Būtų visiškai teisinga teigti, kad į pirmą parodymą gausiai susirinkusi publika nelabai įsivaizdavo, ko tikėtis, rašoma pranešime spaudai. Atsivėrus uždangai, salė sutartinai aiktelėjo išvydusi precizišką, prabangų, iki detalių apgalvotą ir itin realistiškai atrodantį šiuolaikinį butą, pro kurio milžinišką langą matosi plati Vilniaus Senamiesčio panorama. Spektaklio scenografė ir kostiumų dailininkė – Kotryna Daujotaitė. Nuo pat pirmo aktorių dialogo tapo aišku, kad laukia nenuspėjamo veiksmo ir humoro prisodrintos pusantros valandos.
Spektaklio pjesės autorė – garsi šiuolaikinė prancūzų dramaturgė Yasmina Reza. Jos parašyta ir premijomis apipilta drama su komedijos elementais žavi puikiu personažų psichologijos išmanymu ir talentingai išvystyta veiksmo dinamika.
S. Aškelavičiaus ir talentingų aktorių dėka pjesė atsiplėšė nuo originalo. Ji suskambo lietuviškomis aktualijomis, kurios žiūrovų buvo sutiktos garsiu palaikančiu juoku. Personažus žiūrovai galėjo be vargo atpažinti iš savo gyvenimiškos patirties. Prancūziška pjesė tapo artima ir suprantama lietuviškai publikai.
Spektaklio pradžioje sužinome, kad Armando (Mantas Stonkus) ir Anetos (Gelminė Glemžaitė) vienuolikmetis sūnus per konfliktą lazda išmušė du dantis Valentino (Giedrius Savickas) ir Veronikos (Milda Noreikaitė) sūnui. Pastarųjų namuose ir susitinka abiejų šeimų tėvai norėdami aptarti konflikto priežastis ir civilizuotai išspręsti pasekmes.
Giedriaus Savicko personažas – prekybininkas Valentinas – iki ašarų juokingas keistuolis, kuris kritinėse situacijose staiga pasisemia akiplėšiškos drąsos. Buvo galima itin aiškiai justi, kaip laisvai, su nevaržomomis improvizacijomis personažą publikai pristato didžiulę ir įvairiapusę patirtį scenoje turintis G. Savickas. Mes puikiai žinome, kad jis gali būti juokingas net kai nenori, tačiau „Gal nedarom tragedijos“ galima pamatyti, koks genialiai komiškas jis tampa, kai to nori.
Manto Stonkaus ne tik aktoriaus, bet ir stand-up komiko biografija leido jam itin vykusiai savo personažą kilstelti į naują lygį. Armandas – telefono iš rankų nepaleidžiantis, tarsi adatas taiklius ir net žiaurius juokelius durstantis veikėjas. Pasipuošęs be priekaištų gulančiu kostiumu, aukštaūgis Armandas – itin impozantiška ir dėmesį kaustanti scenos figūra. Spektaklio pradžioje veiklus ir bandantis kuo greičiau sutvarkyti reikalus advokatas veiksmui vystantis atranda kitų prioritetų.
Pjesės autorei būtina tarti komplimentą už itin apgalvotą ir savo vietą turintį kiekvieną personažą – svarbi vieta scenoje tenka ir Mildai Noreikaitei. Jos Veronika – rašytoja ir Afrikos kultūros gerbėja – atrodo nuostabi ir tobula. Puikiausia iš visų susirinkusiųjų. Darosi įdomu, kas gi slypi už šio supermamos, superžmonos ir supermoters fasado? Nesijaudinkite, tikrai sužinosite.
Gelminė Glemžaitė vaidina M. Stonkaus personažo Armando žmoną Anetą. Pastaroji atrodo lyg ir pati santūriausia iš veikėjų. Turtingo vyro sutuoktinė nekelia tokių spontaniškų simpatijų, kaip meniška rašytoja Veronika. Ji - šaltoka ir tiesiog nori išlikti graži bei puikių manierų, kad ir kas benutiktų. Iš pradžių jai sekasi. Tačiau, kai baigiasi kantrybė, o tai įvyksta labai netikėtai, žiūrovo laukia tikras sprogimas.
„Gal nedarom tragedijos“ – nenuspėjamas spektaklis, kad ir ką prognozuosit, vis tiek nustebins. Būtina priminti, kūrinys turi N-18 amžiaus cenzą. Vaikai į salę neįleidžiami, o suaugę žiūrovai įspėjami: jame rūkoma, vartojama necenzūrinė leksika, kai kurios scenos gali šokiruoti.