Grėsė viešieji darbai, bauda, areštas, net įkalinimas
Baudžiamosios bylos baigtis išteisinamuoju nuosprendžiu kaltinamajam. Tokie atvejai teismų praktikoje nėra itin dažni. Kuo rėmėsi šį nuosprendį R. Alijevo byloje priėmęs Kauno apylinkės teismas? Kokiais motyvais vadovautasi konstatuojant, jog neįrodyta, kad būtent jis įvykdė nusikaltimą, kuriuo kaltintas?
Priminsime, jog R. Alijevas kaltintas tuo, jog neteisėtai prisijungęs prie buvusios sutuoktinės „Google“ ir „Facebook“ paskyrų pakeitė jų slaptažodžius. Kaltinimas kauniečiui buvo pareikštas pagal Baudžiamojo kodekso 1981 straipsnio 1 dalį. Joje teigiama, jog „tas, kas neteisėtai prisijungė prie informacinės sistemos ar jos dalies pažeisdamas informacinės sistemos apsaugos priemones, baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų“.
„2018 m. rugpjūčio 8 d., būdamas savo namuose, pasinaudodamas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu įrenginiu, kuriam buvo priskirtas mobiliojo ryšio telefono numeris su interneto prieigos adresu (IP), žinodamas buvusios sutuoktinės G. Alijevos socialinio tinklalapio „Facebook“ paskyros ir elektroninio pašto „Gmail“ naudotojo tapatybės patvirtinimo duomenis – prisijungimo vardą ir slaptažodį, G. Alijevai nežinant, be jos leidimo, neteisėtai prisijungė prie informacinės sistemos – socialinio tinklalapio „Facebook“ paskyros, o vėliau, neteisėtai prisijungė prie kitos informacinės sistemos – elektroninio pašto „Gmail“ save identifikuodamas G. Alijeva“, – skelbiama kaltinamajame akte.
Slaptažodžius pasikeitė iš karto po skyrybų
Šis tyrimas buvo pradėtas policijai gavus G. Alijevos pareiškimą, jog kažkas neteisėtai užvaldė jos „Facebook“ ir „Google“ paskyras, pakeitė slaptažodžius.
Pati G. Alijeva tyrėjams nurodė įtarianti, jog tai galėjo padaryti buvęs sutuoktinis. Moteris savo įtarimus grindė tuo, jog pati bandžiusi pakeisti slaptažodį, bet buvo pakeistas elektroninis paštas, telefono numeris, kad negalėtų gauti naujo slaptažodžio. Slaptažodžio atkūrimo srityje buvo nurodytas elektroninio pašto adresas, prasidedantis raidėmis „r“, „o“, „l“, daugtaškis ir hotmail.com.
Pasak G. Alijevos, iki skyrybų jos sutuoktinis žinojo prisijungimo prie jos socialinių tinklų slaptažodžius, tačiau po skyrybų slaptažodžius ji iš karto pakeitė. Nauji slaptažodžiai buvo žinomi tik jai vienai.
Teisminio proceso metu kaltę kategoriškai neigęs R. Alijevas tikino neturintis specialių, ekspertinių žinių informacinių technologų srityje, kad galėtų „nulaužti“ vienas labiausiai apsaugotų sistemų – „Google“ ir „Facebook“.
Slaptažodžiai pakeisti naudojant vaiko telefoną ?
Tai kaip galėjo įvykti, jog kažkas sugebėjo atspėti dviejų paskyrų slaptažodžius ir juos pakeisti kitais?
G. Alijeva teisėsaugininkams pateikė savo versiją. Moteris nurodė, kad tuo metu, kai kažkas pakeitė slaptažodžius, ji su vaikais ilsėjosi prie ežerų, Molėtuose.
„Vaikai telefonų neturėjo, dukros telefonas buvo likęs pas tėtį. Vaikų telefonuose buvo įvestas elektroninis paštas, jis buvo pajungtas ir buvo sudaryta galimybė lengvai pakeisti slaptažodžius. Dukra telefoną pasiėmė iš tėčio, kai grįžo iš Molėtų po kelių dienų“, – teigiama G. Alijevos parodymuose.
Įdomu ir tai, jog prisijungus prie „Google“ paskyros buvo pakeistas ne tik slaptažodis, bet ir vartotojo duomenys. Vietoje Alijevos įrašyta jos mergautinė Sabutytės pavardė, pakeista ir profilio nuotrauka.
Visi įrodymai vedė link R. Alijevo įmonės
Tyrimą pradėję kriminalinės žvalgybos pareigūnai pagalbos kreipėsi į socialinį tinklą „Facebook“ valdančios įmonės padalinį Airijoje, taip pat ir į korporaciją „Google Inc.“. Buvo gauti atsakymai, iš kokio IP adreso ir kuriuo laiku jungtasi prie G. Alijevos paskyrų pakeičiant slaptažodžius.
Paaiškėjo, jog šis IP adresas priskiriamas bendrovės „Tele2” mobiliojo interneto vartotojams. Nusiuntus užklausimą ryšio operatoriui gautas atsakymas, jog abonentas, kuriam buvo suteiktas šis IP adresas priklauso R. Alijevo vadovaujamai įmonei.
„Nustatyta, kad IP adresas buvo suteiktas R. Alijevui priklausantiems įrenginiams. Iš tų IP adresų kažkas galėjo prisijungti tik tuo atveju, jei R. Alijevas kažkam būtų davęs įrenginius su slaptažodžiais, slaptažodžiai tam žmogui turėtų būti žinomi“, – teigiama byloje.
Tačiau R. Alijevo įrenginių pareigūnai neapžiūrėjo. Byloje nebuvo nustatyta iš kokio konkretaus įrenginio buvo prisijungta – mobilaus telefono, modemo, ar maršrutizatoriaus.
Faktai akivaizdūs, tačiau R. Alijevo kaltei įrodyti jų nepakako
Ar norint nuteisti žmogų pakanka vien nenuginčijamo fakto, jog kibernetinė ataka įvykdyta iš jo įmonei skirto mobiliojo interneto abonento IP adreso? Šioje situacijoje savo poziciją išsakė R. Alijevo bylą išnagrinėjęs teismas.
„Byloje aukščiau aptartais įrodymais nustatyta, kad prie nukentėjusiosios „Facebook“ paskyros ir elektroninio pašto buvo prisijungta neteisėtai, tačiau, byloje surinkti ir teisiamajame posėdyje ištirti įrodymai teismui neleidžia daryti neabejotinos išvados, kad prie informacinių sistemų prisijungė būtent kaltinamasis R. Alijevas.
Teismas pažymi, jog prielaidomis ir abejonėmis apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas. Kiekviena inkriminuojama aplinkybė turi būti įrodyta ir nustatyta“, – konstatavo Kauno apylinkės teismas.
Išteisinamajame nuosprendyje konstatuota, kad neįrodyta aplinkybė, jog R. Alijevas žinojo buvusios sutuoktinės G. Alijevos socialinio tinklapio paskyros ir elektroninio pašto naudotojo tapatybės patvirtinimo duomenis – prisijungimo vardą ir slaptažodį. Teismo vertinimu, ši kaltinimo dalis paremta vien prielaidomis.
Visos abejonės – kaltinamojo naudai
Teismas išteisinamajame nuosprendyje konstatavo, kad nesama jokių objektyvių duomenų, kurie patvirtintų, jog įrenginiu, iš kurio buvo naudojamasi internetu per telefono numerį, įvykio metu naudojosi ne kas kitas, o būtent kaltinamasis R. Alijevas.
Nuosprendyje taip pat paminėtos ir aplinkybės, nurodančios ikiteisminio tyrimo metu padarytus trūkumus. Vienas jų, kad nebuvo nustatytas ryšio prietaisas, iš kuriam suteikto IP adreso buvo jungiamasi prie G. Alijevos paskyrų senus slaptažodžius pakeičiant naujais.
„Pažymėtina ir tai, jog jokie kaltinamojo ar jo įmonės darbuotojų įrenginiai, kaltinamojo namuose ar jo įmonėje esantys įrenginiai – telefono aparatai, maršrutizatoriai nebuvo tirti ir apžiūrėti“, – konstatavo teismas.
Taip pat nurodoma, jog baudžiamajame procese kaltės įrodinėjimo našta tenka kaltinančiai institucijai. Kitaip tariant, pats kaltinamasis savo nekaltumo įrodinėti neprivalo.
„Vadovaujantis šiomis nuostatomis, teismų praktikoje, be kita ko, pripažįstama ir tai, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes, o abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai, kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų pašalinti“, – išteisinamajame nuosprendyje pasisakė jį priėmęs Kauno apylinkės teismas.
Jeigu ne R. Alijevas, tai kas ?
R. Alijevas išteisintas teismui pasigedus nenuginčijamų įrodymų, jog į buvusios žmonos paskyras jungėsi ir slaptažodžius pakeitė būtent jis. Tačiau kibernetinis išpuolis buvo įvykdytas, tad kas jį galėjo surengti?
Panašu, jog į šį klausimą vienareikšmio atsakymo bylos medžiagoje rasti taip ir nepavyks, o prielaidų gali būti daug bei įvairių.
Pats R. Alijevas minėjo, kad mobiliojo interneto abonentas, įdėjus SIM kortelę į maršrutizatorių, galėjo veikti jo namuose kaip namų internetas, „o gaunamas interneto ryšys sklisti kaip bevielis wi-fi signalas, kuriuo galėjo pasinaudoti ir pašaliniai asmenys“. Šis teiginys kelia pagrįstą klausimą, kas ir kaip galėjo jungtis prie R. Alijevo namų wi-fi, kai jis buvo apsaugotas slaptažodžiu.
Apklausos metu R. Alijevas yra minėjęs, jog slaptažodis buvo žinomas ne tik jam vienam. Išteisinimo sulaukęs R. Alijevas sakė, jog mobiliojo ryšio maršrutizatoriaus wi-fi slaptažodis nebuvo keičiamas, tad jį žinojo buvusi žmona, vaikų telefonuose jis irgi buvo išsaugotas, tad prie bevielio namų interneto tinklo jie jungdavosi automatiškai.
G. Alijeva tą dieną, kai buvo įvykdytas kibernetinis išpuolis, teigė su vaikais buvusi Molėtuose. Vaikais su savimi telefonų neturėjo, o vieno jų, dukters telefonas buvo likęs R. Alijevo namuose.
Ar šioje istorijoje galutinai bus padėtas taškas, kol kas nėra aišku. Išteisinamąjį nuosprendį dar gali skųsti valstybinį kaltinimą palaikęs prokuroras.