„Mums su vyru pasisekė dėl mūsų profesijų. Nes abu esame pedagogai ir turime visą vasarą atostogų. Todėl ir stengiamės tą laiką išnaudoti poilsiui. Patys Vilniuje gyvename kotedže ir esame nuolat apsupti gamtos - saulei nusileidus ir atvėsus, vakarojame su kaimynais terasoje, tačiau visgi smagiausiai ištrūkti iš miesto ir nuvažiuoti į vyro kaimą – vienkiemį, apsuptą miškų. Zarasų rajone pilna ežerų. O ir sodyboje turime nuosavą vandens telkinį, kuriame galime atsigaivinti, - DELFI pasakojo Ieva Norkūnienė. - Naktimis griežia griežlės, klykia gervės. Šimtametė sodyba yra didelė egzotika, nes jautiesi esantis arti tikros, autentiškos, žmogaus beveik nepaliestos gamtos.“
Šimtametėje sodyboje nėra ne tik patogumų, bet ir veidrodžių. Pora prisipažino, jog civilizacijos neieškantys sąmoningai.
„Žinoma, labai norint savo kosmetinėje pasiknisusi rasčiau veidrodėlį. Tačiau su vyru sąmoningai vengiame civilizacijos. Namuose nori nenori įsijungi televizorių, naršai internete, pasičiumpi žurnalą. Smegenis apkrauni gausybe bereikalingos informacijos, - pasakoja I. Norkūnienė. - Todėl pabūti gamtoje be civilizacijos labai sveika. Žinoma, sodyboje yra ir elektra, ir pirtelė, ir lauko dušas. Manęs tokie vadinami nepatogumai tikrai nevargina. Žinoma, gimus dukrelei prie tokių sąlygų reikėjo išmokti prisitaikyti, bet dabar viskas įprasta ir smagu. Kai pagalvoji, kad yra kas taip gyvena nuolatos, tai visi nepatogumai išnyksta akimirksniu.“
Savaitgaliais į medinį rastinį vieno didelio kambario namą suvažiuoja visa Norkūnų giminė. “Sodyboje yra lauko virtuvėlė, tačiau skaniausi pietūs būna, kai juos pagamina vyro brolis tiesiog ant laužo. Tuomet net keturios kartos apie dešimt žmonių susėdame aplink ąžuolinį stalą ir pietaujame, pasakojamės įvairias istorijas, juokaujame“, – išduoda Ieva.
Ji pasakoja, jog be galo smagu, kad jos atžala turi galimybę prisiliesti ne tik prie gamtos, bet ir šeimos istorijos.
„Viešint pastarąjį kartą močiutė rado žaisliukų, dėžučių, paveikslėlių, pagamintų prieš beveik pusę amžiaus. Ir jie išlaikyti beveik kaip nauji. Anytai juos stebuklingu būdu pavyko išsaugoti. Dvi lėlytes ji su seserimi išlaikė keturiasdešimt metų. O dabar jos anūkai turi galimybę su jomis pažaisti“, - džiaugėsi ji.