Giulija visai neatitinka tipiškos, gležnos ir moteriškos scenos atlikėjos įvaizdžio. Nors grožio ir jaunystės kultas dabar kaip niekad užvaldęs pramogų pasaulį, Giulija vis tiek nesilaiko dietų, o vietoj įžymybėms įprastų grožio procedūrų laisvalaikį leidžia žvejodama.
„Esu tvirto charakterio, ir laikau save stipriu žmogumi“, - sako dainininkė ir prisipažįsta, kad pernai per visą Lietuvą nuskambėjęs skandalas „Chorų karuose“, kai dėl įsižiebusio konflikto su choristais teko palikti nė neįpusėjusį projektą, buvo vienas iš nedaugelio įvykių jos gyvenime, kurio nesugebėjo ištverti viena.
Ir nors po šio nesusipratimo apie Giuliją nieko negirdėti, moteris patikina, kad pastarieji nemalonumai jos karjerai nepakenkė – dainininkė tik ką grįžo iš Londono po sėkmingo koncertų maratono.
- Giulija, paskutiniu metu nieko apie jus nesigirdi – nedalyvaujate žvaigždžių vakarėliuose, nesirodote viešumoje. Ar niekada nesijaučiate likusi pramogų pasaulio nuošalyje?
- Man net į galvą neateina, kad esu nuošalyje. Tegu tos dabartinės įžymybės tik išsilaiko dešimt ar dvidešimt metų, nes greitai tapti populiariu, tai čia žinokite yra juokų darbas. O aš ir nenoriu visiems patikti.
Tikrai nemanau, kad eidama į vakarėlius ir pozuodama žurnalams būčiau populiaresnė. Žinot, aš esu tikrai linksmas žmogus, todėl jei tuose vakarėliuose būtų nors kiek smagu, tikrai nueičiau.
- Prisiminkime pernai vykusius „Chorų karus“, kai nė neįpusėjus projektui jūs su dukra gavote ultimatumą iš choristų, kad jei nepasitrauksite jūs, išeis jie. Po to, kai palikote projektą, kalbos apie šį skandalą dar ilgai netilo. Matyt nemalonių replikų išgirstate iki šiol?
- Aš manau, kad šis projektas man nei padėjo, nei pakenkė. Tačiau aš gavau labai naudingą pamoką. Aš galvoju, kad buvau teisi, ir niekas manęs gatvėje ar kokiuose susitikimuose nebando moralizuoti. Žmonės supranta, kad tai yra šou, ir kad ne aš pati tą skandalą iškėliau. Nemėgstu aš to triukšmo, bet ką darysi, kad taip išėjo.
- Tai gal jūs ūmaus, sunkiai sugyvenamo charakterio?
- Esu užsispyrusi, tačiau visada stengiuosi tvarkyti darbinius reikalus taip, kad jokių pykčių nebūtų. Tačiau ten jau buvo tokia situacija, kad aš kitaip nebegalėjau pasielgti.
Mano tvirtas charakteris, esu stiprus žmogus, ir labai retai pratrūkstu. Tačiau šio projekto pykčiai su choru buvo vienas iš tų nedaugelio atvejų, kai man buvo tikrai labai sunku. Džiaugiuosi, kad turiu šeimą, kuri mane besąlygiškai palaiko. Kad jūs žinotumėte, kiek žmonių man rašė, skambino, ir ragino nepasiduoti.
Tačiau kiek tai yra įmanoma, aš su savo sunkumais stengiuosi tvarkytis pati. Negali slogiomis mintimis apkrauti net ir artimųjų. Bet kai viskas tapo taip vieša, neturėjau kur pasislėpti. Bet apie kitus mano gyvenime vykstančius dalykus niekas nieko nesužino. O pas mane, kaip ir kiekvieno iš mūsų gyvenime, vyksta visokių bjaurių dalykų, bet aš nesiviešinu ir nekalbu apie tai.
- Nepaisant šių nemalonumų, viename interviu esate sakiusi, kad į televiziją mielai sugrįžtumėte.
- Be jokios abejonės, jei tik būtų geras projektas, tikrai norėčiau. Televizija čia ne prie ko, viskas priklauso nuo žmonių, su kuriais dirbi.
- Nemanote, kad po tokių patirčių prodiuseriai bijos jus kviesti?
- Na čia jau jiems spręsti. Jeigu Selas (Egidijus Dragūnas – aut. past.) keikiasi scenoje, o jį vis kviečia ir kviečia, tai gal jiems dar geriau imti skandalingus žmones. Bet aš tokia savęs tikrai nelaikau.
Jaunystėje aš buvau tikrai pasiutusi, galėjau tiesiai šviesiai žmogui į akis pasakyti, ką galvoju, o dabar vis dažniau nutyliu.
- Ko ši patirtis jus išmokė apie pramogų pasaulį?
- Niekada nereikia šimtu procentu pasitikėti žmonėmis. Ir dar – jeigu pradedi kovoti, kovok iki galo. Nes net jeigu ir nusileisi, vis tiek būsi kaltas. Tai geriau jau gintis ir nemeluoti sau, kad viskas gerai. Jaučiausi išduota, nes jiems atrodė, kad aš esu didžiausias priešas, bet kaip mano viena pažįstama sako, reikia linkėti, kad tik jiems gyvenime būtų viskas kuo geriau ir kad tik jie būtų laimingi.
Dabar aš nebegyvenu praeitimi, tačiau neslėpsiu, buvo nuoskaudų.
- Neturiu jokios teisės smerkti kitų, bet aš manau, kad tai laikina. Jų sėkmė labai trumpa. Nepavydžiu tokioms atlikėjoms vien dėl to, kad joms reikia labai specifinių sąlygų koncertuoti – tinkamos aparatūros, specialaus privalumus išryškinančio apšvietimo. O gerą balsą turintys dainininkai gali dainuoti bet kur ir bet kada. Tokias dainininkes žmonės žino kaip gražuoles, bet paklauskite, ar jie prisimena bent vieną jų dainą.
Bet nekeiksnokime šių laikų. Aš manau taip visada buvo ir bus. Ir mano jaunystės laikais dainininkės stengėsi būti gražios, tik tie grožio standartai buvo kitokie. Anksčiau mes visi dainavome gyvai ir neturėdamas balso niekas į sceną nelipdavo.
Tokia staigi šlovė gali sugriauti žmogui gyvenimą, nes ji yra labai laikina. Tavo karjera tęsiasi tol, kol esi jauna ir graži, o kai atsiranda jaunesnių, niekam tavęs nebereikia. Dėkui Dievui, jei toms merginoms pasiseka gauti gerus vyrus, ištekėti ir sukurti gražias šeimas.
Pas mus susiformavo nuomonė, kad dainuoti gali bet kas. Bet ko gero šiems laikams tai yra normalu.
- O jums pačiai kančios dėl grožio nesvetimos?
- Aišku, kad ne, aš taip pat stengiuosi, taip sakant, visada „būti formoje“ ir atrodyti gerai. Negaliu dėl sveikatos laikytis dietų, tačiau žiūriu, ką valgau. Bet būna, kartais nutrūksti, daugiau pavalgai.
Tačiau aš gyvenime visada ieškau gerų emocijų. Jau leidžiu sau nebebendrauti su piktais ir priekabiais žmonėmis, kam save dalinti į visas puses.
- O žvaigždžių ligos simptomai jums buvo kada nors pasireiškę?
- Nespėjau šita liga susirgti, nes kai aš pradėjau savo muzikinę karjerą, man tebuvo 16 metų. O paskui atsirado šeima, vaikai, niekas man neleido užrietus nosies vaikščioti. Nors ir šalies gal kitiems atrodo, kad aš ir dabar išpuikusi. Ir aš to neneigiu.
- Vis dar įmanoma šiais laikais išgyventi vien tik koncertuojant?
- Žinoma, juk, mes dainininkai, tik iš to ir gyvename. Ir kartais netgi visai gerai. Vyrui galbūt sudėtingiau, bet moteriai išgyventi tikrai galima. Tačiau aš bekoncertuodama visą gyvenimą dar dirbau ir valdišką darbą – šiuo metu direktoriauju Kauno rajono kultūros centre. Aš esu visiška darboholikė, ir visai nenoriu apsiriboti viena sritimi.
- Šiemet išleidote auksinio dainų albumą. Ar tai reiškia, kad didžiausi pasiekimai jau praeity?
- Iš tikrųjų didžiausiu savo gyvenimo pasiekimu laikau savo dukrą. O didžiausi muzikiniai pasiekimai, tikiuosi, dar tik ateity.
- Pikti žmonės sakytų – gal renkatės „nišinius“ klausytojus, nes su populiariausiomis grupėmis neįstengtumėte konkuruoti?
- Natūralu, žymiausi dabartiniai atlikėjai yra jauni, populiarūs, graibstomi, o aš, kaip ir kiti mano kartos dainininkai – Romas Dambrauskas, Jūratė Miliauskaitė, jau nebenorime skandalų ir to didžiulio viešumo. Jau turime savo įdirbį ir mums užtenka tų klausytojų, kurie mus žino ir be skandalų.
Aš turiu savo stilių, didelį dėmesį skiriu dainų tekstams, ir kitokia jau nebūsiu, nenoriu keisti savo įvaizdžio, vaidinti jaunos, kad įtikčiau kitų skoniui.
- Dabar kitokia muzika kuriama, už širdies griebiančių tekstų beveik niekam nereikia.
- Taip, bet kai kam reikia. Ir tokių žmonių taip pat pakankamai daug. Nenurašykite taip jau visai manęs, aš klausausi ir jaunų atlikėjų, stengiuosi ir pati keistis pagal šiuolaikinio gyvenimo poreikius. Kai įrašinėju dainas, visada klausiu savo dukros patarimo – ji kaip jaunas žmogus iškart pajunta, jei daina neatitinka šiuolaikinių standartų. Jeigu aš dainuočiau taip, kaip dainavau prieš dvidešimt metų, mane jau seniai visi būtų nurašę. Negyvenu praeitimi ir nedūsauju dėl savo jaunystės laikų. Mano gyvenime viskas vyksta tik dabar.
- Jūsų dukra Monika vietoj populiariosios scenos pasirinko teatrą ir operinį dainavimą. Linkėjote jai tokios karjeros?
- Monika kryptingai dirbo, kad vieną dieną galėtų dainuoti teatro scenoje, o ne naktiniuose klubuose. Ir štai dabar ji jau turi nemažai vaidmenų Kauno muzikiniame teatre, o visai neseniai gavo porą pasiūlymų dainuoti Operos ir baleto teatre. Džiaugiuosi, kad ji nepasuko lengviausiu keliu, nedalyvavo jokiuose realybės šou, o rimtai lavino savo balsą. Ir, regis, tai darys iki gyvenimo pabaigos.
Popmuzikos scena yra laikinas dalykas. Į ją ateina vis nauji žmonės, ir jei operoje tu būdamas talentingas ir sunkiai dirbdamas gali būti beveik tikras, kad tau seksis, šou pasaulyje kartais to neužtenka. Lietuvoje lengva išpopuliarėti, bet išsilaikyti ilgai – be galo sudėtinga. Pažiūrėkite, kiek atlikėjų yra populiarūs kelis dešimtmečius. Vos keli.
- Niekada nesigailėjote pasirinkusi tokį kelią?
- Gailėtis niekada nesigailėjau, bet būna momentų, kai susimąstau, kad niekam mūsų visuomenėje nereikalingi kurti ir save išreikšti norintys žmonės. Aš stengiuosi kurti savo repertuarą, pati kuriu dainas, arba dainuoju specialiai man sukurtas, bet iš tikrųjų žmones kur kas dažniau užkabina tie, kurie tiesiog paprastai perdainuoja žymiausias pasaulio dainas.
Aš visada jaučiau, kad esu gimusi būti dainininke. O jei net ir ja nebūčiau, vis tiek dirbčiau kokį nors kūrybinį darbą.