Sadamas Huseinas gimė 1937 metais Al – Awja miestelyje, netoli Tikrito. Motina pavadino jį Sadamu, kas arabiškai reiškia „kovojantis su sunkumais“.
Mažasis padauža niekuomet nepažinojo savo tikrojo tėvo, kuris dingo jam dar nė negimus. Negana to, jo trylikos metų brolis mirė nuo vėžio ir Subha Tulfah al – Mussallat, būdama paskutiniajame nėštumo mėnesyje, pasinėrė į gilią depresiją.
Tuo metu ji net bandė pasidaryti abortą, bandydama nusižudyti, tačiau Sadamas išgyveno ir gimęs buvo išsiųstas gyventi pas dėdę, Khairallah Talfah.
Jo motinai ištekėjus antrąjį kartą, Sadamas įsigijo tris įbrolius. Patėvis nelabai mėgo mažojo Husseino, tad sunki ranka dažnai parodydavo jo vietą gyvenime. Maždaug dešimties metų amžiaus jis grįžo gyventi pas dėdę į Bagdadą.
Sadamas baigė mokyklą, įstojo į universitetą, tačiau šio taip ir neįveikė. Bet užtat su nacionalisto dėdės pagalba jam pavyko patekti į Ba’ath partiją, kurios vadovu jis vėliau tapo ir buvo iki pat suėmimo dienos. Taip prasidėjo Sadamo Huseino kelias į valdžios viršūnę, kur įsisukęs jis susikūrė sau bei savo šeimai lizdelį ilgiems metams. Ten jam netrūko nieko – nei moterų, nei pinigų, nei šlovės.
Sūnūs – kontrabandininkai
Kalbant apie moteris, Sadamas Huseinas buvo vedęs tris kartus. Vienu metu, žinoma. Pirmąja jo žmona tapo Sajida Talfah – pirmos eilės pusseserė, to paties dėdės, pas kurį jis užaugo, dukra. Jų piršlybos įvyko tuomet, kai Sadamui buvo 5, o Sajidai – 7 metai.
Tačiau iki vedybų jie vienas kito taip ir nematė. Kitos vedybos įvyko su moterimis, kurios diktatoriui labai krito į akį. Tačiau jos buvo vedusios. Pora įtakingų žodelių padėjo išspręsti ir šią problemą. Tų moterų vyrams pasisekė, juos su žmonomis išskyrė žmonių teismas, o ne mirtis.
Su pirmąja žmona Sadamas susilaukė penkių vaikų. Jo sūnus Uday buvo paskirtas Irako Olimpinio komiteto pirmininku bei Irako žiniasklaidos vadovu, kuri buvo paskelbusi jį metų žurnalistu. O Qusay vadovavo elitinėms Respublikos pajėgoms ir buvo pristatinėjamas kaip Sadamo Huseino įpėdinis. Abu broliukai savo turtus krovėsi iš naftos kontrabandos.
Bausmės – per nacionalinę TV
Per visą savo valdymo laikotarpį, Sadamas Huseinas valdžią dalinosi tik su artimiausiais savo šeimos nariais bei giminaičiais, kurių dauguma buvo kilę iš jo gimtojo miesto Tikrito. Jis laikė suspaudęs visą savo valstybę į geležinį kumštį, kuris, laikui bėgant, tik dar labiau gniaužėsi.
Sadamo valstybėje buvo leidžiami įstatymai, kuriuose buvo numatytos griežtos bausmės už kriminalinius nusikaltimus (padarytus ar „pripaišytus“). Galūnių amputacijos, kūno deginimas karšta geležimi, ausų nupjovimas ir kiti luošinimo būdai.
2000 metų viduryje buvo išleistas įsakas, numatantis liežuvio nupjovimą už netinkamą nuomonę apie Prezidentą ar jo šeimos narius. Visos šios bausmės būdavo transliuojamos per nacionalinę televiziją, tam, kad žmonės žinotų kas jų laukia už nepaklusnumą.
„Mes galėjome iš vaikų daryti kebabus...“
Moterų padėtis Didžiojo Prezidento laikais buvo išties nepavydėtina. Jos neturėjo net prigimtinės teisės gyventi. 1990 metais buvo išleistas įstatymas, leidžiantis vyrui už šeimos garbės „suteršimą” nužudyti giminaitę.
Ir tam nereikėjo jokių oficialių kaltinimų. Bet kurią akimirką, dieną ar naktį, moteris galėjo būti pagrobta ir išprievartauta. Ir tai atlikdavo ne kokie nors iškrypėliai, o valstybės pareigūnai, turintys „moteriškos garbės teršėjo”, t.y. profesionalaus prievartautojo, pažymėjimą.
2000 metais daugybė moterų buvo nužudytos prie savo namų durų. Vaikų bei giminaičių akivaizdoje joms buvo nukertamos galvos. Visos jos būdavo apkaltinamos prostitucija. Jei namuose rasdavo vyrus – apkaltindavo juos sąvadavimu ir galvos lėkdavo nuo pečių. Dauguma šių žmonių buvo niekuo dėti, kai kurie anksčiau buvo apkaltinti politiniais nusikaltimais.
Kaip pasakė vienas Sadamo oficialių kalėjimo kankintojų: „mes galėjome daryti iš vaikų kebabus, jei tik būtume panorėję”.
Aukų – šimtai tūkstančių
Pats būdamas musulmonas sunitas, Sadamas Huseinas nemėgo Irako šiitų bendruomenės. Nors šie sudarė 60% visų Irako musulmonų. Būdamas diktatoriumi jis prisiekė nužudysiąs bet kurį iš šiitų religinės bendruomenės vadovų, jei tie pabandysią veržtis į valdžią.
Tas pats pasakytina ir apie kurdus, kurie buvo tapę prastesniais už gyvūnus. Jiems nebuvo leidžiama pirkti jokio nekilnojamojo turto, o jei kurie norėjo parduoti – turėjo susirasti pirkėją arabą. Kurdai periodiškai buvo iškraustomi iš derlingesnių gyvenamųjų vietų.
Per visą Sadamo valdymo laikotarpį buvo nužudyti arba dingo daugiau kaip 750000 irakiečių (Irano – Irako karo metu), 250000 kurdų bei apie 1000 Kuveito gyventojų (Kuveito okupacijos metu). Vien tik Anfalo kompanijos metu 1987 –1988 metais Huseinas paleido vėjais 4000 kaimų ir nužudė virš 100000 kurdų. Lyg ir to būtų buvę maža, 1988 metų kovą, Ali Hasano al – Majido (gavusio pravardę “Cheminis Ali”) rankomis diktatorius panaudojo cheminį ginklą. Halabaja mieste žuvo virš 5000 kurdų ir buvo sužeista daugiau kaip 10000 žmonių. Šie skaičiai gali pašiurpinti net ir lakiausią vaizduotę turintį žmogų, tačiau apie tikrąjį žudynių mastą nesužinosime niekada.
Baisiau nei siaubo filme
Tačiau ne tik Sadamas rūpinosi režimo saugumu bei išlaikymu. Atimkite iš Huseino savitvardą ir sveiką protą, pridėkite sadizmą, prievartą bei pamišimą ir gausite puikų Uday Huseino, vieno iš diktatoriaus sūnų, portretą. Ant Tigro upės krantų jis buvo įsirengęs kankinimų kambarį, kuris buvo pavadintas „Raudonuoju kambariu”.
Turėjęs neįtikimą seksualinį apetitą, jis ten išprievartavo ir išniekino ne vieną moterį. Joms labai pasisekdavo, jei iš ten išeidavo tik su mėlynėmis. Viena iš Uday „viešnių” pasiskundė, jog su ja buvo elgiamasi šiurkščiai. Kitą dieną ji buvo ištepta medumi ir sušerta trims, savaitę nemaitintiems dobermanams.
Uday buvo ir Irako Olimpinio komiteto pirmininku. Irako atletų nelaimei, žinoma. Vienas iš žymesnių „pasirodymų” šioje srityje įvyko tuomet, kai jis įsakė lazda atidaužyti padus futbolo komandos nariams už tai, kad jie pralaimėjo atrankines varžybas į Pasaulio čempionatą. Tačiau dar daugiau kankinimų buvo įvykdyta mažiau matomiems sportininkams.
Kai kurie jų, atėję į Olimpinio komiteto būstinę atsiimti pylos už pralaimėjimą, niekuomet iš ten nebegrįžo.
Pakars ar paleis?
2003 metų gruodžio 13 dieną, Sadamas Huseinas buvo sulaikytas. Aštuonis mėnesius jis slapstėsi nuo jį medžiojančių karių. Sulaikomas jis prisistatė: „Aš esu Irako Prezidentas”, į ką JAV karys jam atsakė: „JAV Prezidentas siunčia tau linkėjimus”. Vėliau sulaikytojo tapatybė buvo patvirtinta DNR testu. Prasidėjo teismas.
Per tą laiką buvo nužudyti trys gynybos advokatai, valdžios spaudžiamas atsistatydino vyriausiasis teisėjas. Ir tai tik mažytė dalelė viso to, kas įvyko per didžiausią paskutiniųjų metų karo nusikaltimų teismo procesą po Niurnbergo prieš 60 metų. Tačiau tai nesutrukdė lapkričio 5 dieną perskaityti nuosprendžio: „Už nusikaltimus žmonijai, Sadamui Huseinui skiriama mirties bausmė pakariant”.
Išgirdęs nuosprendį, buvęs diktatorius sušuko: “Dievas didis! Ilgų metų Irakui. Ilgų metų irakiečiams! Šalin išdavikus!”
Tiesa, pats Prezidentas yra minėjęs, jog norėtų būti sušaudytas. Pati realiausia bausmės įvykdymo diena yra ateinantis pavasaris. Nes iškart po nuosprendžio buvo paduota apeliacija. Irako įstatymai reikalauja bausmės įvykdymo per 30 dienų po apeliacijos atmetimo. Bet tie patys įstatymai draudžia vykdyti egzekucijas asmenims virš 70 metų amžiaus.
Sadamas Huseinas 70 jubiliejų švęs 2007 metų balandžio 28 dieną...