išliko poetinė, dieviška, dvasinga, ir Asmik Baterflai – šiuolaikinis XXI a. žmogus - žemiška, žiauriai greit pažeidžiama, visa savo esybe reaguojanti lyg atviru, pulsuojančiai gyvu nervu. Jos abi scenoje tokios skirtingos, tokios nepakartojamos, perteikiančios būtent savo laiko dvasią, turėjo vieną bendrą esmę – emocijų tikrumą ir gelmę.
Lengvų kelių nėra, ir tam, kad žibėtum taip, kaip Asmik žibėjo Stokholmo scenoje reikia metų metus juodai dirbti. Vien talento čia neužtenka. Aukščiausia kokybė yra pasiekiama sumokėjus didžiausią kainą, dažniausiai savo artimųjų, draugų, laiko poilsiui sąskaita. Ir ne vien Asmik, - visa pasaulio scenose triumfuojanti Lietuvos operos jaunoji solistų karta tai žino. Dažnai sunkią minute visi pagalvojam – ar tikrai verta… Kiek galima? Bet tuomet, kai sėdžiu kokioje nors Europos operos salėje ir matau mūsų solistus, ir žinau, kad jie tikrai patys geriausi, tuomet yra tik vienas atsakymas: „Tikrai viskas yra verta“. Žiūrint į juos svarbiausiose Europos scenose drąsiai galime teigti, kad tai - naujas Lietuvos operos „aukso amžius“.
Tą vakarą Stokholme spektaklį stebėjo ir Asmik sūnus Nojus. Kaip puiku, kad jis turėjo galimybę pamatyti savo mamą būtent šiame vaidmenyje ir būtent tokiose kūrybinėse aukštumose – juk „Madam Baterflai“ yra jo šeimos istorija!
Žiūrėdama į jį, stipriai apkabinusį mama, galvojau: galbūt prieš mane stovi būsimas Pinkertonas? Gal Šarplesas? Gal režisierius? Matote, kaip greitai mes užkrauname kitiems savo fantazijas? Bet Nojaus žodžiai, pasakyti mamai po spektaklio, kalbėjo apie esmę, – jis žino ir supranta, kas yra tikra… Matyt, tai jau genai. Asmik Grigorian profesijoje atrado savo unikalų kelią, o šalia jau auga nauja karta...
O pabaigai norėčiau visiems pasiųsti didžiausius linkėjimus artėjančių Naujųjų 2015 metų proga – tegu jie būna kūrybingi, įkvepiantys ir dvigubai turtingesni negu praėję! Visomis prasmėmis! Sveikatos, kantrybės, meilės ir stiprybės mums visiems!
Perduodu ir Asmik linkėjimus: „Visus sveikinu su šventėmis, praėjusiomis Kalėdomis ir ateinančiais Naujaisiais. Pabūsiu banali ir palinkėsiu visiems kuo daugiau šypsotis, nes šypsena gydo visas ligas!“