Neįprasta pavardė
Vitalijus jau nuo jaunystės laikų buvo įpratęs girdėti, kad jo pavardė yra neįprasta lietuvio ausiai. Neretas manydavo, kad tai tiesiog pravardė.
„Aš pasakysiu sąžiningai, buvo toks animacinis filmukas su tokiu pingviniuku Lolo. Aš į visas įskaitas vaikščiojau su smokingu – tarsi pingvinas. Visi mane ėmė vadinti Lolo, o kai sužinojo mano tikrąją pavardę buvo labai juokinga.
Cololo yra normali, graikiška pavardė. (...) Mano tėtis buvo sportininkas, lengvosios atletikos atstovas. Jis atvažiavo į Lietuvą mokytis. Vėliau jį išsiuntė atlikti praktiką į Druskininkus, kur jauna, graži, gležna žemaitė, pavarde Kiežaitė, atlikinėjo praktiką taip pat. Ir pasigavo. Taip atsiradau aš“, – juokavo V. Cololo.
Meilė vandeniui virto tradiciniu apsivalymu
Iš Druskininkų kilęs humoristas nuo pat ankstyvos vaikystės mėgo vandenį ir iš šio pomėgio net sugebėjo pasipelnyti.
„Plaukti išmokau būdamas labai mažas, todėl anksčiau, kai į kurortą privažiuodavo užsieniečių, aš prieidavau prie porelių ir vyrams sakydavau: „Dėde, dėde, kas toliau nuners? Kertam iš 10 rublių?“. Vyrai prieš moteris norėdavo pasirodyti, o aš labai gerai nardydavau, kaip bebras – puf ir kitam krante. Taip ir pradėjau užsidirbinėti iš poilsiautojų“, – prisiminė jis.
Meilę vandeniui V. Cololo išlaikė ir būdamas suaugęs. Kiekvienais metais humoristas kartu su bičiuliais atlikdavo stačiatikiams svarbų ritualą – žiemą išsikirsdavo eketę ir nerdavo į ledinį vandenį.
„Tai darau kasmet ir tai yra tarsi mano išsivalymas. Man tai yra svarbiau nei išpažintis pas kunigą, kuris laikomas tarpininku tarp žmogaus ir Dievo. Tai tokia išpažintis, išsivalymas nuo visų blogybių, kurias padarėme per metus. Kiekvienas mūsų yra padaręs daug negero ir aš taip pat. Galima sakyti, kad tai yra tokia procedūra, kuri išvalo tave, atnaujina ir tai yra sveika, jei daroma su protu“, – anksčiau DELFI yra kalbėjęs žinomas vyras.
Tradiciniame ortodoksų apsivalymo rituale jis kartu su artimaisiais minėdavo Kristaus Apsireiškimo šventę. Humoristas yra pabrėžęs, kad yra ir katalikas, todėl jam nebuvo svetimos ir visos katalikiškos tradicijos, o svarbiausiu jis laikė tikėjimą, kurį vadino vienintele mūsų visų viltimi.
„Jokių alkoholinių gėrimų čia nebūna ar kalbų apie moteris. Galite tai vadinti ir šių laikų sekta, nes mūsų, tikrų vyrų mažėja. Tačiau tai tinka visiems – tiek vyrams, tiek moterims“, – DELFI sakė jis.
Tuomet V. Cololo džiaugėsi ne tik tradiciniu užsiėmimu, bet ir pagerėjusia sveikata ir ištirpusiais kilogramais.
„Mano žmona sakė, kad džiaugiasi, jog ištekėjo už vyro. Ji ištekėjo už 150 kilogramų sveriančio vyro, o dabar jis sveria 107 kilogramus ir nori sverti dar mažiau. Tai tikrai yra iššūkis sau pačiam. Noriu įrodyti sau, kad galiu. Noriu įrodyti sau, kad esu ne seilė, o vyras“, – dar 2019-ųjų metų pradžioje apie savo tikslus pasakojo jis.
Paauglystėje buvo chuliganas
V. Cololo niekada neslėpė, kad paauglystėje buvo tikras padauža.
„Pasakysiu sąžiningai, jau nuo 12-os metų aš stovėjau įskaitoje, kai buvo perspėjimai, po kurių mane turėjo išvežti į koloniją. Bet kadangi mano tėtis ir mama – medikai, tai gelbėdavo mane ir manęs neišvežė“, – laidoje „Kitokie pasikalbėjimai“ kalbėjo humoristas.
Pirmasis Vitalijaus susitikimas su policija įvyko tada, kai jis užpuolė berniuką iš bendro kiemo, kadangi mažametis dzūką pavadino stambiu.
„Už pravardę. Juk ir taip matosi, kad storas. Kam tai kartoti ant viso kiemo? Aš pagavau jį, paguldžiau, o jis šaukė. Jis šaukė man į veidą „storas“. Paėmiau tai, kas buvo po ranka. Tuo metu tai buvo žolė. Ją kimšau jam į burną tol, kol jis užsičiaupė. Pajutau, kad man kažkas daužo į petį. Būtent tuo metu praeidinėjo mūsų rajono nepilnamečių inspektorius“, – prisiminė pašnekovas.
Antrąjį kartą V. Cololo su pareigūnais susitiko dėl rimtesnio nusižengimo. Iš parduotuvės pasivogęs kaučiukines apykakles jis su draugais ėmė gaminti savadarbius sprogmenis.
„Pasidariau bombą, ją įkišau į pirmojo aukšto butą ir pabėgau. Nežinojau, kieno tai butas, bet vėliau sužinojau. (...) Mane lupdavo. Mažiausiai valandą. Tėtis lupdavo mane ir tikiu, kad nesėdėčiau čia, jei nebūčiau gavęs. Manau, kad tokius vaikus, koks buvau aš, reikėjo lupti. Tą sakau sąžiningai.
Trečią kartą policija buvo iškviesta mokykloje, todėl, kad Vitalijus 9-oje klasėje tualete prirakino berniuką su antrankiais prie radiatoriaus.
„Prirakinau jį ir netyčia pamiršau, todėl jis dvi pamokas prasėdėjo ten. Jis buvo 4-okas“, – laidoje pasakojo jis.
Nusikalsti V. Cololo teko dar ne kartą, tačiau nors ir buvo pagarsėjęs kaip padauža, jis puikiai mokėsi.
Dirbo mokytoju ir toliau būtų dirbęs
Būdamas 16-os metų būsimas humoristas baigė rusų mokyklą (tuomet mokiniai mokėsi iki 10-os klasės) ir įstojo į Šiaulių pedagoginį institutą. Būdamas 20-ies jis jau buvo pradinių klasių mokytoju.
„Dar prieš pusmetį turėjau vos ne išvažiuoti į koloniją, o čia – pedagoginis“, – su šypsena prisiminė jis.
„Bet aš turėjau ką papasakoti vaikams. Manau, kad esu geras pedagogas, mokytojas. Sąžiningai sakau, jeigu mokytojams gerai mokėtų – aš juo dirbčiau“, – tuomet tikino pašnekovas.
Tiesa, ne tik algos klausimas mokykloje erzino Vitalijų. Pasak jo, dalis tuometinių mokytojų iš anksto turėdavo nusistatymą prieš tam tikrus mokinius.
„Mokyklose didžiausia problema, nors gal ir negalima to sakyti, yra ta, kad 50 proc. mokytojų yra psichiškai nesveiki. Mano nuomone, kiekvienas mokytojas, nesvarbu kokio jis bebūtų amžiaus, turi kas trejus metus nueiti pas psichologą, nervų gydytoją ir kitus. Mūsų mokykloje mokytojai vaikus vertindavo ne pagal jų žinias. (...)
Man labai nepatiko tai, kad kai pas mus buvo keli vaikai iš krišnaitų, aš atėjęs pirmą kartą į klasę išgirdau: „Žiūrėk, tie penki vaikai – velniai. Jie netiki mūsų Dievu“. Mokytojas buvo nusistatęs prieš vaiką, kad jis neva buvo velnias. Taip buvo. Pas tokius mokytojus atlikau praktiką. Vėliau tie penki vaikai pas mane buvo pirmūnai“, – sakė jis.
Pasak pašnekovo, ir tais laikais, ir dabar mokytojo profesijoje svarbu asmenybė.
„Geras mokytojas yra tas, kuris moka bendrauti su mokiniais, yra psichiškai sveikas, sugeba išlaikyti savo lygį prie mokinio, nes vieni ima žemintis prieš juos arba žeminti juos pačius. (...) Autoritetą turintis mokytojas visada ras bendrą kalbą su mokiniu“, – pastebėjo Vitalijus.
Televizija ir humoras
Po darbo mokykloje V. Cololo dirbo administratoriumi, apsauginiu ir renginių organizatoriumi vienoje Šiaulių diskotekų.
Į televiziją jis pakliuvo po to, kai su bendraminčiais sukūrė komediją mylinčių narių klubą. Tuomet jis pastebėjo, kad Lietuvoje humoras gali turėti kiek aukštesnį lygį, o ne tik iš užsienio šalių išverstus primityvius juokelius.
„Buvome įpratę gyventi taip, kad mums juokinga, kai blogai yra kitam. Džiaugiamės, kai blogai valdžiai, turčiams... Problema ta, kad žmonėse mes matome ne gėrį, o blogį. Pastatyk žmogų, o kiti pasakys, kad jo blogi batai. Mes iškarto matome minusus“, – pastebėjo jis.
„Dažnai mes nematome vidaus, neklausome jo. Nors dabar ateina ta karta, kuri pradeda į tai kreipti dėmesį. Jau nebežiūrima taip stipriai į tai, kaip žmonės rengiasi ar atrodo. Atsiranda vertybės ir ačiū Dievui už tai. Mes keičiamės“, – pridūrė pašnekovas.
Humoristui kelią į televiziją padėjo skintis Raimondas Šilanskas. Vitalijus tikino, kad visi senosios kartos komikai iki šiol turi savo publiką, kurią sugeba prajuokinti.
„Tai buvo žmogus, kuris pradėjo mane mokyti vaidinti, nes tuomet buvau studentas. Netrukus po to atsirado „Tegyvuoja karalius“, kur buvo ir Gintautas Kirkila-Klarkas. Vėliau atėjo Vytautas Šapranauskas, kuris pilnai mane perėmė. Su juo kartu pradirbome 8-erius metus. „Šapro šou“, „Šeštadienio šou“, „Puikusis šou“, „Radijo stotis „Puikioji“ ir t.t.“ – bendrus projektus su artimu bičiuliu vardijo Vitalijus.
Humoristas pasakojo, kad jam per daugelį metų labiausiai įgrisęs dalykas buvo praeivių prašymas papasakoti anekdotą.
„Aš labai nemėgstu kartojimosi. Aš negaliu klausytis ar pasakoti to paties anekdoto du kartus. Nesuprantu, kaip tuos pačius anekdotus galima pasakoti 10-imt metų. Su tuo nesutinku ir nesuprantu. Visame kame yra darbas ir jame reikia tobulėti“, – „Kitokiuose pasikalbėjimuose“ teigė jis.
Šou verslo vakarėlių vengė
V. Cololo buvo gana retas svečias pramogų pasaulio vakarėliuose. Išvysti jį pozuojantį ant raudonojo kilimo buvo retenybė.
„Man užtenka tų žmonių tiek, kiek aš matau juos žurnaluose. Aš su jais pasikalbu per popierių – toks sterilus bendravimas. Sąžiningai pasakysiu, man nepatinka bučiniai, kuomet į akis sakomi gražūs žodžiai, o mintyse ar už akių – tave siunčia ir linki blogo. Ar man to reikia? Iš 100 tokiuose vakarėliuose pabučiuotų žmonių tik 2 tau linkės gero“, – pastebėjo jis.
Nepaisant to, jis gerbė ir labai mylėjo savo publiką.
„Žiūrovas, kuris klausosi tavęs per televizorių ir žiūrovas, kuris mato tave gyvai - skiriasi. Jeigu bendrauji gyvai - matai jų reakcijas. Niekada nebus taip, kad tu patiksi visiems esantiems salėje. Tai padaryti dar sunkiau bendraujant per ekraną, nes tu nežinai, kad tave mato“, – pasakojo humoristas.
„Reikia gerbti savo žiūrovą“, – pridūrė jis.
Išskirtiniai bruožai
V. Cololo gerbėjai žino, kad jis savo petį buvo išmarginęs tatuiruote. Ji, pasak pašnekovo, turėjo ypatingą reikšmę.
„Tai dovana nuo tatuiruočių meistro. Tai yra velnio saulė ir Dievo akis. In ir Jang“, – šyptelėjo Vitalijus.
Kitokiuose pasikalbėjimuose“ humoristas taip pat prisipažino, kad jis yra pamišęs dėl laikrodžių.
„Laikrodžius labai mėgstu. Esu fanas. Jų dovanoti negalima, todėl visus juos esu nusipirkęs pats“, – kalbėjo pašnekovas.
Dar vienas iš išskirtinių V. Cololo išvaizdos bruožų buvo auskaras ausyje. Jį dar tik būsimas humoristas ėmė nešioti nuo 18-os metų.
„Auskarus man darydavo vienas ir tas pats žmogus. Kartą jį padarė tiesiog per didelį. Jis buvo su užrašu „Cololo“. Tris auksinius esu pametęs, jei rasite, grąžinkite, atsilyginsiu“, – tikino jis.