- Rauli, pirmiausia pasakyk – kaip į Tave kreiptis? Kaip į merginą ar kaip į vaikiną?
- Man maloniau, kai į mane kreipiasi kaip į merginą. Tačiau jei kreiptųsi kaip į vaikiną, nesupykčiau. Nėra didelio skirtumo.
- Kiek laiko jau gyveni Lietuvoje?
- Beveik trejus metus. Nuo 2011-ųjų rugsėjo.
- Kodėl išvykai iš Azerbaidžano?
- Atvykau studijuoti statybų inžinerijos į Vilniaus Gedimino technikos universitetą, bet buvo labai sunku… Mano grupėje buvo keturi vaikinai ir aš. Visi jie buvo lietuviai, o man tuo metu buvo vos 17 metų. Kadangi buvau nepilnametė, jie manęs neimdavo į jokius vakarėlius, visada sėdėdavau namuose... Buvo beprotiškai sunku, todėl po metų mečiau mokslus.
- Ar lengva gyventi, kai atrodai kaip mergina, tačiau remiantis dokumentais esi vyras?
- (Juokiasi.) Iki Naujųjų metų mažai kas žinojo. Nors visko būdavo... Pavyzdžiui, klube, kai paprašo parodyti dokumentus, apsauga netiki, kad nuotraukoje esu aš (juokiasi). Tuoj parodysiu savo dokumentus.
- Kiek laiko bendrauji su vaikinu, kol jam pasakai, kad iš tiesų esi vaikinas?
- Jei klube prieina vaikinas ir mes šokame ar bendraujame, tai nepuolu sakyti: žiūrėk, aš ne mergina, aš vaikinas! O jei toliau bendraujame, prisipažįstu. Nors yra buvę ir taip, kad esu buvusi su vyru net trijuose pasimatymuose, o jis nesuprato, kad esu vaikinas.
- Ar jautiesi jį apgavęs?
- Taip, aš jam melavau... Na, tiesiog nepasakiau tiesos. Paskui pati prisipažinau.
- Ar vis dar bendraujate?
- Deja, ne.
- Ar buvo taip, kad vaikinas tik lovoje pamatė, jog esi vaikinas?
- (Juokiasi.) Kokius tris kartus (juokiasi). Jie buvo šokiruoti!
Visą interviu skaitykite naujame žurnalo MIESTE numeryje arba ČIA.