Vilniaus centre surengtose vestuvėse buvo lengva pasijusti stilingo vakarėlio dalimi. Visi susirinkusieji vilkėjo juodos arba pastelinių atspalvių drabužiais bei skendėjo pakilioje nuotaikoje. Iš viso privačioje šventėje dalyvavo per 100 kviestinių svečių.
„Monika tikriausiai yra nufotografavusi bent kelis šimtus skirtingų vestuvių. Aš pats su ja kelis metus fotografavau, nes tuomet buvome abu labai užimti ir supratome, kad tai yra vienintelis laikas, kai galime būti dviese. Ėmėme kartu fotografuoti savaitgaliais, taip praleisdami laiką. Galiausiai supratome, kad mūsų pačių šventėje mums svarbiausia yra švęsti kartu. Jei būtume darę didelį vakarėlį, mes tą dieną būtume kartu pabuvę mažiau, nei su kitais žmonėmis. O juk vienas kitam esame svarbiausi, todėl padarėme kelių valandų renginį, kuriame surengta ir ceremonija, ir pasibuvimas su bičiuliais“, – kalbėjo jaunikis.
„Šią dieną pasitikau su labai geromis emocijomis. Maniau, kad jausiu stresą, tačiau viskas išėjo priešingai – esu labai rami. Per 10 metų man teko įamžinti apie 200 vestuvių, todėl supratau, kad esmė nėra dekore ar išnuomotoje vietoje. Pasidarėme šventę taip, kad jaustumėmės gerai patys ir mūsų šeima. Tai kompromisas, nes ši šventė yra ir dėl mūsų, ir dėl svečių. Jaučiame labai ramūs“, – savo mylimajam antrino nuotaka.
Iškart po kiek mažiau nei pusvalandį trukusios vestuvių ceremonijos, kuomet jaunieji apsimainė žiedais ir santuokos įžadais, prasidėjo sveikinimų dalis. O po jaukaus draugų, kolegų, šeimos narių susibūrimo ką tik oficialiai vyru ir žmona tapę Ignas ir Monika išskubėjo į oro uostą, kur prasidės jų povestuvinė kelionė.
Būtent dėl to, kad pora iškart po ceremonijos keliavo į medaus mėnesį, jiedu svečių prašė nesukti galvos dėl dovanų ar gėlių – vestuvių dieną jiems buvo svarbiausia kartu ją atšvęsti su pačiais artimiausiais.
„Ar šis sprendimas dėl vakarėlio yra geras, ko gero, sužinosime tik šeštadienį atsikėlę ryte. Gal gailėsimės, kad nedarėme didelės šventės. Bet bus dar tų progų pabūti ir su draugais, ir su šeima. Manau, kad radome kompromisą, todėl jaučiamės prieš save teisingi“, – DELFI pasakojo Monika.
Iškart po vestuvių fotografė su mylimuoju išvyksta į Niujorką – ten, kur jiedu susižadėjo. Vėliau jaunieji laiką leis Majamyje.
„Mums ši kryptis visada labai patiko, ten jautėmės labai smagiai, Niujorke jaučiasi įvairovė, žmonės ten laisvi“, – tikina jaunoji.
Monika ir Ignas yra pažįstami jau nuo mokyklos laikų, todėl vienas kitam jie ne tik antros pusės, bet ir geriausi draugai. Pora kartu dirba, kuria, gyvena ir svajoja.
„Susižadėjome ant Bruklino tilto. Gal šis sumanymas atrodo kiek banalus, bet pati organizacija buvo įdomesnė. Susisiekiau su vienu Niujorko fotografu, mes sutarėme, kad kai bus ta vieta, kai piršiuosi, aš jam tiesiog paduosiu telefoną, kad jis mus nufotografuotų ant tilto. Tai buvo neva atsitiktinis praeivis, kurio tiesiog paprašėme mus nufotografuoti. Taip padaręs jis man atidavė telefoną ir netrukus išsitraukė savo fotoaparatą. O tada aš ir pasipiršau. Mes turėjome patį puikiausią kadrą. Žinote, fotografams reikia fotogeniškų nuotraukų“, – nusijuokė sužadėtuves prisiminęs Ignas.
Pašnekovas neslepia, kad tą akimirką jis jaudinosi labiau, nei bet kada anksčiau, o likus vos kelioms akimirkoms iki piršlybų įvyko įdomus nutikimas.
„Mes su Monika esame geriausi draugai, aš buvau šalia, kai ji pirko patį pirmąjį savo fotoaparatą, o ji – kai aš ėmiausi pirmųjų savo projektų, mes užaugome kartu, todėl galime kalbėtis apie viską. Taigi, būdami Niujorke, mes nuėjome papietauti, suplanavome, kad eisime ant Bruklino tilto, mano galvoje jau sukosi mintys apie tai, o Monika netikėtai sako: „Ignai, kada mes tuoksimės?“. Tą akimirką bandžiau apsimesti kaip įmanoma geriau, kad neišduočiau savo sumanymo. Ėmiau klausinėti, kokio ji norėtų žiedo, išsišnekėjome, o po pusvalandžio aš jai pasipiršau. Tai buvo labai juokinga“, – DELFI pasakojo jis.
Monika taip pat negaili gražių žodžių savo išrinktajam. Anot jos, jausmas, kad Ignas yra jos žmogus ji pajuto jau labai seniai.
„Mes susitikome, kai man buvo 15 metų, tikrai tada negalvojau apie mūsų santuoką, tačiau dar santykių pradžioje atėjo supratimas, kad jei su šiuo žmogumi kurčiau bendrą gyvenimą, už jo ištekėčiau ar kartu augintume vaikus, tai viskas būtų gerai, nes man būtų ramu su juo. Kai susitikome Ignui viskas gyvenime buvo aišku. Aš jau tada mačiau, kad man labai gera su juo. Einant metams tas vaizdas tik ryškėjo, tačiau tai jau buvo aišku nuo pat mūsų susitikimo. Su kiekvienais metais tuo įsitikinome“, – kalbėjo ji.
„Aš galėčiau mus pavadinti labai stipria gyvenimo komanda. Nors tai ir neskamba labai romantiškai, bet tai yra tiesa“, – savo mylimajai antrino Ignas.