Skurdą, badą, smurtą, artimųjų mirtį, stingdantį šaltį bei daugybę kitų nesuvokiamų baisumų išgyvenusi Irena Saulutė yra ir viena vyriausių dirbančiųjų Lietuvoje.
Statistikos duomenimis, mūsų šalyje yra tik šeši darbuotojai, vyresni nei 90 metų, rašoma pranešime spaudai.
„Darbe matau prasmę. Kasdien save atiduodu žmonėms ir gaunu grąžos“, – sakė Irena Saulutė.
Moteris jau daugiau nei 25 metus iš Kauno kasdien važiuoja į savo darbovietę – Lietuvos liaudies buities muziejų. Nuvykusi autobusu iki Rumšiškių, muziejininkė dar maždaug tris kilometrus eina pėsčiomis, kol pasiekia jurtą – vietą, kurioje visiems besidomintiems vienu skaudžiausių mūsų tautiečių patirtų gyvenimo laikotarpių veda ekskursijas.
„Žmonėms labai įdomios smulkmenos, visokios detalės, kurias teko išgyventi tremtiniams. Kartais apie jas sunku pasakoti. Ne visada norisi vėl pasinerti į praeitį. Juolab, kad dalindamasi kaskart viską išgyvenu naujai, pajuntu ir širdimi, ir kūnu“, – neslėpė pašnekovė.
Irena Saulutė – 1941 metų tremtinė. Moteris net šešerius metus su savo ketveriais metais vyresniu broliu praleido tremtyje prie Laptevų jūros, čia palaidojo ir savo motiną. Skaudi ir itin tragiška šeimos istorija sudomino rašytoją Rūtą Šepetys, o dar po kurio laiko romanas virto ir filmu, tokiu pat pavadinimu „Tarp pilkų debesų“.
„Panašioje jurtoje, prie kurios vedu ekskursijas, ir gyvenome. Patys ją statėme ir prie Laptevų jūros, ir čia, Rumšiškėse. Tik pirmųjų statybų tikslas buvo išgyventi, o antrųjų – papasakoti, nepamiršti“, – sakė Irena Saulutė.
1991 metais Lietuvos liaudies buities muziejuje buvo tvarkoma teritorija – ruošiama erdvė ekspozicijai. Po metų, pasak pasakotojos, buvo suręsta jurta, o dar po metų prireikė ir apie tremtį pasakojančio gido. Maždaug ketverius metus moteris lankytojus priimdavo kaip savanorė, o darbų daugėjant tapo muziejininke.
„Žiemą ekskursijų būna mažiau, bet jei kas užsako, vedu jas. 15 metų praėjo nuo to laiko, kai mano vyras iškeliavo anapilin. Nebėra niekuo namuose, tad, ir skubėti į juos nereikia. Galiu dirbti, kiek turiu jėgų. Nėra lengva, nemeluosiu, bet mano amžiuje niekam nelinkėčiau vienatvės. Sutinku daug žmonių, pasikalbame, apsikabiname. Jei išsipildytų visi jų linkėjimai, gyvenčiau dar 200 metų!“, – geros nuotaikos nepraranda Irena Saulutė.
Būtent darbe ji susipažino ir su Kauno rajono savivaldybės atstovais bei visuomenininku, verslininku Raimondu Maročka. Pastarojo kvietimu Irena Saulutė viešėjo Garliavos sporto ir kultūros centre, kur daugiau nei 1000 žmonių papasakojo savo tikrąją gyvenimo istoriją.
„Irena – nuostabus žmogus. Pamatę, kiek yra besidominčiųjų jos likimu, išgyvenimais, patirtimi nusprendėme surengti daugiau susitikimu su tikrų tikriausia Lietuvos istorijos liudininke. Viskas, ką patyrė tremtiniai, šių dienų jaunimui atrodo nutikę seniai, nors... iš tiesų... šiuolaikinė karta tėra vos per keletą dešimtmečių nuo daugybę gyvybių nusinešusios tragedijos“, – sakė R. Maročka.
Irena Saulutė pasakoja viską. Apie tėvus – karininką Praną Valaitį ir dvarininkaitę Liudviką Misevičiūtę, savo vyresnį brolį Romualdą, dėl tėčio tarnybos dažnai keistas gyvenamąsias vietas, nerūpestingą paauglystę ir tą lemtingą 1941 metų birželio 13 dieną išgirstą lemtingą beldimą į namų duris. Pirmoji po mokslo metų atostogų dieną Irenai Saulutei įsiminė visam gyvenimui... Mamos iš namų pasiimtas nuotraukų albumas, gyvulinis vagonas, nežinomybė, mirtys, badas ir... Sibiras.
„Kai pasakoji, viskas neatrodo taip kraupu ar neišgyvenama. Bet vis tiek žmones paliečia. Ypač jei mintyse bent trumpam girdimą pasakojimą pamėgini įsivaizduoti... Šaltį, rankomis draskomą ledą, 35 centimetrų plotą miegui, vasarinius drabužius žiemą, lavonus... Artėja didžiosios metų šventės, naujieji metai. Todėl labai prasminga palinkėti – tegu ta patirtis, išgyventa tūkstančių žmonių, lieka knygose ar filmuose. Ir daugiau nesikartoja“, – sakė Irena Saulutė.