„Dalinuosi gražia gruodžio patirtimi.
Beveik prieš mėnesį man buvo atlikta sudėtinga kojos operacija. Daug skausmo, daug vaistų, laukia ilgas reabilitacijos periodas.
Sužinau, kad dėl svarbių reikalų man trumpam reikia grįžti į Lietuvą, vienai – be palydos. Ups!
Pirmą kartą gyvenime bandom pasinaudoti asistento paslauga, kitaip bus sudėtinga judėti. Dar Barselonoje, galvoju, kaip nors, bet Vilniuje – juk paleidžia vidury oro uosto ir eik kaip nori. Dar eiti – paeičiau, o išlipti iš lėktuvo tais baisiais laiptais – tai jau niekaip, be šansų. Bet – kelionė prasideda!“, – tokia trumpa priešistore savo įrašą socialiniame tinkle Facebook pradėjo D. Pečiukonytė-Juan Font.
Būtų galima sakyti, kad čia gyvenimas ėmė ir mestelėjo dar vieną Danguolei skirtą iššūkį, tačiau, kaip paaiškėjo vėliau, jis buvo kupinas širdžiai mielų staigmenų.
„Įžengus į Barselonos oro uostą, iškart pasitinka asistentas. Pirma tokia patirtis. Nejauku. Lyg ir nesmagu, dar kažkaip ir nepatogu, kad mane kažkas turi vežti. O pajudėjus, jau lyg ir pradėjo patikti: viskas už mane buvo atlikta su tokia pagarba man, kad pasijutau ne ribotos judėsenos žmogumi, o kažkokia ypatinga persona.
Patikra, privežama prie pačių vartų ir iki pat lėktuvo sėdimos vietos. Dešimt kartų klausiama, ar man patogu, o gal norėčiau persėsti, kur atrodo geriau mano kojai? Atskridus į Vilnių – taip, lėktuvas sustoja kažkur, kaip visada, bet, tik dėl manęs vienos, privažiuoja specialiosios pagalbos liftas, viskas suvesta į sistemą, nieko prašyti nereikia – komfortas neišpasakytas, wow, nustembu! Patogiai buvau pristatyta iki pat automobilių stovėjimo aikštelės ir įsodinta į sūnaus mašiną su gražiausiais palinkėjimais švenčių belaukiant.
Ar dar yra tokių, kurie netiki, kad Kalėdos tikrai yra stebuklų metas?“, – nuostabos negalėjo nuslėpti Danguolė.
Žinoma moteris garsiai pasidžiaugė ir tuo, kad belaukiant švenčių ji jau gavo visas didžiausias ir tiesiog neįkainojamas dovanas. Tai – mylimų žmonių rūpestis ir šiluma.
„Pooperaciniu laikotarpiu kiekvieną dieną man skambino, guodė, virtualiai konsultavo ir palaikė ypatinga draugė, gydytoja. Tai – neįkainojama jos dovana! Nežinau, kaip be viso to būčiau ištvėrusi.
Kita draugė ir jos vyras padovanojo vertingus patarimus, didelę, didelę dozę pozityvo ir tik jų šeimai būdingą tobulo humoro karavaną.
Dar vieną džiugią dovaną gavau iš mano viso gyvenimo draugės – žinia, kad jos sveikatos būklė dar daug kartų leis mums susitikti, apsikabinti, dainuoti ir sušokti šokių tiek, kiek mes pačios norėsime, su tais „žudikais“ aukštakulniais ar be jų, privertė nubraukti ašarą. Aš tikėjau! Aš žinojau!
O sūnus, marti ir anūkas – čia amžinos mano kalėdinės dovanos! Be jų manęs ir Kalėdų nebūtų.
Tas jausmas, kai skambina artimas draugas ir klausia: „Danguolyte, kaip tu?“. Argi gali būti kažkokios kitokios geresnės emocijos?“, – svarstė džiugiomis emocijomis besidalijanti Danguolė.
