Apie prarastą vaidmenį sužinojo ne taip, kaip norėtų ar tikėtųsi
„Kaip sužinojau, kad nebevaidinu spektaklyje.
Šiandien LNDT rodomas spektaklis „Atžalynas“, į kurio kūrybos procesą prieš 10 metų buvau pakviesta su keliais savo kursiokais. Per tuos metus apvažinėjom visas Lietuvos sales, spėjau susilaukti sūnaus ir vėl grįžti vaidinti gimnazistės. Esu dėkinga kolegoms už laiką ir pokalbius, kiekvieną sezoną laukdavau susitikimo su žiūrovais, salės nuolat buvo pilnos. Tačiau praeito sezono pabaigoje prasidėjo labai negražūs dalykai, dėl kurių ir rašau čia. Nenoriu, kad tai išliktų norma, nenoriu, kad toks (ne)komunikavimas komandose būtų toleruojamas“, – savo įrašą Facebook niūriomis mintimis pradėjo aktorė D. Karaliūtė.
Skaudžiausia šios istorijos dalis, pasak Dovilės, yra tai, kaip apie prarastą vaidmenį sužinojo ji pati.
„Esmė ta, kad spektaklyje nebevaidinu. Kaip tai sužinojau? Iš LNDT puslapyje paskelbto naujo aktorių sąstato. Nebevaidinu ne tik aš viena, bet ir keli „senbuviai“, su kuriais pradėjom prieš 10 metų. Ir mano emocijos yra ne dėl to, kad netekau vaidmens, juk pati suvokiu, kad amžinai nevaidinsiu šeštokės, kad ir kaip norėtųsi, rašau čia dėl komunikacijos stokos. Juk galėjo ateiti režisierius/režisieriaus asistentė, kas nors, susisodinti mus ir pasakyti: žiūrėkit, reikia atnaujinti gimnazistus, norim įvesti studentus, ačiū jums už visus 10 metų, kitas spektaklis bus paskutinis, ar kažkaip panašiai, tai bent jau morališkai smagiau žinoti, kad va šiandien paskutinis spektaklis-atsisveikinimas“, – rašė D. Karaliūtė.
Deja, tokio gesto iš komandos, anot aktorės, sulaukta nebuvo.
„O buvo taip, kad paskutinius keturis spektaklius vis girdėdavom nuogirdas, kad žada mus keisti. Kai paklausdavom tiesiai į akis – mėtydavosi, sakydavo, tai gal kažkada ir keisim, bet tikrai pranešim, jei kas keisis. Matėm tuos studentus atėjusius žiūrėti spektaklio ir po jo likusius salėje su režisieriumi. Tai su jais turėjo laiko pakalbėti, su mumis ne? Aptarus su vyresniais kolegom girdėtas žinias, viena aktorė pasakė: „taigi čia visada taip vyksta“. Žinokit, išpūčiau akis ir pasakiusi, „kad jau ne ne, tokia sistema turi keistis“, išėjau iš grimerinės“, – prisiminė ji.
Tęsdama savo pasakojimą, Dovilė pasidalijo ir ją šiuo metu taip neraminančiais klausimais.
„Kur dingo galimybė suvaidinti paskutinį spektaklį? Galimybė atsisveikinti su kolegom? Kur pagaliau dingo pagarba žmogui? Čia, žinoma, klausimai labiau pamąstymui. Nes dabar toks jausmas, kad esu vienui viena laukuose ir bandau kažką kažkam įrodyti.. O juk norėjosi tik normalaus pokalbio, atsisveikinimo ir judėjimo tolyn, ieškant naujų vėjų. Judėjimo iš manęs niekas neatims, bet pagarbą, kokią turėjau visus 10 metų repeticijų ir spektaklių metu, tiems, už tai atsakingiems žmonėms, praradau“, – atviravo aktorė, pasigesdama elementariausios pagarbos.
Komentarų skiltyje į D. Karaliūtės išsakytas mintis sureagavo ir jos auditorija. Vieni Dovilei linkėjo stiprybės, kiti – dėkojo už tai, kad ši apie visa tai išdrįso prabilti garsiai.
„Dovile, tavo drąsa garsiai apie tai kalbėti yra sveikintina! Daugiau tokių žmonių, talentų, moterų“, – rašoma viename komentare.
„Dovile, o aš taip viešai ir neparašiau. Šaunuolė! Šiam spektaklyje aš vaidinau mokytoją, bet po karantino niekas man nepranešė, kad nevaidinu. Sužinojau netikėtai iš aktorės, kuri irgi susikonfjūzino, kad niekas neinformavo. Taip, kad toks dalykas ne pirmas kartas. Liūdna, kad tiesiog komunikacijos nėra“, – antrino aktorė ir režisierė Indrė Mickus.
„Apie tai būtina garsiai kalbėti! Nuoširdžiai, sunku patikėti. Niekada tokių dalykų nesuprasiu, niekada!“, – rašoma dar viename komentare.
Paviešinus istoriją – LNDT atstovų reakcija
Dėl aktorės D. Karaliūtės nupasakotos nemalonios istorijos „Delfi“ susisiekė ir su LNDT atstove, komunikacijos projektų koordinatore Aušra Pociūte. A. Pociūtė komentarą apie situaciją „Delfi“ pateikė raštu.
„Režisieriaus Jono Vaitkaus spektaklis „Atžalynas“ Lietuvos nacionaliniame dramos teatre rodomas jau vienuolika metų. Jo premjera įvyko lapkritį. Spektaklis išlieka populiarus ir gyvybingas, viena iš priežasčių – nuolatinis aktorių ansamblio atnaujinimas.
Atsižvelgiant į Kazio Binkio pjesę, toks periodinis aktorių atnaujinimas yra būtinas – scenoje turi būti sukurtas gimnazistų, vienos klasės auklėtinių įspūdis. Juos kviečiami vaidinti jauni aktoriai. Šio spektaklio aktorių sudėtis per 11 metų keitėsi ne kartą – kai kurie aktoriai patys išreiškė norą nebevaidinti, o kitiems dėl jų didelio užimtumo buvo įvedami dubleriai.
Tad šį pavasarį režisierius Jonas Vaitkus kartu su spektaklio asistente nutarė surinkti dar vieną naują „gimnazistų klasę“ – vaidmenims pakviesti Lietuvos muzikos ir teatro akademijos IV kurso vaidybos studentus. Pasiruošimai jų „įvedimui“ į spektaklį vyko jau kurį laiką.
Atsakingi teatro darbuotojai apie pasikeitimus informavo aktorius, vaidinančius jame nuo 2013 m. Kai kurie aktoriai patvirtino, kad apie pokyčius žinojo ir ta informacija buvo juos pasiekusi, bet galbūt ne visus. Apgailestaujame dėl galimai nepakankamai aiškios komunikacijos su spektaklyje vaidinusiais aktoriais, meno vadovai susisiekė su jais ir dėl to atsiprašė.
Apie atsisveikinimą su vaidmeniu aktorius visuomet siekiama informuoti iš anksto. Taip būna ir kai spektakliai baigia savo gyvavimą bei yra išimami iš repertuaro. Tokiais atvejais apie paskutinius rodymus tą spektaklį kuruojantys darbuotojai iš anksto praneša kūrybinei grupei ir vaidinantiems aktoriams. Viešai apie paskutinius rodymus informuojami ir LNDT žiūrovai – informacija pateikiama interneto svetainėje ir kitose priemonėse“, – rašoma LNDT komentare.
